Viešpatie, galvoju, koks jis senas! Keliolika darbų ir keliolika hipoglikemijos komų, gaisras, po kurio vos išgyveno, dvejos prakilnių specialybių studijos (mestos), psichiatrijos ligoninė (pabėgta), metai vienuolyne, poezija, kuri smogia tiesiai į paširdžius, sėkmingi slemo konkursai Europoje, pirmoji knyga, pirmas aktorystės kursas. Labas, tai Marius Povilas Elijas Martynenko, jam 24-eri.
Jo poezijoje nėra romantiško seilėjimosi – tikrai ne, kartais dvasingos personos rašo komentarus, kad tai „tiesiog kliedesiai“, jas turbūt šokiruoja visokie „blet“, „gandonai“ ir „pasismaukymai“, kurių neslepia po žvaigždutėmis ar kursyvu net „Literatūra ir menas“, bet Elijo tekstai iš esmės kalba apie pačius svarbiausius dalykus, apie buvimo čia prasmę, apie tai, kas nutylima, atvira ir skaudu.
Du vardai – įprasta, trys – nelabai. Turbūt jūsų šeima nesutarė dėl vienintelio?
Mama norėjo Mariaus, kažkas iš tėvo giminės – Povilo, o močiutė – Elijo. Juo mane dažniausiai ir vadina žmonės.
Elijau, dabar jaučiatės esąs ten, kur norėjote būti?
Taip – palyginti su visomis savo patirtimis. Anksčiau man visur trūko gyvastingumo, ypač akademinėse bendruomenėse. Keista, bet aktorystės studijas prasmingumu, tam tikra dvasine stiprybe palyginčiau su savo patirtimi vienuolyne, kuriame gyvenau metus. Bet tikrai atsirastų žmonių, kurie pasakytų, kad jiems Muzikos ir teatro akademijoje labai blogai.
Gal taip pasakytų atėję tiesiai iš gimnazijų, viskuo tėvų aprūpinti, neturėję skaudžių išgyvenimų. Turbūt įvairialypės bendražmogiškos patirtys būsimiesiems aktoriams yra itin vertingos.
Visi mes esame šiek tiek traumuoti kančių ir išgyvenimų, o skausmas tarsi išmuša iš saugaus lukšto, suteikia tavo buvimui tam tikrą turinį.
Visi mes esame šiek tiek traumuoti kančių ir išgyvenimų, o skausmas tarsi išmuša iš saugaus lukšto, suteikia tavo buvimui tam tikrą turinį. Skausmas, aišku, nebūtinas visaverčiam gyvenimui, bet neišvengiamas.
Šnekamės knygynėlyje, tarp knygų lentynų. Jūsų vaikystės namuose buvo daug knygų?
Labai. Mano mama – filologė, redaktorė, vertėja, ji verčia iš ir į šešias kalbas. Mūsų namai buvo Vilniuje, rajone prie Kalvarijų turgaus. Kol dar augau kartu su kaimynystėje gyvenančiais rusiukais, lenkiukais ir čigoniukais, kol dar buvome maži, viskas buvo gerai, o paskui dalį tų paūgėjusių vyrukų iš kiemo ėmė sodinti į kolonijas, vis kas nors nusikalsdavo ir ta aplinka ėmė darytis pavojingesnė. Būtent tada namai su knygomis tapo man saugia užuovėja: daug skaičiau, mane pakerėjo knygos, jos ilgiems metams paliko įspaudą. Viskas prasidėjo nuo pasakų, kurias vaikystėje sekdavo mama: tada man atrodė, kad geriausia profesija – būti pasakų veikėju.
Rašyti pradėjau dar pradinukas – turėjau kelias užrašų knygeles. Pirmi įrašai buvo, žinote, kokie? Numeriai automobilių, į kurių duslintuvus mes, vaikai, sukišdavome po bulvę. O paskui įstojau į jėzuitų gimnaziją ir... labai stipriai įsimylėjau. Pradėjau rašyti JAI laiškus. Jei tada būčiau pradėjęs groti kokiu nors instrumentu, gal būčiau buvęs geras muzikantas, o jei piešęs – dailininkas, bet aš rašiau.
Ta meilė tęsėsi ilgai?
Kokius trejus metus. Gal dėl to, kad ji buvo neatsakyta. Nes vėliau mano santykiai trukdavo tik po pusmetį. O ta neišsipildžiusi meilė taip ir liko tvariausia.
Kartais pagalvoju, kokių minčių genami žmonės stoja studijuoti filosofijos. Tiksliau – ar jie įsivaizduoja, ką veiks paskui...
Kai reikia rinktis, tu bijai suklysti. O šita visuomenė nepakanti klaidoms, nors manau, kad didžiausia mano laisvė ir yra laisvė klysti. Aš svarsčiau, ką pasirinkti, mąsčiau apie tai, kad gal stoti į vienuolyną, o gal studijuoti fotografiją ar mėginti eiti į aktorinį. Blaškiausi, dairiausi išpūstomis akimis – pasaulis atrodė toks didelis su begale pasirinkimų. O filosofijos pamokos gimnazijoje man paliko labai didelį įspūdį: tai buvo kažkas tikro, kai mes diskutuodavome apie esmines sąvokas – meilę, tiesą, gėrį.
Studijuodamas universitete tos meilės, tiesos ir gėrio neradote?
Neturiu nieko prieš aukštojo mokslo įstaigas, bet ten susidūriau su atsainumu, aplink buvo nemažai žmonių, atėjusių studijuoti be jokios motyvacijos, vien todėl, kad paskui tėvams pamojuotų diplomu, kurio jiems patiems nė nereikia. Vėliau mačiau daugybę žmonių be diplomų: jie jautėsi laimingi, pamilę savo amatą. Esu nemažai dirbęs barmenu ir padavėju restoranuose, naktiniu portjė viešbučiuose, ten sutikau fantastiškų vyrų ir moterų, dirbančių paprastus darbus, – jie jautėsi savo vietoje, buvo laimingi net neturėdami galbūt itin didingų siekių ir tikslų. Man tai beprotiškai gražu.
Metai vienuolyne nutiko po dvasinių traumų? Nes iš gero gyvenimo niekas į vienuolynus nesibloškia.
Kai mečiau filosofijos studijas, ėmiau labai daug tūsintis, taip, kad pradėjau jausti, jog tiesiog griūvu viduje: atsivėrė baisi tuštuma.
Kai mečiau filosofijos studijas, ėmiau labai daug tūsintis, taip, kad pradėjau jausti, jog tiesiog griūvu viduje: atsivėrė baisi tuštuma. Net nesupratau, kas su manimi vyksta, kol viena draugė pasakė: „Tu kartoji, kad viskas gerai, bet kiekvieną naktį tavo nugara krūpčioja.“ Sužinojau, kad Zarasų rajone gyvena kažkokie vienuoliai, pamaniau, kad ištrūksiu pas juos nors savaitgaliui. Važiavau ten pagautas kažkokio impulso, žiemą klampojau per laukus penkis kilometrus, radau juos. Ir likau pusmečiui, šis paskui išsitęsė į metus – iš pradžių Lietuvoje, paskui Belgijoje.
Darbas, malda, buvimas su savimi ir... viskas?
Tai – be galo daug. Vienuoliai viską daro savo rankomis: jie turi kirtavietę, sodą, daržą, augina gyvulių, laiko paukščių. Kirsdavome medžius, veždavome į lentpjūvę, iš lentų daugybė daiktų ten pasidaryta savomis rankomis. Žinai, kad sėdi už savadarbio stalo, ant jo padėta duona, iškepta iš malūne sumaltų miltų, kuriems grūdai atvežti iš aplink esančių laukų. Ten apima realybės pojūtis, gal kad visą laiką dirbi arba meldiesi. Pas vienuolius atvažiuoja daugybė žmonių, ne tik kenčiančių nuo priklausomybių, bet ir išgyvenančių sudėtingus etapus: menininkų, mokslininkų, kai buvau Belgijoje, pas juos dažnai užsukdavo Belgijos karaliaus dešinioji ranka. Ir patys vienuoliai važiuoja į kalėjimus, ligonines, mokyklas. Man tai buvo be galo prasmingas laikas, tarsi prisilietimas prie kitokio pasaulio – jis leido išsaugoti pačias gyviausias mano vidines tikroves.
Ar ta tuštuma, kurią jautėte atvažiuodamas pas vienuolius, paskui užsivėrė?
Ji prisipildė. Bet supratau, kad kur kas lengviau būti šventuoju, kai esi ištrauktas iš įprastos aplinkos. Kai grįžti į ją, vėl reikia adaptuotis. Grįžęs ėmiau studijuoti vertimą: pasvarsčiau, kad tai yra arčiausiai amato, o aš turiu gabumų kalboms. Bet tas pasaulis su savo šurmuliu, ta tuštybės mugė vėl įtraukė, vėl prasidėjo kelionė žemyn... Dirbau keturiuose darbuose, taip išsekau, kad teko pagulėti psichiatrijos ligoninėje, nes man diagnozavo kažkokį sutrikimą. Bet ir ten buvo savotiškai įdomi patirtis: tas skyrius – it mažas visuomenės modelis. Pabėgau, nes nenorėjau saujomis ryti neuroleptikų ir leisti dienų kaip daržovė, kai negali net sakinio suformuluoti. O pabėgęs vėl blaškiausi, dirbau su meniniais projektais, neapleidau slemo.
Kas mato šį žodį pirmą kartą, paaiškinkime: tai poetinės improvizacijos menas, kažkas panašaus į stand-up pasirodymus. Prieš porą metų Europos slemo čempionate buvote trečias, Lietuvoje esate geriausias. Ir atrodo, kad tekstai scenoje liejasi be jokio jaudulio.
Oi, ne. Kai stovi scenoje, apima lengvas panikos jausmas, jautiesi lyg prikaltas, o tada vieną akimirką tiesiog įkvepi ir paleidi žodžius. Geriausi Europos slemeriai, kuriuos sutikdavau čempionatuose, yra puikūs istorijų pasakotojai. Aš įsivaizduoju, kad seniai seniai istorijos buvo pasakojamos pakelės užeigose ir tik klausytojų reakcija parodydavo, koks geras arba nevykęs yra vienas ar kitas pasakotojas. Talento ar įkvėpimo, aišku, reikia, bet viskas yra darbas, darbas, darbas. O man geriausiai sekasi pasakoti savas – ne svetimas istorijas.
Kokios reakcijos sulaukdavote ir sulaukiate?
Labai įvairios. Esu gavęs ir piktesnių laiškų, kurių autoriai smerkė mano ydingą gyvenimo būdą, kitiems tai atrodė dvasinis ekshibicionizmas, dar kiti atrasdavo daug sąsajų su savo skaudžiomis patirtimis.
Vienas jūsų tekstų yra apie prasmę. Ar niekada nekankino klausimai: kokia prasmė, kodėl aš, kodėl man? Juk kai kelioliktą kartą guli ligoninėje po komos, gali imti pavydėti sveikiems ir laimingiems.
Kaskart pabudus iš komos apimdavo keistas jausmas: reikėdavo iš naujo prisijaukinti realybę, reikėdavo laiko ja patikėti, nes iš pradžių jausdavausi kaip svečias. Kai man buvo šešiolika, išgyvenau labai skausmingą tarpsnį: tėvas nužudė žmogų ir sėdo į kalėjimą, netrukus dienos skirtumu mirė mano seneliai. Visa tai labai sukrėtė, atrodė, kad sąmonė nesugebės su tuo susidoroti. Vieną dieną buvo taip juoda, kad pabandžiau atsisveikinti su gyvenimu. Kai atsibudau ligoninėje, reanimatologas pasakė: „Jei tiki Dievu, tai turi, kam dėkoti. Nes išgyvenai tik per stebuklą.“ Ir tada suvokiau, kad tikrai yra kažkokia priežastis, dėl kurios turiu ČIA būti.
Ligoninėje visada patiri tą tikrumo jausmą: reanimacijoje guli ir tų, kurie jau tuoj tuoj mirs, jiems nebėra ko apsimetinėti, tada atsiskleidžia tas žmogaus slėpinys. Kartais tokių atsivėrimų matydavau dirbdamas už baro, nes alkoholis daugumai nuplauna kaukes, tik liūdna, jog kai kuriems reikia tiek daug alkoholio, kad atsiskleistų tikroji savastis arba kad jie galėtų ryžtis atvirumui. Aišku, vėliau man vis kildavo klausimų, kartais apimdavo pyktis: o kodėl man neskirta gražiai ir laimingai gyventi – kaip kitiems? Bet vienuolyne mačiau daugybę likimų, skaudžių išgyvenimų, ten suvokiau, kad ir mano patirtys, kokios jos bebūtų, yra tiesiog gyvenimas. Ir tiesiog procesas. Ir gal aš niekada nebūsiu aktorius, aš nežinau, kaip viskas pasisuks, nes visur yra begalė galimybių: o gal dėstysiu dramos teoriją, gal dirbsiu radijo laidoje.
Viena pažįstama sako, kad klausytųsi jūsų balso prieš miegą, nes tooooks tembras...
Noriu ką nors su tuo savo balsu daryti. Gal garsinti knygas akliesiems?
Įdomi priešprieša: kalbate itin taisyklingai, lyg koks filologijos profesorius, o paskui kažkaip savaime įterpiate kokį keiksmažodį ar slengą ir tai skamba visiškai natūraliai...
Kartais žmonės nustemba. Būna girdėję mano balsą ir įsivaizduoja gana solidų labai aukštą vyrą, tikrai ne metrošiam ūgio...
Ar išbrauktumėte kurį nors savo gyvenimo etapą?
Ne, aš didžiuojuosi visomis savo patirtimis. Kartais būdavo sunku – šuniškai, bet esu dėkingas gyvenimui, kad galėjau tai patirti. Gal kai kam atrodytų, kad visa mano praeitis – vien klaidos? Vien netikę pasirinkimai? Bet aš ja džiaugiuosi, nes be tos patirties neįvertinčiau dabarties. Vien savanoriavimas labai daug davė – ir Lukiškių kalėjime, ir dienos centruose, ir ligoninėse, ir vaikų stovyklose, kultūros projektuose. Kartais, atrodo, būna taip sunku, jautiesi visiškai sulaužytas, nes sukrinta viskas: mokslas, darbai, mamos sveikatos bėdos, santykių peripetijos; bet išeini su kurso draugu parūkyti po paskaitos, matai, kaip Nerimi plaukia lytys, ašaros akyse kaupiasi: bliamba, kaip gražu!
Ar visos meilės, įsimylėjimai – irgi gera patirtis?
Tai stipriausios patirtys, todėl jos maloniausios ir skaudžiausios. Kūniškas artumas man atrodo kaip trumpesnis kelias į kito žmogaus pažinimą. Ir galėjimas suprasti: o koks aš esu kurdamas tuos santykius? Man svarbu santykių pradžioje išdėstyti, koks aš esu ir ko iš manęs tikėtis. Tarsi kitam žmogui įteikti instrukciją apie save: kaip aš veikiu.
Ne kartą esate patyręs tą savo mirtingumo jausmą. Kada jis buvo aštriausias?
Kai prieš kelerius metus sudeginau namus, nes nesėkmingai mėginau pasigaminti fejerverkų.
Jaučiau begalinį skausmą, veidas nuėjo pūslėmis, nebepajėgiau mąstyti ir pirmas impulsas buvo šokti per ketvirto aukšto langą – kad tik atsikratyčiau to skausmo. Bet paskui įsijungė kažkoks stabdys ir aš tiesiog laimingai balkonais nulipau žemyn. Vėliau, kai ligoninėje nuo manęs karpė drabužius, atrodė, kad krintu į bedugnę: labai lengva ir labai baisu. Tada persekiojo klaikus kaltės jausmas, maniau, dabar namiškai mane smerkia, bet atėjo manęs lankyti metais vyresnis brolis su savanorio artileristo uniforma ir pajuokavo: „Tu savo sąskaitoje jau turi vienu sunaikintu objektu daugiau nei aš!“ Ir tik dabar, po dvejų metų, atsikūrėme savo namus, nes tada sudegė viskas. Tam tikrą laiką mama gyveno pas draugę, aš – tai šen, tai ten, brolis tarnavo kariuomenėje.
Kaip manote, ar dar išlikusi poetų bohema?
Vis girdžiu, kad vyresnioji karta bėdavoja dėl tos bohemos, kurios nebeliko. Vieni išmirė, kiti metė gerti, o man atrodo, kad bohema liko, tik ji įgavo kitokias formas. Dabar žmonės buriasi į mažas bendruomenes: kultūrines, politines, religines, renkasi į įvairiausių mokymų grupeles – tai šių laikų ženklas.