Marius Povilas Elijas Martynenko: „Pirmiausia esu ne žinanti, o tikinti būtybė“

Marius Povilas Elijas Martynenko/Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
Autorius: Marius Povilas Elijas Martynenko
Publikuota: 2019-08-16 17:57
Kvantinės mechanikos paskaitas dėstytojas dažnai baigdavo žodžiais: „Iš esmės neįmanoma, kad tai egzistuotų. Bet egzistuoja. Ir iki šiol niekas nežino, kodėl.“ Vis prisimenu jo žodžius – jie keistai raminantys. Išties yra gan didelė tikimybė, kad mūsų visatos suvokimas ir fizikiniai modeliai yra visiškai klaidingi. Dar prisimenu astrofiziko Neilo deGrasse’o Tysono žodžius: „Visata nėra įsipareigojusi žmogui ką nors reikšti.“

„Nusivilk apatinius“, – sako man režisierius, ir aš juos nusivelku. „Tau reikia raudot prie leisgyvio tėvo“, – ir aš raudu. „Jums čia reiktų pasilaižyt“, – sako režisierė, ir aš laižausi su iš esmės nepažįstamu vyru. „Čia tau reikės pasikart“, – ir spektaklio pabaigoje vaidinu, kad kariuosi. Režisūra yra fenomenalus reiškinys. Čia regisi dvasinė, psichinė ir emocinė asmens galia.

Prisimenu praėjusių metų scenos kalbos paskaitas. Man teko laimė mokytis iš Nelės Savičenko. Per vieną jos paskaitą kalbėjom apie savo asmeninius kelius, kitus kūrėjus, narcisizmą, aktorius ir režisierius. Ji pasakė žodžius, kurie man įsiminė: „Kol žmogus suvokia galią kaip atsakomybę, naštą, pareigą, tol viskas yra gerai. Kai tik pradeda galia mėgautis, kažkas jo viduje pradeda pūti.“

Esu neapsiplunksnavęs, menkai patyręs aktorystėje. Bet jau teko dirbti su daug režisierių – jaunų ir vyresnių, pradedant nuo režisūros studentų ir baigiant Nacionalinės premijos laureatais. Kartais man atrodo, kad pastebiu ir suprantu tai, apie ką kalbėjo scenos kalbos dėstytoja. 

Kartais gatvėse matau pinčerius arba Jorkšyro terjerus. Visos šunų veislės atsirado iš vilko. Kartais man atrodo, kad pinčeriai dreba dėl to, kad jiems tikrai sunku egzistuoti. Arba tai vilkas juose suvokia savo dabartinę būklę. Kadaise šunys buvo vieni geriausių medžiotojų. Dabar dažnas jų išsigąsta savo paties bezdalo. Žmonės, kaip rūšis, šiam pasauliui padarė labai didelį poveikį. Nors gal tik man taip atrodo. Gal vertinant iš skruzdės ar termito perspektyvos niekas beveik nepasikeitė. Jie mus lenkia biomase ir individų skaičiumi. Jie išgyventų kur kas didesnę radiaciją nei mes. Tik dabar manau, kad žmogus yra galingas. Ir daugeliu atvejų žmogus mėgaujasi savo galia.

Nežinau, ar yra režisūros šioje visatoje, tikrovėje. Ji absurdiška, kaip psichopato kliedesys. Kartu ji taip skausmingai prasminga, tarsi suplanuota. Tas žodis – „režisuoti“ – iš prancūziško régir, o šis – iš lotyniško regere, „vadovauti“. Anot Tarptautinių žodžių žodyno, „režisuoti“ – tai „vadovauti spektaklio, filmo pastatymui, rūpintis renginio menine visuma“. Vadovavimas, galia, kontrolė – nežinau, ar to siekiame, nes tai suteikia saugumą. Gal tik saugumo iliuziją.

Tai tik mano prielaida: dabar vertinant režisūrą atrodo, kad našiausiai ir sėkmingiausiai dirba režisieriai, kurie įtikina, įrodo, kad tai, dėl ko dirbame, yra gera, tikra, vertinga. Įrodo ir įtikina ne pažerdami argumentų ir racionalizuotų paaiškinimų, o tiesiog savo buvimu ir veikimu. Įrodymas čia yra tiesiog asmeninis būvis ir atsidavimas.

Pažįstamas advokatas pasakojo, kad sykį automobilis mirtinai sužalojo žmogų. Atvykus policijai, vyras ir žmona buvo išlipę iš mašinos. Abudu girti. Vyras sakė, kad vairavo žmona. Žmona sakė, kad vyras. Nenuteisė nė vieno, nes nebuvo įmanoma įrodyti, kuris iš jų vairavo. Automobilis šeimos, pirštų antspaudai ant vairo priklauso abiem. Teisėjas negali teisti vadovaudamasis intuicija, nuojauta, prezumpcija ar kt. Turi būti aiškių, neabejotinų įrodymų.

Dar ir dabar yra žmonių, kurie tiki, kad žemė yra plokščia. Aistringai bando tuo įtikinti ir kitus. Aš nežinau. Aš irgi tik tikiu, kad ji apvali. Bet galėtų būti kvadratinė. Aš neturiu priemonių šimtu procentų jusliškai įsitikinti, kad ji tikrai tikrai apvali. Aš neturiu įrodymų. Yra žmonių, kurie tiki konspiracijų teorijomis, ateiviais, įvairiausiomis dievybėmis, ideologijomis. Jie tiki. Ir bando įrodyti, kad tai, kuo tiki, yra tikra. Bet kai turime įrodymų, yra tik žinojimas. Nebelieka tikėjimo.

Nežinau, kas yra tikra. Tikiu kai kuriais dalykais. Turiu vilties, kad viskas bus gerai. Tikiu. Net kai visi įrodymai pasisuka prieš šį tikėjimą. Tikiu ne dėl įrodymų, dažniausiai tikiu jų nepaisydamas. Ši visata nėra įsipareigojusi man ką nors reikšti. Aš nesu įsipareigojęs tikėti objektyvia tikrove. Tai nekeičia pačios tikrovės. Keičia tik mano statusą – tampu neadekvačiu puspročiu. Manau, kad žmogus pirmiausia yra tikinti, o ne žinanti būtybė. Daugelis mūsų realijų, kontekstų, vertybių negali būti įrodytos.

Neseniai teko kalbėti konferencijoje; joje kalbėjo savo srityse daug pasiekę žmonės: Ingrida Šimonytė, filosofas Viktoras Bachmetjevas, ilgų nuotolių bėgikas Gediminas Grinius, „Caffeine“ įkūrėjas Vytenis Kurapka ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno vadovas Paulius Ignatavičius. Prisimenu, renginio vedėjas manęs paprašė kalbėti laisva tema maždaug 15 minučių. Tądien atsikėliau penktą ryto ir galvojau, ką turėčiau pasakyti. Jaučiausi visiškai sutrikęs. Nesupratau, kodėl atsidūriau tarp tokių žymių žmonių, kurie išties turi ką pasakyti. Prisimenu – temą išsirinkau dar prieš sugalvodamas, ką kalbėsiu: „Kūnai tampa žodžiais, žodžiai – kūnais.“ Tą rytą laužydamas galvą maniau, kad su ta tema pats sau išsikasiau duobę. Supratau, kad išties nenoriu nieko skelbti ir nieko įrodinėti. Rytą žiūrėjau pro langą ir galvojau, kad apmaudu, jog kieme nėra rūšiavimo konteinerių. Galvojau apie gimsiantį sūnų (šis kontekstas yra dabartinė mano gyvenimo dominantė). Prisiminiau, kaip kalbėjomės su mylimąja prieš mūsų pirmąją naktį kartu. Paklausiau: „Ką tu darai su savo geismu?“ – „Nieko“, – atsakė ji. – „O ką jis daro su tavimi?“ – „Būna labai gražu.“

Išties buvo labai gražu. Ir pagalvojau, kad žodžiai išties virsta kūnu. Žodžiai „aš tave myliu“ virto man gimsiančiu sūnumi. Žinau, kad gimus vaikui musulmonai pirmiausia į dešinę ausį jam pasako žodžius: „Nėra kito dievo, tik Dievas Alachas, o Mahometas yra Jo pranašas.“ Gimus sūnui pirmiausia pasakysiu: „Aš tave myliu.“ Ir kaip kadais ištarti šie žodžiai virto juo, taip tikiuosi, kad ir jis sugebės virsti šiais žodžiais.

Tai yra ir mano siekis. Kad šie žodžiai taptų manimi, o aš – jais. Pamažu nustoti mėgautis savo galia. Atsisakyti kontrolės, bandymo režisuoti gyvenimą ir tikrovę. Nustoti beatodairiškai veikti ir leistis būti veikiamam.

Prisimenu Nelės žodžius: „Geriausias scenos kalbos pratimas yra suprasti, ką nori pasakyti.“ Visą pusmetį prie to ir dirbome. Rezultatai nustebino mane patį. Dabar vis dar mokausi suprasti, ką išties noriu pasakyti. Kartais pamatau, kad moku ir galiu mylėti. Tai man pačiam savyje gražiausia. Kartais mane persmelkia labai stipri meilė. Sunku patikėti, kad galiu taip jausti. Atrodo, dažniausiai jai esu per menkas. Atrodo, kad tai iš esmės neturėtų egzistuoti, bet egzistuoja. Ir iki šiol niekas nežino, kodėl.

Bet jau rašiau, kad pirmiausia esu ne žinanti, o tikinti būtybė. Tikiu. Kol kas tik tiek ir tenorėjau pasakyti.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai