Marius Repšys apie ilgus metus kančių: „Visi linksminasi, mėgaujasi gyvenimu, o tu – ari“

Marius Repšys / Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-10-15 18:59
Marius REPŠYS (33), rodos, turi viską: tvirtą santuoką su moterimi, kurią įsimylėjo vos penkiolikos, nuostabią dukrą, jis geidžiamas ne tik televizijoje, bet ir teatre, kine, už darbą juose vieną po kito skina apdovanojimus... Vis dėlto žinomas aktorius atviras – buvo ir labai sunkių epizodų.

Pastaruoju metu itin daug komentarų dėl kardinaliai pasikeitusios išvaizdos sulaukiantis Marius neslepia, kad jam teko susidurti su kur kas didesniais sunkumais nei papildomi kilogramai. Nemiga, vaistai, didžiuliai kiekiai maisto... „Kol visi aptarinėja svorį ir išvaizdą, noriu priminti, kad nepamirštume pažiūrėti ir į žmogaus vidų“, – įsitikinęs aktorius.

Bet juk sakoma, kad sportas – sveikata.

Dar sakoma, kad sveikame kūne – sveika siela. Nieko panašaus. Sportas yra geras dalykas, bet ne tada, kai savo kūną pradedi mylėti labiau už viską gyvenime. Svarbiausias klausimas – dėl ko sportuoji. Kad vasarą pasididžiuotum raumenimis paplūdimyje ar nusimetęs drabužius pasidarytum asmenukę prie veidrodžio? Kad pritrauktum kitos lyties dėmesį? Ar dėl malonumo, dėl sveikatos? Tai visiškai skirtingi dalykai.

Juk nufotografavęs tuščią sporto salę ir pasidžiaugęs, kad visi prie ežero, o tu – didvyris ir sportuoji, iš tikrųjų parodai, kad esi beprotis. Visi linksminasi, mėgaujasi gyvenimu, o tu ari sporto salėje. Sportuojantis žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Juk tie, kurie, pavyzdžiui, moka penkias kalbas, kas vakarą visam pasauliui nesigiria, kad japoniškai sudėjo dar vieną sakinį. Bet su kūnu viskas kitaip – atsiradęs kažkoks kultas ir yra gausybė norinčių demonstruoti save kitiems. Aš, tiesa, niekada nebuvau susidomėjęs gražiais raumenimis. Man svarbiausia buvo jėga.

Kada pradėjote domėtis sportu?

Kovos meną pasiūlė išmėginti tėvai. Tuomet labai norėjau groti pianinu, bet jie sakė: „Kas tau iš to – sportuok.“ Nesipriešinau ir šešerių ar septynerių metų pradėjau treniruotis. Baigęs mokyklą įstojau į Edukologijos universitetą, norėjau tapti fizinio lavinimo mokytoju, ten taip pat daug sportavau – jei ko imuosi, galiu kalnus nuversti. Keldavausi penktą ryto, darydavau mankštą, pratimus, eidavau į paskaitas, paskui vėl – krepšinis, tinklinis... Grįžęs namo daužydavau kriaušę, važiuodavau į gimnastiką, darydavau tempimo pratimus, tuomet – miegoti. Visas gyvenimas sukosi aplink sportą – kambaryje turėjau tik čiužinį ir stalą.

Svajonė groti buvo nustumta į antrą planą?

Atsigriebiau jau studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Į grojimą taip pat nėriau stačia galva. Pradėjau 22 metų, bet man taip patiko, kad kas dieną prie pianino sėsdavau bent šešioms valandoms, o kur dar paskaitos, darbai... Grafikas buvo beveik toks pat, kaip anksčiau sportuojant, – keldavausi penktą, miegoti eidavau pirmą nakties.

Užtekdavo keturių valandų miego?

Tas periodas buvo liguistas, bet tą suprantu tik dabar. Tuomet buvau tikras, kad kiekvienam taip būna. Po vieno spektaklio atsistojęs ant svarstyklių pamačiau, kad sveriu 65 kilogramus, ir nusprendžiau – noriu sustiprėti. Radau knygą, kurioje buvo paprasčiausia šešių pratimų sistema, bet dešimties sudėtingumo lygių. Pradėjau mankštintis, daugiau valgyti, išryškėjo raumenys, ėmė augti masė. Maniau, kai sversiu 80 kilogramų – sustosiu. Bet po 80 pasidarė 85, tuomet – 90, galiausiai užaugau iki 105. Buvau storas, didelis, pradėjau sunkiau judėti, skaudėjo sąnarius.

Suvalgydavau po pusę kilogramo mėsos, ryžių, varškės, po dešimt kiaušinių per dieną. Baisiausia, kad nejaučiau jokio malonumo, – jei nori skaniai valgyti, tam reikia skirti labai daug laiko, o aš jo neturėjau. Išvirdavau viską, įsimesdavau pomidorą dėl skonio ir valgydavau. Kad žinotumėt, kokie jie šlykštūs atšalę... Kišdavau tą beskonį maistą, springdavau, užsigerdavau vandeniu... O galvoje – vienintelė mintis: „Turiu būti stiprus.“ Taip ir kankinausi. Manau, tai panašus sutrikimas kaip bulimija, tik šiek tiek kitaip. Tikiu, kad daug sportuojančių žmonių su tuo susiduria.

Ar pasikeitė aplinkinių reakcija į jus, kai buvote taip sustiprėjęs?

Ir moterys daugiau dėmesio pradėjo rodyti, ir vyrai lyg prisibijodavo. Bet ne reakcija man buvo svarbiausia. Turėjau aklą tikslą – tapti kuo stipresnis. Spektaklis „Katedra“, matyt, jau labai keistai žiūrėjosi, kai svėriau 105 kilogramus ir dar buvau užsiauginęs ryžus ūsus (juokiasi). Vis dėlto spaudimo kaip aktorius niekada nejutau – nei kai buvau lieknas, nei kai išstambėjau.

Kada supratote, kad laikas sustoti?

Aplinkiniai – kolegos, režisieriai, šeima – man tai kartojo seniai... Klausė: „Kam tau to reikia?“ Jiems buvo baisu dėl mano sveikatos. O aš užsimerkdavau ir – vėl į sporto salę. Jei praleisdavau treniruotę, pasidarydavau be galo piktas – juk tiek buvo užsibrėžta šiandien nuveikti... Rėkdavau, nervindavausi, darydavausi nepakenčiamas.

Galiausiai įtampa ir pervargimas padarė savo. Ėmiau labai blogai jaustis, klimpau į depresiją, nesinorėjo nieko daryti – tiesiog nebekilo rankos, prasidėjo nemiga, o vaistai nuo jos dar labiau augino svorį. Per spektaklius kartais nebesuprasdavau, kas vyksta, – buvau toks išsekęs. Tiesiog nebesugebėjau atsieti gyvenimo nuo sporto ir darbo... Tuomet supratau, kad pats nebesusitvarkysiu, ir prašiau pagalbos. Be galo padėjo ir artimųjų palaikymas.

Pagalbos kreipėtės į specialistus?

Taip, ir tikiu, kad apie tai reikia kalbėti garsiai. Kas trečias žmogus susiduria su tokiomis problemomis, tad apsilankyti pas psichologą ar psichiatrą nėra nieko gėdingo. Gyvenimo tempas dabar toks, kad kiekvienam gali prasidėti nemiga, depresija, atsirasti gausybė kitų bėdų. O dar ir būtinybė save realizuoti, aplinkiniams įrodyti, ko esi vertas... Geriausia nueiti ir išsiaiškinti, kas ne taip, – tikrai palengvės. Jei viskas gerai, nieko neprarasi, tik apsisaugosi.

Tiek nuostabių žmonių, tarp kurių pilna ir menininkų, buvo galima išsaugoti, jei tik jie būtų kreipęsi pagalbos. Dažniausiai visi kalba: keistuolis, kitokio mąstymo žmogus... Už to juk gali slėptis didžiulės problemos. Turėjau tokį studentą, kuris atėmė sau gyvybę. Kai pagalvoju, gal ir galėjome pamatyti ženklus... Privalome stebėti savo aplinką, pamatyti bėdas ir siūlyti pagalbą. Aš buvau tikras, kad aktoriaus gyvenimas pilnas streso, todėl normalu, pavyzdžiui, nemiegoti. Ne naktį, ne dvi, o metų metus. Gerai, kad turiu nuostabią žmoną, ji atlaikė didžiulį išbandymą, visą laiką būdama šalia. Ji ir pastebėjo, kai viskas tapo nebevaldoma.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Sunkiais periodais neretai griebiamasi alkoholio ar narkotikų...

Jei taip būtų nutikę man, dabar jau nebesikalbėtume.

Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, viską vėl pakartotumėte?

Nekartočiau, tikrai ne. Nors, matyt, visokios patirties verta turėti, ypač man, kaip aktoriui... Dabar tiesiog kitaip mąstau: nebekiltų ranka imti to svarmens ir savęs kankinti. Man daug maloniau sužaisti šachmatų partiją. Tiesa, net ir jie savo laiku buvo tapę tam tikra manija... Tai, žinoma, tik mano patirtis. Yra žmonių, kurie sveikai mėgaujasi sportu.

Koks jūsų gyvenimo ritmas dabar?

Po „Šventojo“ filmavimų nutraukiau visus darbus ir vasarą nerealiai pailsėjau. Kiekvieną dieną su šeima važiuodavau į kaimą pas mamą. Vaikai pievoj laksto, mes bendraujam... Kai pavykdavo, nuvažiuodavom prie ežero, su dukra užlipdavom į Gedimino kalną ar nueidavom į vandens parką. Puikiai išsivalė smegenys, buvo tikrai be galo gera... Geriausia vasara mano gyvenime – be jokios įtampos.

Aplinkiniai neklausinėja, kaip atsirado tokie išvaizdos pokyčiai, – esate akivaizdžiai sulieknėjęs?

Paprasčiausias atsakymas – nustojau tiek valgyti ir nebereikia vaistų, kurie augino svorį. Visiems atrodo neįmanoma tiek svorio numesti, bet viskas išėjo labai natūraliai. Dabar sveriu ne 105, o 84 kilogramus. Pats dėl išvaizdos neišgyvenu. Esu klausęs žmonos, ar ją tenkina, kaip aš atrodau. Sakė, kad taip. Viskas, jokių problemų nematau.

Geriate karamelinę kavą – santykis su maistu jau kitoks?

Taip! Dabar visiškai nebesinervinu, neprievartauju savęs ryti tą prėską maistą, atradau valgymo ir skonių džiaugsmą, nerealius vegetarinius patiekalus – kokia fantastika! Nors pats negaminu, bet viskas, ko ragauju, – nerealu! Taip pat nebegaliu žiūrėti į mėsą (juokiasi). Iš tikrųjų jos, matyt, atsivalgiau kasdien įveikdamas po puskilogramį. Kartu nemanau, kad prekybos centruose galima rasti sveikos mėsos, tokiam sprendimui įtakos turi ir humaniškumas.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Ar šita patirtis pakeitė jus, kaip žmogų?

Išmokau ne tik save vertinti, bet ir kitus. Anksčiau atrodė, kad aš – geriausias, juokingiausias, ir viskas. Supratau, kad yra žmonių, kurie daug geriau už mane kažką daro. Vienose srityse aš stipresnis, kitose – tu, ir viskas gerai. Anksčiau aš privalėdavau būti geriausias, kitaip jausdavausi blogai. Pavyzdžiui, atrodė – ką čia juokina Justinas Jankevičius, o dabar – nerealu, fantastiškas aukščiausio lygio profesionalas. Taip gera dabar gyventi... Bet nereikia manęs gailėti – aš ne vienas toks. Pagalvokite, kiek žmonių dirba nemėgstamą darbą, – kaip jie gali būti laimingi?

O jūs dirbate mėgstamą darbą?

Be galo. Laukiu repeticijų, laukiu filmavimų... Kad ir kaip būtų sunku, man tikrai labai patinka. Ne visada ir ne viskas, bet daug kas darbe teikia malonumą – ar scenarijus, ar kolega.

Dabar jau žinote, kaip reikia teisingai gyventi?

Kiekvienas gyvena taip, kaip mano, kad yra geriausia. Aš nesu mokytojas, negaliu kitiems nurodinėti. Man atrodo, kad teisingiausia – atrasti save, o tam privalu daug ką išmėginti. Retas gali džiaugtis, kad ketverių pirmą sykį prisėdo prie pianino, ir nuo to laiko žinojo, jog gros visa gyvenimą. Kitiems tenka išmėginti daug įvairios veiklos. Svarbiausia – nesustoti ieškoti, juk nebūna, kad žmogui niekas nepatiktų. Kažkodėl visi mano, kad dirbti paprastesnį darbą – gėda. Jokiu būdu. Jei tą amatą mėgsti, juo domiesi, tada ir pinigai ateis, ir būsi laimingas.

Emocinė pagalba: kur kreiptis
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277
Krizių įveikimo centras
Antakalnio g. 97, Vilnius
www.krizesiveikimas.lt
krizesiveikimas
Psichologinė pagalba emigrantams
Žmonės.lt

Naujausi straipsniai