Marius Povilas Elijas Martinenko žinomas dėl daugelio dalykų. Kažkada jaunas aktorius ir poetas gamindamas fejerverkus sudegino tėvų namus, yra gyvenęs vienuolyne, patyręs 15 komų, jau išleido kelias knygas, o jo veidas šiuo metu puošia naują Šarūno Barto filmo plakatą, kur Marius atlieka pagrindinį vaidmenį. Ir nors jam vos 26, Marius taip pat ką tik „iškeptas“ tėtis – vos prieš kelis mėnesius pasaulį išvydo jo sūnus Emanuelis.
Nors jo dosjė – kontraversiškas, dėl vieno dalyko nesiginčija niekas – Mariaus talentas sparčiai atsiskleidžia jam užimat vis ryškesnį vaidmenį Lietuvos kultūrinėje scenoje, o jo asmenybė bei kitoniškas mąstymas – intriguoja. „Ką žmonės dirba? renginyje Kaune lapkričio 12 d. Marius pažadėjo pasidalinti dar negirdėtomis savo karjeros istorijomis. Kokios jos?
Tavo gyvenime tiek visko vyksta. Kaip atrodo tradicinė Tavo darbo diena?
Turbūt vienintelis įprastas dalykas darbo dienose yra tai, kad nėra nieko įprasto. Repeticijos, pasiruošimai pasirodymams, rašymas, paskaitos, namų židinio kurstymas, performansai ir visa kita kūryba įvyksta ne pagal planą, o verpetuodama tokiais palaimingais sūkuriais. Tai mane džiugina, tiesa, kartais pasimetu tarp daugelio darbų. Kartais pradedu mąstyti ne „Kaip man viską spėti?“, o „Kaip man visko nespėti sėkmingai?“. Dažniausiai visa kasdienybė, darbai ir iššūkiai išsidėlioja būtent taip, kaip turi būti.
Paskutiniai tavo metai – visiška revoliucija. Susituokei, susilaukėte vaiko, Tavo, kaip aktoriaus, karjera nesustojamai auga. Kaip tu jautiesi?
Dabar jaučiuosi gerai. Kasdien atsiranda labai daug progų kažkuo džiaugtis arba už ką dėkoti. Net kai dienas aptemdo miego stygius, nuovargis ar įtampos, prisimenu, kad visa tai, kas vyksta, yra žaidimas. Šventas, gražus, nenuspėjamas. Ir esu dėkingas už galimybę žaisti jį. Visi mes patiriame asmeniškas kančias ir tokius pat džiaugsmus. Kai mąstau, kad visa tai yra žaidimas, pernelyg nesureikšminu savo skausmų ar džiaugsmų. Visa praeina, dėl to man patinka žvelgti į bet kurį procesą atsiejus jį nuo rezultato – kiek būtent pats vyksmas, tai, kas yra dabar, teikia pilnatvės, ramybės ar džiaugsmo.
Prieš kelerius metus Tave žinojo kaip poetą, tačiau aiškios krypties neturėjai. Ar tavo gyvenime buvo lūžis, kai suvokei, kur toliau nori eiti?
Kol kas aš einu ir nežinau, kur nueiti noriu. Man patinka pats ėjimas. Prieš kelis metus nebūčiau pagalvojęs, kad atsidursiu ten, kur esu dabar. Niekada neplanavau gyventi vienuolyne, sudeginti savo namus ir gulėti ligoninėje, neplanavau penkiolikos komų savo gyvenime, to, kad turėsiu sūnų. Dažnai man tiesiog būdavo smalsu. Šis pasaulis vis dar mane domina, jame apstu stebėtinų dalykų. Ir aš vaikštau po jį rasdamas ir džiaugsmų, ir skausmų. Galbūt tikslas yra svarbus ir reikšmingas dalykas, bet mano gyvenimas susideda iš trumpųjų kasdienių ir tolimųjų ateities tikslų. Kartu žvelgdamas į savo praeitį suvokiu, kad iliuzija yra manyti, jog turi daug kontrolės visam pasauliui. Jis sukasi dažnai nenuspėjamai. Tai irgi mane džiugina.
Tavo kartą kankina noras „pasiekti“. Vieniems tai – pinigai, kitiems – žinomumas, sėkmė, o dar kitus kankina noras sukurti tikrus šedevrus. Ką apie tai manai Tu?
Manau, kad toks troškimas universalus daugeliui kartų. Mūsiškė turi kelis skiriamuosius bruožus, bet ji nėra kardinaliai besiskirianti nuo ankstesniųjų. Vis dar esame savo žmogiškume. Dažniausiai ko iš savęs prašau – būti čia ir dabar. To reikalaujama ir vaidinant scenoje. Bandau pritaikyti tai ir gyvenime. Man kūryba atrodo prasminga, taip pat ji teikia išsipildymo jausmą. Bet visa tai lieka žaidimu. Prašau iš savęs nesustoti žaisti, neužmiršti juoktis ir juokinti.
Kokiomis istorijomis dalinsiesi renginyje Kaune?
Renginyje kalbėsiu apie čigones, žmogžudžius, žodžius, virstančius kūnais, susidūrimus su mirtimi, akistatas su gyvybe ir lytinius organus.
Daugiau informacijos apie „Ką žmonės dirba?“ renginį Kaune, lapkričio 12d. rasite Facebook paskyroje: facebook.com/kazmonesdirba/.