Marilyn Monroe ir intelektualo Arthuro Millerio romanas – kai seksas išteka už smegenų

Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.
Autorius: Eglė Černiauskaitė, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-08-08 21:03
Nekorektiški anekdotai apie blondinės ir profesoriaus santuoką gal ir kelia juoką. Tačiau kokiam piktajam genijui toptelėjo suvesti į šeimą garsiausią pasaulio blondinę Marilyn Monroe (1926–1962) ir intelektualą dramaturgą Arthurą Millerį (1915–2005)?!

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Jie susituokė prieš beveik 64 metus, 1956-ųjų birželio 29-ąją. Geltonoji spauda plyšo antraštėmis apie seksą, ištekantį už smegenų, modernūs biografai mano, kad šios vedybos su ne savo lygos vyru buvo dar vienas Marilyn bandymas visiems įrodyti, kad ji – ne seksuali tuštutė, o rimto, Pulitzerio premija apdovanoto kūrėjo žmona, suprantanti sudėtingas jo pjeses „Komivojažieriaus mirtis“, „Visi mano sūnūs“ ar „Lemtingas išbandymas“. Ji norėjo vaidinti gerose pjesėse ir filmuose, būti beveik pavyzdinga žmona (ketverius su puse metų trukusi santuoka su Milleriu – ilgiausia iš visų trijų), susilaukti vaikų. Ir galbūt – pagaliau rasti nepažinotą tėvą. 

Vyresnis partneris, nešiojantis solidžius akinius juodais rėmeliais, pasirodė tinkama kandidatūra; ji net vadino jį tėtuku, nors dešimt metų – ne toks jau tėviškas skirtumas. Formaliai paskutinę vinį į jų meilės istoriją įkalė Monroe romanas su Yves’u Montand’u (1921–1991). Tačiau, ko gero, santuoka buvo pasmerkta dar neįteisinta: kaip rašė vienas iš Monroe biografų, gyvenimo srovė nešė Marilyn ir Millerį kaip du šapus, iš pradžių vieną kito link, tačiau prasilenkę jie lygiai taip pat nutolo vienas nuo kito.

Ledas ir liepsna 

Monroe vaikystės biografija pravirkdytų Viktorijos laikų romanų herojes. Dukros Normos Jeane Mortenson (taip iš tikrųjų vadinosi aktorė) tėvas iš pradžių nepripažino, o kai mergytė buvo trejų, žuvo motociklo avarijoje. Vos gimusią motina ją atidavė į vaikų namus, paskui pasiėmė, tačiau po nervų krizės pateko į psichiatrijos ligoninę ir mergaitę paliko giminaičių bei draugių globai. Prosenelis nusižudė. Senelis sirgo silpnaprotyste. Sudėtingą asmeninę ir giminės istoriją komplikavo profesija, nepridedanti dvasios stabilumo ir aiškumo, kas esi.

Savo ruožtu Milleris – „amerikiečių Ibsenas“, nuoboda žydas, intelektualas iš Bruklino, kaip magnetas traukęs savo tapatybės ieškančią Monroe. (Partneriai dažnai stebėjosi, matydami jos rankose Rainerio Marios Rilke, Marcelio Prousto ar Fiodoro Dostojevskio tomus, aktorinės meistrystės ji mokėsi iš pripažintų teatro grandų Natashos Lytess ir paskaityti Millerio „Komivojažieriaus mirtį“ pasiūliusio Michailo Čechovo, vaidino Kordeliją šio statytame „Karaliuje Lyre“, net lankė Lee Strasbergo aktorystės studiją.)

Monroe į pasaulį žvelgė plačiai atmerktomis emocingomis akimis. Milleris – pro storus akinius ir nepatikliai prisimerkęs

Monroe į pasaulį žvelgė plačiai atmerktomis emocingomis akimis. Milleris – pro storus akinius ir nepatikliai prisimerkęs. Amžininkų ir biografų liudijimu, buvo šaltas, racionalus ir šykštus (sakoma, kad niekas nematė didžiojo dramaturgo, apmokančio sąskaitą). Troško šlovės, sėkmės ir karjeros – ne tik teatre, bet ir kaip kairiųjų intelektualų šauklys. Kai kas kaltina, kad paliko Monroe vieną su jos demonais bei migdomųjų piliulėmis ir net nepasirodė buvusios žmonos laidotuvėse. 

„Norėdamas padėti jai susidoroti, skyriau visas jėgas ir dėmesį. Deja, man nekaip sekėsi“, – rašė jis po Marilyn mirties. Žinoma, nekaip – padėti čia galėjo nebent Dievas. Antra vertus, atsisveikindamas Milleris įteikė Monroe tokią dovaną, apie kokią ji svajojo visą gyvenimą ir kokios, ko gero, negalėjo parūpinti niekas kitas: 1961-ųjų juostoje „Nepritapėliai“, pastatytoje pagal specialiai jai Millerio parašytą scenarijų, Marilyn atliko vienintelį savo karjeroje dramatinį vaidmenį. Ir jo žodžiai apie ją – viena geriausių aktorės epitafijų: „Ji gebėjo žiūrėti į gėlę taip, tarsi niekada nebūtų mačiusi nieko panašaus.“ 

Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.
Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.

Neskirti vienas kitam

Įvertinus šiuos veiksnius, aišku, kad jų santuoka neturėjo daug šansų. Juolab tada, kai jiedu susipažino, Monroe miegojo su tuomečiu Millerio draugu režisieriumi Elia Kazanu (1909–2003), be kita ko, pastačiusiu Brodvėjuje „Komivojažieriaus mirtį“. Savo ruožtu Milleris, kadaise pasiturinčios, bet pasaulinės ekonomikos krizės nuskurdintos Niujorko žydų šeimos antroji atžala, buvo vedęs Mičigano universiteto laikų draugę katalikę Mary Slattery (1915–2008), turėjo sūnų Robertą ir dukrą Jane. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad abu vaikai dievino Monroe ir po savaitgalio net nenorėdavo grįžti į motinos namus. Anot Millerio, vaikams patiko Marilyn požiūris į gyvenimą, naivumas ir nuoširdumas. Dar galima pridurti, kad Kazanas irgi buvo vedęs, bet argi kada santuokos įsipareigojimai trukdė bohemai. 

1951 metais Elia, jo suvesti dvidešimt ketverių Monroe ir Milleris greitai tapo neišskiriamu trejetu. Juos galėjai sutikti Beverli Hilso knygynuose, Arthuras skaitė jaunutei aktorei literatūros paskaitas, rekomendavo gerus poetus, tokius kaip Robertas Frostas, Waltas Whitmanas, Elijah Cummingsas, dovanojo savo garsiąją pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Į vakarėlį Millerio garbei Monroe atėjo kaip Kazano draugė, tačiau visą vakarą šoko su pagrindiniu šventės dalyviu. Užrašuose Kazanas mini, jog net jiems mylintis jos miegamajame ant naktinio stalelio stovėjo Millerio fotografija. Pikantiški biografai prisimena vieną iš vakarėlių, kuriame Milleris aistringai glamonėjo Marilyn pėdą... Tiesa, jis pats autobiografijoje rašo tąvakar su ja nepersimetęs nė žodžiu. Tačiau kiek galėdamas atidėliojo grįžimą į Konektikuto ūkį, kur jo laukė žmona ir vaikai. 

Monroe jau buvo tapusi fotografų medžiojamu Amerikos sekso simboliu, visą Niujorką puošė afišos su garsiuoju kadru iš juostos „Septynerių metų krizė“

Per ketverius metus dekoracijos ir pagrindiniai veikėjai pasikeitė. Millerio šlovę papildė jo pjesė „Lemtingas išbandymas“. Monroe jau buvo tapusi fotografų medžiojamu Amerikos sekso simboliu, visą Niujorką puošė afišos su garsiuoju kadru iš juostos „Septynerių metų krizė“ – Marilyn ant metro grotelių su vėjo pakeltu sijonu. Nenuostabu, kad dviejų garsenybių romano nepavyko nuslėpti: Marilyn juodais akiniais, be makiažo ankstyvą rytą buvo nufotografuota prie Millerio namų Niujorke. Su žmona, su kuria praleido septyniolika metų, šis nebegyveno, tačiau oficialiai nebuvo išsiskyręs. Monroe antroji santuoka su beisbolininku Joe DiMaggio (1914–1999) taip pat nebuvo nutraukta. 

Tą pačią dieną, kai jų romanas išėjo į viešumą, dramaturgą iškvietė į Antiamerikinės veiklos komitetą – ketindamas skristi su Marilyn į Londoną, kur ši turėjo filmuotis romantinėje komedijoje „Princas ir šokėja“, jis rūpinosi gauti pasą. Milleris vėliau pasakojo, kad komiteto pirmininkas pasiūlė sandėrį – jo ir Monroe nuotrauka mainais į dokumentą. Net biurokratas neatsispyrė galimybei prisiliesti prie dviejų žvaigždžių šlovės. 

Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.
Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.

Blogas ženklas per vestuves 

Jų santuokos diena, 1956-ųjų birželio 29-oji, buvo pažymėta tragedijos: persekiodama jaunavedžius automobilio avarijoje žuvo žurnalo „Paris Match“ korespondentė Mara Scherbatoff. Prancūzė biografė Anne Plantagenet pasakoja, kad kraujas aptaškė geltoną Monroe megztinį, – nelaimė įvyko šalia Vestčesterio merijos, kur buvo įregistruota santuoka. Tik išgėrusi didžiulę dozę raminamųjų Marilyn tądien įstengė pozuoti spaudos atstovams. 

Dar po dviejų dienų jaunavedžius palaimino rabinas reformatorius – norėdama ištekėti už mylimojo Monroe priėmė judaizmą ir net išmoko iš jo mamos gaminti foršmaką, vištienos sultinį su macais, cimesą ir kitus žydiškus patiekalus. Su uošviais ji išsyk rado bendrą kalbą; su senuoju Isidore’iu Milleriu Monroe nuolat susirašinėjo ir skambinosi, net pakvietė kartu vykti į prezidento priėmimą ir supažindino su Johnu Kennedy. Nenuostabu, kad buvusia marčia jis žavėjosi visą gyvenimą. Paskutinį kartą jie kalbėjosi likus dešimčiai dienų iki jos mirties... 

Žydiškų vestuvių dieną po dviejų valandų pokalbio su dvasininku Monroe užsirakino antrame namo aukšte ir pareiškė netekėsianti: aktorę pribloškė rabino Goldbergo teiginys, kad pomirtinio gyvenimo nėra.

Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.
Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.

1964 metų pjesėje „Po nuopuolio“ Milleris papasakos ir apie romaną su Monroe, ir apie vestuves, ir apie nuotakos dvejones (Monroe čia įkūnija į savigriovą linkusi herojė Megė). Vis dėlto jie apsikeitė žiedais su įrašu „Šiandien ir amžinai“, o po dviejų savaičių išskrido į Angliją, ten juos priėmė dar viena karališkoji kino pora – Vivien Leigh ir Laurence’as Olivier, „Princo ir šokėjos“ prodiuseris. Filmavimas virto košmaru: Monroe vėluodavo į aikštelę, nepajėgdavo dukart pakartoti dublio, pasirodydavo nesipraususi ir nesišukavusi, nepaisydavo aikštelėje nubrėžtų ribų ir beveik išvedė iš proto paprastai ramų operatorių Jacką Cardiffą, savo partnerį Richardą Wattisą ir patį Olivier – jį šis filmas pasendino penkiolika metų. Negana to, iškart pasklido gandai, kad Monroe susitikinėja su kitu vyru. Nenuostabu, kad vos kelios savaitės po vestuvių Milleris užrašų knygelėje rašė, jog Marilyn – kūdikis, kurio jis negali pakęsti. O minėtoje pjesėje „Po nuopuolio“ prisipažįsta, kad vienintelė jo mylėta moteris – dukra Jane. Rašytojas nesivargino slėpti savo užrašų ir nesunku įsivaizduoti, kaip jautėsi juos perskaičiusi Marilyn.

Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.
Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.

Monroe ir Millerio meilės istorija praveria mums mažiau žinomą Holivudo praeities laikotarpį – garsiąją raganų medžioklę ir kryžiaus žygį prieš tikrus ar tariamus komunistus. Millerį į nepatikimų subjektų sąrašą dar 1952 metais įtraukė senas draugas Kazanas, su juo dramaturgas iškart nutraukė santykius, o atsakydamas į makartininkų (antikomunizmo šalininkų, pavadintų pagal pagrindinio jų ideologo senatoriaus Josepho Raymondo McCarthy pavardę) persekiojimą parašė minėtą „Lemtingą išbandymą“. Dar viena detalė: 1996-aisiais pjesės pagrindu Milleris sukūrė filmo scenarijų, jį prodiusavo sūnus iš pirmosios santuokos Robertas Milleris, o pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Danielis Day-Lewisas, Millerio dukters Rebeccos vyras... Genealoginio medžio šakos linkusios pintis. 

Kazano skundas turėjo reikšmingų padarinių: 1957 metais atsisakęs nurodyti savo draugus komunistus Milleris gavo 500 dolerių (šiandienos kursu – apie 4300 eurų) baudą, jam buvo skirtas 30 dienų areštas, uždrausta rašyti, iš jo atimtas pasas – tad nebegalėjo išvykti į užsienį. Rizikuodama karjera Monroe lydėjo vyrą į apklausas, suabejota net jos pačios politinėmis simpatijomis. Kaip rašė amerikiečių žurnalistas Walteris Winchellas, kairieji intelektualai žavėjosi garsiausia amerikiečių kino blondine, o kai kurie ją laikė raudonąja. „Nemanau, kad ji pati visa tai būtų supratusi“, – komentavo spaudos atstovas. Monroe žavesys turėjo įtaką apeliaciniam teismui – šis panaikino kaltinimus. Senatorių McCarthy pakeitęs Walteris J. Kohleris buvo jos grožio bei talento gerbėjas ir galantiškai (o gal ne visai galantiškai) pažadėjo, kad pakanka aktorei su juo nusifotografuoti ir byla bus nutraukta. Grėsmė buvo nevaikiška: scenaristas Daltonas Trumbo už panašų nusikaltimą kalėjo metus. 

Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.
Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.

Vyras smėlynuose

Kohleris, kaip ir dauguma vyrų, pasidavė Marilyn kerams ir trofėjaus statusui – įtakingiausi Amerikos ponai vertino seksualiausią blondinę. Visi vyrai jos norėjo ir dažniausiai nieko nesiūlė mainais. Net kūdikio. Gyvendama su Milleriu, Marilyn triskart buvo pastojusi, bet dėl endometriozės taip ir nepajėgė išnešioti vaisiaus. Dažnai manoma, esą Marilyn darėsi abortus (vis dėlto tada jie buvo nelegalūs, nors neteisėti ligos istorijoje nefiksuojami), tačiau paparacų nuotrauka, kurioje Monroe su Milleriu grįžta iš ligoninės po persileidimo, – viena šiurpiausių. Aktorė su makiažu šypsosi, it būtų ne gyva moteris, kurios svajonė ką tik sudužo, o lėlė ar manekenas. 

Netrukus po nelaimės (tąsyk ji beveik išnešiojo berniuką) Milleris už Marilyn pinigus nupirko seną ūkį Roksberyje Konektikute ir išties stengėsi rūpintis žmona, mėgino atpratinti nuo piliulių priklausomybės. Juolab ji tvirtino nekenčianti Holivudo ir trokštanti ramiai gyventi kaime su vyru. Bet pavyzdingos namų šeimininkės vaidmuo Dievo užmirštame kampelyje irgi greitai atsibodo ir Monroe grįžo į Niujorką. Keitė gydytojus, psichoanalitikus, vėl mokėsi vaidinti. Vis dažniau skambino buvusiam vyrui beisbolininkui Joe DiMaggio. 

Ekrane ir vakarėliuose žėrinti nuostabioji Marilyn Monroe ėmė nuobodžiauti sutuoktinio draugijoje. Vaistų dozės didėjo, kapsules, kad imtų greičiau veikti, pradurdavo adata, saujas raminamųjų užgerdavo alkoholiu. Kartą ji taip apsinuodijo, kad Milleris vos spėjo ją išgelbėti. („Savižudybė – tai dviejų mirtis“, – rašė jis „Lemtingame išbandyme“). 

Monroe nesidrovėdama kaltino vyrą būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, ilgam išskrisdavo į Vakarų Pakrantę – neva repetuoti ir filmuotis

Monroe nesidrovėdama kaltino vyrą būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, ilgam išskrisdavo į Vakarų Pakrantę – neva repetuoti ir filmuotis. Kaip tik tada jos gyvenime atsirado senatorius Johnas Kennedy ir kolega Yves’as Montand’as, su kuriuo filmavosi muzikinėje komedijoje „Pasimylėkime“. Neapsikentęs daugiau nei dviprasmiškos situacijos Milleris išskrido į Airiją rašyti „Nepritapėlių“ scenarijaus. Be kita ko, jis nepatiko Marilyn, mat pagrindinė herojė – gyvenimo palaužta, besiskundžianti maniakine depresija, – buvo jos portretas. 

Montand’as Millerį, palikusį jam Marilyn, išvadino nenormaliu. Tačiau pasibaigus filmavimui ir žavusis prancūzas grįžo namo pas žmoną Simone Signoret („Ji net nenutuokė, kad beveik nejutau jai neapykantos“, – prancūziškai grakščiai neapykantą vyro meilužei išsakė Simone). 

„Nepritapėlių“ filmavimas virto tikra Golgota. Monroe kamavo tulžies pūslės akmenligė. Apsvaigusią nuo migdomųjų ją neretai grimuodavo nė nepabudusią. Filmavimą teko savaitei nutraukti, nes aktorei prireikė gydytis reabilitacijos klinikoje. Marilyn taip pyko, kad kartą užtrenkė automobilio duris tiesiai Milleriui prieš nosį ir paliko jį Nevados dykumoje, kur šis išties galėjo mirti be vandens. Laimei, kažkas iš filmavimo grupės smėlynuose pastebėjo vienišą garsiojo rašytojo figūrėlę. Buvo aišku, kad santuokos nebeliko, juolab Milleris jau susitikinėjo su fotografe Inge Morath (1923–2002). 

1960 metų lapkričio 11 dieną pora paskelbė ketinanti skirtis. Po dviejų mėnesių Meksikoje Monroe nė neskaitydama pasirašė savo trečiųjų skyrybų dokumentus – datą, sutampančią su prezidento Kennedy inauguracija, parinko pati aktorė, tikėdamasi, kad visuotinis renginys atitrauks spaudos dėmesį nuo jų. Buvę sutuoktiniai neturėjo pretenzijų vienas kitam. Pati Monroe sakė anaiptol nebuvusi miela žmonelė ir galbūt buvusi per reikli. „Aš priverčiau Arthurą daug išgyventi. Bet jis – taip pat“, – neslėpė ji. 

Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.
Marilyn Monroe ir Arthuras Milleris / Vida Press nuotr.

Dienos be Marilyn

1962-ųjų rugpjūčio 5-ąją ir šis romanas, ir apskritai Marilyn gyvenimo istorija baigėsi dėl per didelės narkotikų dozės. Lyg teisindamasis, kodėl neatidavė paskutinės pagarbos mylėtai moteriai, Milleris sakė, kad nėra prasmės eiti į laidotuves, juk Marilyn ten nebus. O dar po dvejų metų dramaturgas išvedė į Niujorko sceną Monroe personažą – „Po nuopuolio“ visi atpažino, kad šviesų peruką mūvinti Megė nurašyta nuo buvusios žmonos. 

Daug kas pasmerkė tokį poelgį, bet Milleris niekada nebuvo sentimentalus. Pavyzdžiui, nepripažino vieno iš savo vaikų – Dauno sindromu sergančio jaunylio sūnaus Danielio, visą gyvenimą praleidusio įvairiuose globos namuose. Net skelbdamas nekrologą po trečiosios žmonos Inge Morath Miller mirties (su ja susituokė 1962 metų vasario 17 dieną) nurodė, kad jiedu teturėję vieną vaiką – dukterį Rebeccą. Ir tik į testamentą, kurio vykdytojais buvo paskelbtos trys jo atžalos Jane, Robertas ir Rebecca, įtrauktas papildomas punktas dėl Danielio. 

Trečią sutuoktinę jis irgi pergyveno ir sulaukęs 89-erių paskelbė ketinąs vesti dar kartą – daugiau nei 50 metų jaunesnę dailininkę Agnes Barley

Trečią sutuoktinę jis irgi pergyveno ir sulaukęs 89-erių paskelbė ketinąs vesti dar kartą – daugiau nei 50 metų jaunesnę dailininkę Agnes Barley. Iki pat mirties neprarado aistros gyventi ir vyriško žavesio, taip traukusio moteris. Pagaliau buvo ne tik intelektualas maištininkas: universitete rimtai siekė sportininko karjeros, bet ją nutraukė menisko trauma. 

Nesulaukęs kelių mėnesių iki devyniasdešimtojo gimtadienio Milleris mirė Marilyn pirktame ūkyje Roksberyje, čia praleidęs paskutinius metus su sužadėtine. Visai netoli, Sautberio mieste, buvo internatas, kuriame gyveno išsižadėtasis sūnus, tačiau bent kartą tėvas vis dėlto buvo susitikęs su juo viešai.

„Tu norėjai gyventi tikrą gyvenimą. O tai brangiai kainuoja!“ – sako vienas iš Millerio herojų. Tik pats Milleris galėtų pasakyti, kiek kainavo jo, be abejonės, tikras ir labai ilgas gyvenimas. Galima pridurti tik viena: Brodvėjaus teatrų ugnys trumpam užgęsta toli gražu ne po kiekvieno net ir labai gero autoriaus mirties. Milleris tokios garbės sulaukė.

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai