Marijonas Mikutavičius – apie vaikystės Kalėdas ir ko po eglute laukia jo sūnus Majus

Marijonas Mikutavičius / Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-12-11 13:33
Paklaustas apie savo vaikystės Kalėdas, Marijonas Mikutavičius papasakoja ilgą ir labai gražią istoriją. O taip pat išduoda, kokios dovanos labiausiai bijodavo būdamas vaiku ir kokią nesąmonę yra gavęs jau suaugęs. Ir dar apie tai, ką po eglute tikisi rasti jo pustrečių metų sūnus Majus bei kodėl šiemet žiemą jis rengia tik vienintelį areninį koncertą – per Kalėdas, gruodžio 25 d., Šiauliuose.

Papasakok, kokios buvo tavo vaikystės Kalėdos? Juk sovietmečiu nebuvo paprasta jas švęsti.

Kalėdas kartais švęsdavome, tačiau niekada – mieste, o tik pas senelius kaime. Ten jau buvo šventė su visais atributais — žvakėmis, šventintomis plotkelėmis, silke su grybais, šiaudais po staltiese ir t.t. Seneliai buvo senosios Lietuvos žmonės ir jie šventė su visu religiniu iškilmingumu ir kaimietišku nuoširdumu. Vaikystėje tas laikas (tiesą sakant, taip ir liko) buvo labai svarbus ir jaukus.Moterys kiaurą dieną kuisdavosi virtuvėje. Gaminama buvo ant malkomis kūrenamos krosnies ir be perstojo deganti ugnis taip prikaitindavo trobą, kad nuolat atidarinėjom langus pravėdinti.

 Sutemus ir prisižaidę snieguose, mes vaikai, susėsdavom ant šilto pečiaus, kurį pas mus Dzūkijoje kažkodėl vadindavo „liuftu“, o suaugusieji apsėsdavo stalą. Senelis pravesdavo ritualus, visi sukalbėdavo poterius ir užvakarodavo iki gerokai po vidurnakčio. Stalą palikdavo nenurinktą, kad galėtų pasimaitinti mirusiųjų dvasios. Vaikus guldydavo visai nešildomame trobos gale, tai iš pradžių ant liufto susitempdavom patalus, kad įšiltų, o vyresnieji traukdavo burtus, kas pirmas eis prišildyti lovą, nes ten buvo konkretus šaldytuvas, kvėpuojant iš burnos eidavo garas. Bet kai sušildavom, miegas tame gaiviame šaltyje buvo baisiai gilus, o rytas vaikiškai laimingas — vos prasimerkus mane iš karto apimdavo džiaugsmas, jog šiandien dar šventė nesibaigia ir visi vėl bus džiugiai nusiteikę. Tas akimirkas mums besėdint ant pečiaus aš ir dabar prisimenu, kai prieš miegą bandau galvoti apie ką nors labai gera. Seneliai manyje pasėjo šilumą šiai šventei.

Kada nustojai tikėti Kalėdų Seneliu?

Pamenu tik, kad apsiverkiau, kai vyresnis pusbrolis pasakė, kad jo nėra. Aš verkiau ir šaukiau, kad jis meluoja, o jis, niekšelis, tik žvengė ir vis kartojo: „nėra, ot ir nėra“. Manau, po to vis tiek ilgai tikėjau, kad jis yra. Kaip koks svyruojantis tikintysis, kuris sąmoningai veja šalin pasitaikančias abejones dėl Dievo egzistavimo.

Ar ieškodavai namuose suslapstytų dovanų?

Žinoma. Visada kažkodėl manydavau, kad dovana turi būti didelė, tad pirmiausia apžiūrėdavau visas didžiausias ertmes: virš spintų, po spintomis, spintose, po lovomis, balkone… Ten nieko neradus, numanomos dovanos gabaritai mažėdavo ir reikėdavo prasinešti pro stalčius, tarp drabužių ir pažiūrėdavau net šiukšliadėžėje — o gal ji su dvigubu dugnu kaip filmuose apie šnipus. Neradus ir ten, galvoje pradėdavo tvenktis tamsūs debesys — vėl gausiu kokią sumautą užrašų knygutę su tušinuku, kaip pernai ir dar už užpernai. Žinoma, ne visuomet būdavo taip blogai. Kartais rasdavau tokius dalykus, kad vos susivaldydavau, kad nepasiimčiau iš karto, nelaukdamas oficialios datos. Kartais nerasdavau išvis. Tėvai žinodavo, kad ieškosiu ir dovanas palikdavo darbe.

Kokią keisčiausią ir kvailiausią dovaną esi gavęs?

Pripučiamą guminę varlę, plaštakos dydžio. Buvau jau gal dvidešimties metų. Pririšau prie automobilio antenos ir ją pasiglemžė vėjas. Užmušk, nežinau, kodėl tokias gamina ir juo labiau dovanoja.

O kokios buvo tavo vaikystės svajonių dovanos?

Labai mėgau tokius konstruktorius: plastmasinius karinius laivus, kuriuos reikėjo suklijuoti iš daugybės mažyčių detalių. Matyt tai buvo sovietiniai laivai, nes abejoju, ar jie būtų pardavinėję ką nors iš NATO.

Kaip šventi Kalėdas dabar?

Kaip ir dauguma: per Kūčias būnam su šeimomis, o antrąją dieną – su draugais. Žinoma, jeigu nedirbu. Laikausi konservatyvių madų ir eglutę puošiu tik išvakarėse, nestatau jos lapkričio vidury ir nekeliu išfotografuotos penkiolika rakursų į socialinius tinklus. Kažkada buvo tradicija per Kalėdas pasveikinti savo draugą žydą. Jis, kaip visi nekrikštai, per Kalėdas nuolat dirbdavo už visus švenčiančius savo katalikus bendradarbius, tad mes su kitais draugais paprastai aplankydavom jį darbe ir padovanodavom butelį vyno. Tradicija ilgainiui nunyko, tačiau reikės atgaivinti. Dar per Kalėdas išsirenku skurdžiai atrodantį, tačiau protingų, gerų akių žmogų ir padovanoju stambų pinigą. Ai, dar žiūriu „Vienas namuose“. Man jis nė velnio nenusibosta ir neerzina.

Kaip pasikeitė Kalėdos paaugus sūnui Majui?

Sūnus dabar yra savo egoizmo viršūnėje ir juo mėgaujasi. Su tėvais ar uošviais mums dabar tiesiog sunkiau pasišnekėti, nes vos tik pajutęs, jog jam per mažai skiriama dėmesio, paprasčiausiai visiems išsukinėja rankas ir kojas.

Ar jis laukia Kalėdų, ar jau supranta, kad tai šventės?

Tiesą sakant Majka-Jamaika dar tokio amžiaus, kad nelabai atskirtų Kalėdų nuo laidotuvių, tačiau šiemet bus pirmieji metai, kai jis aiškiai žino, kokios nori dovanos. Jis jau ištaria žodį „dramblys“ ir būtent jį reiks pakišti po eglute. Laiškas Kalėdų Seneliui dar neparašytas, nebent laišku laikysim raudonu flomasteriu išpaišytas namų sienas.

Ar yra tekę per Kalėdas dirbti?

Visaip yra buvę. Kelis kartus Kalėdas esu pradirbęs televizijoje kažkokių labdaros projektų metu. Esu ir koncertavęs, nes pamenu, kaip iš visų valios jėgų stengdavausi nepersivalgyti per Kūčias, nes tada kitą dieną jautiesi per lėtas ir per tingus. Bet čia – normalus pramogų verslo kalendorius. Mes ir taip per daug tingim, kai normalūs žmonės dirba.

Šiemet ir vėl neteks persivalgyti per šventes, nes per Kalėdas turėsi išskirtinį koncertą Šiaulių arenoje. Koks jis bus?

Kalėdinis ir šventiškas. Skraidys balionai, šaudys fejerverkai. Tokią dieną viskas ir taip pakylėta, tai mes pažadam, kad tos nuotaikos tikrai nesugadinsim.

Kodėl tik vienas koncertas ir kodėl Šiauliai?

Susapnavau pranašišką sapną. Tarsi stoviu ant Rambyno kalno, o apačioj tyvuliuoja jūra. Staiga ji prasiskiria, ateina Mozė vedinas dviem drakonais ir rūsčiu balsu byloja: „Šiemet tu negrosi niekur daugiau ir iš tavo gerklės joks garsas teneskris“. „Nebausk manęs šitaip baisiai, gerasis žmogau“, — sakau jam, – „Man remontą reikia daryt. Vaiką į darželį leist“. „Na gerai“, — sako Mozė, — tu vienintelį kartą sugrosi Šiauliuose ir niekur daugiau“. Nespėjau paklausti, kodėl būtent Šiauliai, bet jūra užsidarė ir ošė tarsi nieko nebuvę. Kitą rytą atsikėliau, sukalbėjau poterius ir užbukinau Šiaulių areną, o ant rankos išsitatuiravau. — „Šiauliai. Kalėdos 2018“. Ateikit, ten bus gerai.

Naujausi straipsniai