Savo tėvą esu matęs kelis kartus gyvenime. Jis kartais peržiemodavo mūsų namuose, tada grįždavo į kaimą. Kelis kartus buvo išsivežęs mane ir brolį stovyklauti į mišką. Nedaug teprisimenu apie jį. Prisimenu tuštumą.
Vyriškumas mane ypač trikdo. Kai mąstau apie šią sąvoką, jaučiuosi labai pasimetęs. Mąstau apie savo gyvenimą be tėvo. Tuomet susimąstau apie savo sūnų, kuris turėtų gimti po keturių mėnesių. Ir kai lyginu visą praeitį su galima ateitimi, jaučiuosi dar labiau pasimetęs.
Nes jau būdamas mažas suvokiau, kad esu panašesnis į tėtį nei į mamą. Augantis berniukas stebi tėvą – vyrą pasaulyje. Ir susikuria vaizdinį, kaip reiktų egzistuoti šiame pasaulyje. Kaip reikšti savo jausmus. Kaip elgtis, kai skauda. Ką daryti kilus problemai. Kaip bendrauti su moterimis. Kaip reaguoti į kitų agresiją.
Bet mano atveju ten – tuštuma.
Ir dažnai jaučiuosi be galo neužtikrintas, abejojantis, silpnas. Man regis, kad vyriškumo fenomenas kažkodėl žlunga.
Dideliu mastu. Mūsų visuomenėje. Mane apėmęs pasimetimo jausmas nėra vien mano individualus patyrimas. Tai panašiau į epidemiją. Užtenka susirasti Lietuvos statistikos departamento duomenis apie ištuokas. Duomenis apie vienišas mamas. Ir suprantu, kad labai daug mano bendraamžių ir dar užaugsiančių vyrų auga be tėvų... Mus apsėdęs šis pasimetimas.
Iš kažko reikia mokytis vyriškumo. Jei nėra tėvo – lieka bendraamžiai ir popkultūra. Koks vyro standartas ir modelis yra pateikiamas popkultūros? Negalėčiau atsakyti labai tiksliai. Bet kuo daugiau apie tai mąstau, tuo nejaukiau darosi.
Bendraamžiai kaip vyriškumo mokytojai? Prisimenu savo paauglystę ir manau, kad paaugliui mokytis vyriškumo vien iš savo bendraamžių... Tai primena bandymą išmokti glamonėti moterį iš pornografijos. Tuose filmuose vyras dažniausiai net neliečia moters, kad neužstotų kamerai jos kūno vaizdo. Bandymas sukurti savastį vien iš bendraamžių pavyzdžio dažnai veda prie nevisavertiškumo komplekso, agresijos ar emocijų slopinimo.
Nežinojau, kaip skustis. Kaip užsirišti kaklaraištį. Kaip deramai pagaląsti peilį. Buvo sunku suvokti, kaip elgtis lyčių žaidimuose. Ir viso to pradėjau mokytis iš „Google“. Labai dažnai apninka abejonės dėl savo pasirinkimų, netvirtumo, neužtikrintumo. Nesu visiškai užtikrintas, kad tėvo buvimas būtų pagerinęs man gyvenimą. Neturiu su kuo palyginti. Ir gal mano žodžiai jau skambės senamadiškai, bet... norėčiau savo sūnų išmokyti skustis, užsirišti kaklaraištį, pagaląsti peilį. Gal „Google“ tai padarytų geriau nei aš, bet mano pasiryžimas dėl to nekinta.
Neseniai vyriškumas buvo iš naujo apibrėžtas. Mes, kaip visuomenė, nusprendėme, kad tradiciškai „vyriškos“ iki tol dorybės – drąsa, stiprybė, ryžtas, ištvermė ir kt. – yra ne vyriškos, o neutralios. Tai, kas buvo pozityvu kalbant apie vyriškumą, dabar tėra tiesiog pozityvu. O kas palikta vien tik „vyriškumui“? Negatyvios „vyriškos“ savybės. Iš čia kyla mano pasimetimas. Regis, pamažu atsiranda nesąmoninga visuomenės tendencija vyriškumą vertinti negatyviai.
Dabar vyrų mažėja akademinėje aplinkoje. Ir darbo rinkoje. Vyrai dažniau ir ilgiau lieka gyventi su tėvais. Tarp kalinių daugelis vyrų yra užaugę be tėvų. „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje vyrai savižudybėmis daugiau nei penkis kartus lenkia moteris.
Tokios yra dabartinės tendencijos. Žvelgiant į tokį pasaulį, man baugu dėl savo sūnaus. Norėčiau, kad jis nebūtų toks pasimetęs šiame pasaulyje. Čia užtektinai chaoso. Norėčiau, kad jo viduje nuolat tvirtai egzistuotų jo paties vidinė tiesa, jo dorybinis, vertybinis stuburas. Ir jo tiesa gali visiškai neatitikti manojo tiesos suvokimo. Bet nežinau, ar galėsiu jam aiškiai pasakyti, ką reiškia būti vyru.
Mes sukuriame savo tapatybę dirbdami.
Anksčiau taip vyrai išsipildydavo. Buvom agrariniai, turėjom ūkininkaut, verstis savo rankų darbu. Paskui tapom industrine visuomene. Vyrai nebesididžiavo savo darbu, nes dirbo ne sau, o kitam žmogui. Dabar mes – paslaugų teikimo visuomenė. Vyrai dar labiau tolsta nuo savo darbų, t. y. nemano, kad jie yra reikšmingi ar prasmingi.
Amatai patys savaime yra labai sveikintinas dalykas, tačiau mūsų visuomenė nurašo tuos, kurie ketina imtis amatų. Išties, gimnazijoje buvome skatinami gerai mokytis, o profkės scenarijus buvo piešiamas kaip pats blogiausias variantas. Yra be galo daug šiandienių tendencijų, kurios išmuša tvirtą pagrindą iš po kojų. Šis požiūris – tik ledkalnio viršūnė.
Prisimenu metus, kuriuos praleidau gyvendamas su vienuoliais. Tai buvo vyrų vienuolynas. Kasdien dirbdavome – miško kirtavietėje, medžio dirbtuvėse, sode, darže, su gyvuliais, bitėmis ar maldavom grūdus ir kepdavom duoną. Buvimas tarp jų buvo bene prasmingiausias laikotarpis mano gyvenime. Galbūt toks požiūris kaip jų jau atgyvenęs, bet didžiulė jėga slypi vyruose, kurie šlovina ir išpažįsta tą pačią tiesą. Kurių žodyne dar gyvi žodžiai „garbė“, „drąsa“. Kurie gali atsiklaupti ant kelių pasimelsti ir atsistoti tvirtesni nei tie, kurie niekada nepriklaupė.
Prisimindamas brolius vienuolius suvokiu, kad dabar to trūksta pasaulyje. Ir neketinu skirstyti savybių į vyriškas ar moteriškas. Visi mes pirmiausia esame žmonės ir tik tada – moterys arba vyrai. Ir manau, kad tas pasimetimo jausmas apninka ne vien vyrus.
Beprasmiška būtų skirstyti pasaulį į vyrišką ar moterišką – iš esmės dualistinis žvilgsnis labai primityvus. Dažnai tai priveda prie teiginio, kad moteriškumo priešybė yra vyriškumas. Bet tai ne priešybės – tai lygiavertės žmogaus dalys. Kiekvienas pats sau esame ir tėvas, ir motina. Mūsų sąmonėje telpa ir animus, ir anima.
Prisimenu mintį, kad tai, kas vyksta su mūsų planeta, yra tiesiog žmonių santykių vienų su kitais išraiška. Aplink daug chaoso ir mes pasimetę. Greitai man gims sūnus ir aš nežinau, ar galėsiu jį ko nors išmokyti. Jis užduos man klausimų, o aš neturėsiu atsakymų. Aš tik bandysiu klausytis ir padėti. Kad ir kaip banaliai, paprastai tai skamba.