Kokį bepieštum Mariaus Jonučio portretą, spalvos vis tiek bus ryškios. Nes netoliese rikiuosis jo su Nomeda Marčėnaite ar pavieniui rengtos parodos, jo parašytos knygos, bus mėlynas automobilis, žalia žolė, parodos atidarymui parinkti raudoni marškinėliai ir daug kitų spalvingų dalykų.
Mėgsti kalbėti apie meną?
Kartais mėgstu, kartais neturiu, ką pasakyti. Apie darbus išvis gėdijuosi kalbėti, man atrodo – tai taip nerimta. Būna, pagalvoju: žaidžiu žaidimus, darau nesąmones, o kai kas perka. Stalo reikia tam, kad ant jo padėtum lėkštę. O paveikslo kam reikia? Nors paveikslus ir perka tie, kurie jau turi stalą. Menas visada bus po ko nors: po stalo, po skalbimo mašinos, po žoliapjovės.
Vadinasi, lietuviai visko jau turi, jei dabar jiems reikia Jonučio. Ar dėl kitų priežasčių sakei, kad esi užverstas darbais?
Užsakovai tikrai neduoda atsikvėpti, darbus reikia padaryti. Todėl taip ir būna: ketvirtą nakties baigiu paveikslą, o septintą vaikai žadina, reikia į mokyklą važiuoti.
Tai gyveni ten pat, kur visada gyvenai?
Gyvenu gerai...
Neabejoju. O jei kas nors verstų keltis į miestą? Galėtum?
Gyventi galima ir Sibire. Bet mieste – nenorėčiau. Dar vakar pagalvojau, kad būtų smagu dirbti sodininku. Savo namuose. Jei man kas nors už tai mokėtų, galėčiau nieko kito neveikti ir jokio meno nereiktų. Nupjauni gabalą žolės, atsisuki, ir širdis džiaugiasi. Arba pažiūriu, kaip viską sutvarkiau prie upelio, – kurortas! Man tai didesnis estetinis pasitenkinimas nei paveikslai. Ir toks tikras... Aišku, to miesto vis tiek neišvengsi: čia – vaikų mokykla, parduotuvės, galerijos, dauguma klientų.
Tau patinka tavo klientai?
Labai faini žmonės. Banditų tarp jų nėra. Ačiū Dievui, jie žino, ko nori ir ko gali iš manęs tikėtis. Tik jiems trūksta organizuotumo: galėtų susidaryti eilę, kas pirmas, kas antras, susitarti tarpusavyje, kad nepultų visi vienu metu. Nes kartais norisi pasakyti, kaip seniau sakydavo univermago pardavėjos: „Jūsų – daug, o aš – viena.“
Kai kurie nusipelnę menininkai turi asistentų.
Yra dvi man nusibodusios kalbos. Viena – apie asistentą. Žinau, ką tai reiškia, – aš neturiu tiek laiko, kad pagalbininkui aiškinčiau, ką ir kaip veikti. O antra – kad privalau nusipirkti traktoriuką žolei pjauti. Bet aš vaikštau ir vaikščiosiu su benzinine žoliapjove, nes yra tūkstantis smulkių augalėlių ir medelių, kuriuos reikia apeiti, ir plyšelių, kuriuos pasiekiu tik su ja.
Negi visada gyvenai iš meno? Juk pradėjai, kai čia dar nebuvo jokios rinkos.
Pradėjau su ja ir pirmieji galerininkai buvo mano draugai. Aišku, tada buvo kitaip. Tada parduodavau paveikslą už tris vokiškas markes, ir būdavo galima kurį laiką gyventi. Kartą, atsimenu, gavau penkis dolerius. Ryte nuėjau į banką, iškeičiau juos: man atrodo, už dolerį duodavo penkis šimtus „meškiukų“. Ir už tą sumą mes dviese savaitę gyvenome Nidoje, pietavome restoranuose. Buvo geri laikai, jei sutikdavai vieną kitą užsienietį.
Dabar tavo užsieniečiai skaičiuojami šimtais. Vyrauja danai?
Danija – mano antroji žemė maitintoja daug metų. Net yra du namai, kuriuose turiu savo kambarius, žinau, kur kabo raktai. Ten mane jau beveik įsisūnijo. Į parodos atidarymą Vilniuje buvo atvažiavę mano danai, tai viena menotyrininkė nustebo: „Maniau, kad čia tavo tėvai.“ Atsakiau: „Gal durna? Negi su tėvais kalbėčiau angliškai?“ – „Bet jūs tokie panašūs!“ Jie pensininkai, buvę mokytojai.
Bet ne nuo jų viskas prasidėjo?
Prasidėjo nuo danų verslininkų, kurie čia turėjo siuvimo fabrikų ir kai veždavo mano paveikslus į Daniją, sakydavo „between t-shirts“: sudėdavo juos į furas tarp marškinėlių, veždavo be jokių dokumentų, be nieko. Jie čia nuobodžiaudavo, tai pasidairydavo po galerijas, vienas pasigirdavo: „Va ką pirkau.“, kitas susidomėdavo. Apie 2000 metus vienas tų danų „Kauno lange“ nusipirko visą mano parodą, o aš už tuos pinigus – apynauję mašiną. Paskui jie Danijoje ėmė organizuoti kažkokias parodėles. O dabar jau turiu tokį kaip ir savo fanų klubą. Atvažiavo mano danai, atvežė sąrašą, kad pasirinkčiau, kur kitais metais noriu rengti parodas.
Tai Danijoje jau turėtų būti geras vagonas tavo paveikslų?
Šimtai. Ten, kur gyvenu, kai nuvažiuoju, toks miegamasis rajonas. Kartą žiūriu: visoje gatvėje vėliavos. Klausiu – kas vyksta, kokia nacionalinė šventė? Jokios – kaimynės gimtadienis. Kai būna kieno nors gimtadienis, visi iškelia vėliavas ir visi eina baliavoti pas kaimynus. Jie tokie. Tai vat daugumoje tos gatvės namų kabo mano paveikslų. Kituose miesteliuose irgi yra panašių vietų.
Kur tie miesteliai?
Kažkur vidury Jutlandijos. Ten niekas nesiveržia į sostinę. Gyvena beveik gamtoje: pievos, miškeliai, stirnos vaikšto. Nakvoja viename miestelyje, apsipirkti važiuoja į kitą – už 20 kilometrų, dirba dar kitame – už trisdešimties, kai nori parodų, traukia į kokį centrą, Herningą ar Holstebro. Gyvena keliuose miesteliuose, ir tai jiems nesudaro jokių problemų. O Berlyne mano draugas dailininkas gyvena Kroicberge, tokiame meniniame rajone, ant betono. Jis neturi visiškai jokių ryšių su kitais miesto rajonais, nes čia yra visko, ko jam reikia. Turėjo dvi mašinas ir abi pardavė, pasiliko tik dviratį. Visiška priešingybė.
Su danais smagu bendrauti ar tai – tik verslas?
Nėra ten fontanai, kaip kam nors gali atrodyti: tik atvažiuoji ir pasipila pinigai. Danai taupūs, jei per daug paprašysi, tai ir nepirks. Bet aš su jais susikalbu visai kaip su lietuviais, nėra jokio barjero. Dabar danai „tėvai“ pirmą kartą ragavo mano darytų šaltibarščių, pirmą kartą valgė Kernavėje cepelinų, net keptos duonos su česnakais – pirmą kartą. Ir viskas jiems tiko. Sakau, kad mes – panašūs. Jie juk iš seno yra Europos kiaulininkai, valgo riebiai kaip lietuviai, nėra civilizacinių skirtumų. Ir jų humoro jausmas – panašus. Tai jų posakis: „Šiandien aš nieko neveikiu. Nes vakar aš nieko neveikiau ir dar nebaigiau.“
Tau jis turėtų kelti pavydą.
Man jis – utopinis. Bet koks gražus! Įdomu, kad prieš porą metų rengiau parodą labai fainoje kavinėje „Utopia“ Holstebro. Vadinu ją durnių kavine. Ten dirba 25 žmonės ir visi – psichikos ligoniai. Miestas jiems skyrė didžiules patalpas su kavine, konferencijų sale, parodų vietomis – toks gražus socialinis projektas. Jie perka iš ūkininkų produktus ir gamina puikų maistą, kuris pigesnis nei kitur, nes atlyginimai niekam nemokami, tik invalidumo pensijos. Jie nepersidirba, bet yra užimti, džiaugiasi, bendrauja. Sako, anksčiau jie kasmet guldavo į stacionarą, o dabar to nebereikia ir tablečių geria mažiau. Mano paroda ten buvo labai sėkminga, 25 darbus pardaviau, nes kavinėje visada pilna žmonių.
Jei jau prakalbai apie maistą, paklausiu: tavo paveiksluose šlovinamas natūrinis ūkis – idėja ar forma? Vedi vaikus į „McDonald’s“?
Ne, jiems labiau patinka kiniškas maistas ir pica – nacionalinis lietuvių patiekalas. Bet aš pats mėgstu hamburgerius: sustoji prie „Macʼs Drive“, paimi, ir kelionė iškart tampa smagesnė. Aš juk, kai važiuoju į Daniją, 1700 km į vieną pusę, dažnai tuo lepinuosi. Skanus man tas maistas iš degalinių.
Dar apie paveikslus – jie eliminuoja bet kokią civilizaciją. Bet juk pražūtum be jos?
Patinka man civilizacija, džiugina visi jos žaislai. Nusipirkau naują planšetę: atsiverčiu ir joje – šimtas tūkstančių radijo stočių. Paklausai australų džiazo, tada – danų, tada – prancūzų „Azur Radio“, ir pasaulis telpa į kišenę. Būdavo, varvini seilę, iš kur gauti kokį nors „Led Zeppelin“ diską, o dabar – tik sugalvok, ko nori: paspaudi ir klausai. Dar vienas civilizacijos patogumas – garsinės knygos. Kai dirbu, ausys neužimtos, todėl per pastaruosius kelis mėnesius išklausiau tiek knygų, kiek per dešimt metų neperskaičiau... Aišku, tos planšetės, ekranai turi ir antrą galą. Vaikai stringa ir pražūva ten, net ausys nebekyšo. Bet gal kada nors užaugs.
Kas tau yra utopija, ideali būtis?
Ramybė.
Negi jos trūksta? Juk tau nereikia eiti į darbą, daryti karjeros, baimintis, kad atleis. Gali sėdėti ir klausytis paukščiukų.
Galiu. Bet nesu tikras, kad mėnesio pabaigoje gausiu fiksuotą sumą pinigų. Ir aš niekada nepareinu iš darbo. Kartais šiek tiek pavydu, kad kiti grįžta namo, turi laisvą vakarą, galvoja, ką veikti. O aš tik žiūriu, kaip iš vieno savo darbo pavogti laiko kitam, amžinai sąžinė graužia, kad ko nors nespėju arba darau ne tai. Skambina klientas, klausia, kaip mūsų reikalai, meluoju jam: „Juda, juda.“, nors dar net nepradėjau, ir taip toliau. Netrūksta tos įtampos. Dėl santykių su žmonėmis, dėl pinigų, dėl deklaracijos, kurią kažkada turėjau užpildyti, o neužpildžiau. Dėl gendančios mašinos…
Kartais šiek tiek pavydu, kad kiti grįžta namo, turi laisvą vakarą, galvoja, ką veikti. O aš tik žiūriu, kaip iš vieno savo darbo pavogti laiko kitam, amžinai sąžinė graužia, kad ko nors nespėju arba darau ne tai.
Kiek joje telpa paveikslų?
Daug telpa. Kai nuleidžiu sėdynę, būna vos ne du metrai ilgio. Ten grabą galima su visu manimi įdėti. Kažkada sofą vežėme iš „Ikea“ – visą, neišardytą... Gaila, kad „Ikea“ priartėjo, nebeliko to džiaugsmo: kur bevažiuotum, būtinai turi ją aplankyti. Dabar su vaikais nuvažiuojame papietauti į „Ikea“, kai tingime namie gaminti... Iš parduotuvių, į kurias užsienyje visada užsuku, liko tik Berlyno „Boesner“: milžiniška, kaip prekybos centras, ir viskas – dailei. Užeini ten kaip į bažnyčią, net jei nieko nereikia.
Kodėl parodas visada darydavai su Nomeda? Buvo pigiau, patogiau?
Ne, nemanau, kad dėl patogumo. Tiesiog, kai kartu gyveni, kartu pietauji, tai ir parodas kartu darai… Yra toks sakralizuotas požiūris į menininkus, tarsi mes ne darbininkai būtume. Neva menininkas parodai atrenka kažkokią kolekciją. Aš ką turiu, tą nešu. O kai trūksta, paskutinę naktį dar du paveikslus nupaišau, kad užpildyčiau sienas. Nomeda irgi duodavo, ką turėdavo…
Tais Nomedos laikais tavo paveikslai buvo kaip užkeikimai su žodžiais: „Be tavęs negyvensiu.“, „Neišeik.“ Ar tai buvo tik šiaip – be prasmės?
Kaip čia pasakius nebanaliau… Religinių dalykų ten nėra. Bet nesinori paveiksluose to negatyvo, kurio kiekvieną dieną yra daug. Ant jų tarsi uždedu filtrą. Ten viskas taip, kaip norėtųsi, kad būtų. Kartais pasitaiko ir blogio, bet jis būna nugalėtas. Jei yra drakonas, šalia turi būti Jurgis.
Realybėje būna kitaip? Judu su Nomeda buvote per daug ideali pora, kad tautos nedomintų tų santykių baigtis.
Baigtis bus aiški atlikus skrodimą... Aš šiaip neturiu paslapčių, apie save galiu pasakoti, ką nori. Bet kai pradedi liesti kitus žmones, gali juos nuliūdinti, įžeisti, įskaudinti. Kam to reikia?
Gal – dėl ramybės, kurios taip nori? Juk užtektų poros sakinių, kad baigtųsi internetinės spėlionės.
Nereikia. Kad ką nors darytum, turi būti pretekstas... Dabar atsisakiau Danijoje parodos, nors jau beveik buvau sutaręs, net vietą apžiūrėjęs: labai graži, ant jūros kranto, didžiulė galerija. Bet atsisakiau, nes nemačiau priežasties. Kodėl turėčiau trenktis 2000 km, palikti ten trims mėnesiams savo darbus, kurių niekada neturiu per daug? O lankytojų ten beveik nėra. Aišku – fun, bet no reason. Aš per senas ir per daug pavargęs, kad kažkam daryčiau šventę, turiu truputį galvoti ir apie save... Tai taip pat ir su tuo tavo klausimu. Jei kas nors norės kalbėti – pasipasakos.