Marijus Adomaitis-Ten Walls apie šeimą: „Dėl žmonos pasisekė: turiu šalia žmogų, kuris manęs neparina“

Marijus Adomaitis-Ten Walls su žmona Diana/Irmanto Gelūno/"ŽMONĖS Foto" nuotr.
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2019-08-04 09:22
Elektroninės muzikos kūrėjo Marijaus Adomaičio-Ten Walls (36) kasdienybė nesikeičia – jis nuolat koncertuoja vis kitoje šalyje ir yra vienas sėkmingiausių Lietuvos muzikos vardų pasaulyje. Tačiau greta komercinių darbų visada atranda vietos ir projektų širdžiai. Vienas tokių – koncertas „Symphony“, kurį Ten Walls surengs rugpjūčio 10-ąją Trakų pilyje su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

„Walking With Elephants“ didingai skamba net mažame kambarėlyje – sunku ir įsivaizduoti, kaip įspūdingai ji turėtų skambėti Trakų pilyje, grojant orkestrui. „Žinai, visi kompozitoriai yra daugiau ar mažiau egoistai. Ir kiekvienas turi dvi didžiausias svajones: pirmoji – sugroti savo muziką didžiulei žmonių miniai, o antroji – kad jo muziką sugrotų didžiulė žmonių minia“, – dėsto tiesas Marijus. Sėdime jo ultramodernioje įrašų studijoje Simono Konarskio gatvėje, žmona ir pagrindinė vadybininkė Diana Adomaitė (32) prisėda šalia. „Didžiausias egoistas turbūt buvo Mahleris, – toliau svarsto Ten Walls. – Jo muziką grodavo net trijų šimtų žmonių orkestras. Mano ego mažesnis – Trakų pilyje ketinu pasirodyti su septyniasdešimties muzikantų orkestru. Tai bus didingas renginys, vienas įspūdingiausių mano karjeroje. Bet jam jau subrendau.“

Seniai turėjai tokią mintį?

Marijus: Kai tik pradėjau svajoti. Lietuvoje esu gavęs ne vieną pasiūlymą koncertuoti su orkestru, bet vis nebūdavau pasirengęs. Kai ką panašaus prieš kelerius metus išbandžiau Hamburge „Elbjazz“ festivalyje – pamačiau, kaip tai vyksta. Mano muziką ten grojo trisdešimties studentų orkestras, kūrinius aranžavo dirigentas, geras mano draugas. Projektas buvo nemokamas – ir išmėginau, kodėl gi ne. Bet šįkart viskas bus kitaip. Trakų pilyje mano kūrinius gros septyniasdešimt profesionalų, šį darbą dirbančių kiekvieną dieną kiekvieną valandą. Daug kūrinių pasirinkau iš savojo „Queen“ albumo – jie labai tiko aranžuotėms su orkestru. Bus ir šokių muzikos, be abejo.

Diana: Visuomet reikia išlaukti aplinkybių, galimybių... Sykį buvo atėjęs palankus momentas groti su orkestru, bet Marijus tada man pasakė: „Ne, aš dar nepasiruošęs.“ Atidėjome tai: buvo pati Ten Walls karjeros pradžia ir tam nebuvo laiko. 2016-aisiais jis sukūrė elektroninę operą „E-Carmen“, tai buvo priartėjimas prie svajonės. O kai sulaukiau pasiūlymo surengti Ten Walls koncertą Trakų pilies kieme, iškart pamačiau viziją – būtų nuostabu ten koncertuoti su orkestru. Pasakiau Marijui, jis palaimino – darom. Žinoma, laukė labai daug darbo. Marijus dabar tiesiog apsėstas: jiedu nuolat bendrauja su aranžuotoju Jievaru Jasinskiu, gimdo bendrą savo kūdikį. Emocijos dar sustiprės, kai kūriniai skambės scenoje, – turėsime puikų apšvietimą, vizualizavimą, visa tai kuria šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas.   

Susirinkote visus geriausius vardus?

Marijus: Monstrai, aplink vien monstrai... (juokiasi) Noriu tobulos visumos. Artimesnis darbas su muzikantais manęs dar laukia, bet nesijaudinu: turiu muzikinį išsilavinimą, terminologija man nėra problema. Nekompleksuoju kaip kiti elektroninės muzikos atstovai, kurie bando dirbti su klasikiniais muzikantais ir pasisamdo vertėją, nes nesupranta vieni kitų kalbos... Ačiū tėvams ir Dievui, man vertėjo nereikia. Su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi irgi puikiai sutariame – labai malonus žmogus, be galo inteligentiškas. Susitikę pagarbiai vienas kitam nusilenkiame, net sakyčiau – kaip japonai.

Marijus Adomaitis-Ten Walls/Irmanto Gelūno/"ŽMONĖS Foto" nuotr.
Marijus Adomaitis-Ten Walls/Irmanto Gelūno/"ŽMONĖS Foto" nuotr.

Ką veiki, kai atsiplėši nuo būsimojo projekto?

Marijus: Baigiau kurti naują albumą – iškart po koncerto su orkestru imsimės jo leidybos. Užpernai išleidau albumą „Queen“, vykau į pasaulinį turą, apvažiavau daug šalių: Argentiną, Mauricijų, Meksiką... O rudenį laukia naujas turas. Kiekvieną savaitgalį kur nors koncertuoju. Labai mėgstu groti Artimuosiuose Rytuose – žmonės ten labai temperamentingi, kaip ir Pietų Amerikoje. Europoje vakarėliai ne prastesni, bet žmonių temperamentas kitoks. Atsiranda vis daugiau snobų: „Na, nustebink... Ir ką čia man pagrosi?“ Bet tai normalu: Berlyne vien per vieną vakarą vyksta šitiek renginių, tad suprantama, kad atsiranda snobizmas. Bet pas mane žmonės vis tiek susirenka: matau, kad užaugo nauja klausytojų karta, žiūrovai jau atsiveda savo vaikus. Nerealu stebėti ekstazę jų akyse. 

Diana, jau kelerius metus esi savo vyro vadybininkė. Kas sunkiausia šiame darbe?

Diana: Daug iššūkių. Namuose Marijus – vyras, o mūsų darbe – artistas, tai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, pernai su komanda surengėme didžiulį koncertą „Next Station“. Reikėjo daugybės jėgų, bet kai artistas nulipa nuo scenos ir sako man: „Ačiū, be tavęs šito jausmo nebūčiau patyręs“, tai viską atperka. Ir motyvuoja daryti dar daugiau: rengti koncertą su orkestru, imtis ekstremalių dalykų. Žaviuosi Marijaus talentu – noriu juo pasidalyti su kitais žmonėmis. Bėgant metams, įgaunu vis daugiau drąsos imtis didelių darbų ir nebijoti klaidų. Šia prasme labiausiai užaugau.

Marijus Adomaitis-Ten Walls/Irmanto Gelūno/"ŽMONĖS Foto" nuotr.
Marijus Adomaitis-Ten Walls/Irmanto Gelūno/"ŽMONĖS Foto" nuotr.

O kaip elgiasi šis tavo artistas? Ar yra geras klientas?

Diana: Būna visko (juokiasi). Jam, kaip tikram kompozitoriui, būdingos nuotaikų kaitos. Ko norėti iš menininko? Ateina vienos mūzos, paskui kitos: man kartais tenka jas išgainioti... Jei darbe pakritikuoju kurį nors kūrinį, grįžęs namo pyksta: „Kodėl taip pasakei, aš dabar užsiblokavau, nebegaliu to kūrinio vystyti...“ Bet apskritai jis manęs klauso, o aš jo stengiuosi nenervinti. Gerai sugyvename, štai ką tik sulaukėme šuniuko – levretės Ramzio.

Marijus: Jau sukūriau planą: Diana bus užsiėmusi darbais, o aš su šuniuku studijoje linksmai leisiu laiką (šypsosi). Jis bus geriausias mano draugas. Diana vežios jį į dresavimo mokyklą, vedžios į lauką, o aš su juo žaisiu.

Pareigų pasiskirstymas aiškus...

Diana: Bet aš ne prieš – man patinka kuo nors rūpintis.

Marijus: Nemažai laiko atima mano pomėgiai. Kolekcionuoju kompiuterinių žaidimų statulėles: esu dėl jų pamišęs, studijoje jau reikia statyti daugiau lentynų, nes nebetelpa. Daugiausia jų – iš japonų žaidimo „Dark Souls“, kuris ne šiaip koks popsas kaip GTA, o sudėtingas žaidimas, grynas meno kūrinys. Dėlioju ir lego: irgi labai patinka, štai tą didžiulį kombainą gal savaitę rinkau. Diana juokiasi, kad į statulėles investuoju kaip į meno kūrinius, bet yra tiesos: kai kurių kaina jau pakilusi tūkstančiu eurų, nes tiražas mažas ir jos nebegaminamos.

Kaip atrodo įprasta jųdviejų diena?

Marijus: Ilgai miegu, paprastai iki trijų dienos. Ketvirtą išvažiuoju į studiją, spūsčių tokiu metu nebūna. Padirbu iki dvyliktos... Bet vasarą keliuosi šiek tiek anksčiau, dirbu tik iki aštuonių vakaro.

Diana: Aš irgi ne rytinis žmogus: esu laiminga, kad studijoje galiu atsirasti tada, kai noriu. Aišku, susitikimai gali vykti ir anksti, bet ką nors kurti labiau mėgstu vakare: bendrauju, strateguoju, dėlioju planus. Gal žmonės supanašėja gyvendami kartu? Sunku pasakyti, kada mes valgome: Marijus apskritai mažai valgo, aš dabar gal daugiau, nes šiuo metu labai sportuoju ir laikausi grafiko. Sportuoju, kad pailsinčiau smegenis. Kai Marijus namie žaidžia kompiuterinius žaidimus, žaidžiu kartu – tai irgi atpalaiduoja.

Marijus: Man dėl žmonos pasisekė: turiu šalia žmogų, kuris manęs neparina. Daugelis draugų dėl to turi problemų: vakare nori pažaisti kompiuteriu – žmona neleidžia. O man gerai. Kur nors keliauti irgi smagiausia kartu. Jei vykstame į Mauricijų ar Balį, dienotvarkė aiški: vieną dieną pagroju, septynias ilsimės. Jei kelionė sudėtinga – pavyzdžiui, nuskrendu į Meksiką, pagroju ir po poros dienų grįžtu, – tuomet Diana neskrenda kartu, nes būtų ne poilsis, o vargas. Bet mes esame iš tų, kuriems patinka dirbti. Niekada nesakau, kad einu į darbą, – einu į studiją. Net negražu girtis, gal kiti žmonės, kurie rimtai dirba, įsižeis... Bet turėjo praeiti dvidešimt juodo darbo metų, kad tai turėčiau. Visą jaunystę paaukojau studijai – nubraukiau visus vakarėlius, naktinį gyvenimą... Bet dabar skinu vaisius. Mano tikslas buvo kurti muziką ir važinėti su ja aplink pasaulį – ir aš jo pasiekiau.

O koks dabar tavo tikslas?

Marijus: „Symphony“ Trakuose. Paskui žiūrėsime, kaip eisis, – noriu šį projektą parodyti kitose šalyse, jaučiu susidomėjimą. Esu pasaulio muzikantas – kaip buvau, taip ir esu. Bet visada noriu sugrįžti į Lietuvą: čia mano studija, namai, šeima, čia viskas patogu, viskas greta. Aštuoniolikos gal dar svaičiočiau, kaip trokštu pažinti pasaulį, bet man jau trisdešimt šešeri, visur noriu stabilumo. Savaitgalį galiu nuvažiuoti į bet kurią pasaulio vietą, apsidairyti – ir to užtenka, kad laimingas grįžčiau.

Naujausi straipsniai