Marija Palaikytė: „Tradicijos, o ne austrės – štai, kas yra šventinė prabanga!“ 

Marija Palaikytė / Dariaus Kučio nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-12-27 13:14
Mes taip norime prabangos, taip norime pavyti tariamai geresnius už save, norime būti dideli, gyventi amžinai žalesniame kaimyno kieme. Mielieji, tai parodo ne mūsų modernumą ar kosmopolitiškumą, o tik tai, kokie esame paiki ir tikrai nestokojantys provincialumo.

Brandžios valstybės ir jų brandžios visuomenės didžiausia moderniosios kultūros vertybe laiko tautinį identitetą – tikrąjį savą SAVITUMĄ!

Aš neneigiu globalizacijos, be galo žaviuosi pasaulio bendrystės idėja ir pati save laikau pasaulio piliete! Visgi šių metų šventinis periodas privertė susimąstyti apie vertybes ir kodėl susidaro įspūdis, kad norėdami būti moderniais tik parodome savo gilų nesupratimą apie tai, kas iš tikrųjų turi vertę. Ne kaina daiktus daro vertingais.

Socialiniai tinklai šiemet lūžo nuo nuotraukų iš šventinių vakarienių, kuriose mano didžiai nuostabai jau randame austrių, aštuonkojų ar net sušių. Visi aimanuoja dėl mūsų tradicinių patiekalų „sunkumo“, skonio skurdumo ir tariamo kaimietiškumo. Jūsų žiniai – italai per Kalėdas valgo sultinį su keliais plūduriuojančiais koldūnais – ir tikrai ne iš skurdo, o iš prabangos turėti proto vertinti savo tradicijas!

Tradicijos yra mus jungianti šaknis. Mano šeimoje tie patys, tų pačių šeimos rankų gaminti valgiai kasmet padedami tose pačiose stalo vietose. Tai tradicija – tai šeimos simboliai, perduodami iš kartos į kartą. Taip – švenčių metu mus jungia maistas, kaip ir daugybėje kultūrų, kuriomis taip žavimės ir taip norime pritapti. Bet kažkodėl tie prancūzai, italai ar kiti savo tradicinių švenčių metu nesigėdija vaišintis tradiciniais patiekalais.

Aš daug keliauju, noriai ragauju skirtingų kultūrų virtuves, tačiau kažkodėl ant italų, prancūzų ar amerikiečių šventinio stalo kūčiukų neieškau – taip, kaip ant savojo stalo per Kūčias nepasigendu austrių ar krevečių. Metuose yra 364 dienos be Kūčių, kada laikas kulinariniams eksperimentams ir savųjų finansinių ar gurmaniškųjų galimybių demonstravimui lėkštėje, o galiausiai skrandyje. Tad lai simboliai lieka simboliais, bent jau simbolinių progų metu. Jei mūsų istorija, klimato zona ir tautiniai įpročiai suformavo tokią tradicinę virtuvę, kokią turime, mokėkime didžiuotis ja – mokėkime ieškoti ir atrasti savo unikalumą. Nebūtina kasdien puoštis tautiniu kostiumu ir suktis prie puodų, bet palikime tradicijas gyvuoti ir leiskime jas pažinti ateinančioms kartoms!

Viskam savas laikas ir sava vieta. Už tradicijas, kurios yra tikroji šventinio stalo prabanga!

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai