„Sakoma, kad su laiku skursta nacionalinė kalba.. Visgi man atrodo, kad su laiku skursta bendras supratimas, kas yra tradicijos ir kas yra nacionalinės vertybės plačiąja prasme. Šio proceso lūžio taškas man – būtent ir yra iš pirmo žvilgsnio visai nekalta Kaziuko mugė“, – sako mados tendencijų prognozuotoja, „Vyrų Mados Savaitės“ Vilniuje organizatorė Marija Palaikytė, kuriai šiais metais ypač užkliuvo Lietuvos „elito“ priekaištai Kaziuko mugei.
Taip norime būti šaunūs, bet akivaizdu, kad nebežinome, kas yra šaunu. Kol globalizacijos išauklėtas pasaulis mėgaujasi savitumo ir savojo identiteto paieškomis, mes vis bandome iš savęs išvaryti tariamą provincialumą. Tokiu būdu tik parodydami, kokie išties provincialūs esame. Neanalizuosiu organizatorių galimų klaidų, nes man svarbi šventės misija ir išliekamoji vertė, o ne atskirų individų neskaidri veikla.
Šventei yra virš 400 metų, o organizatoriai yra laikini it tas užsilaikęs žiemos šaltis: jei paaiškės, kad kažkas vyko neteisingai, ateis kiti – ateis pavasaris.
Taigi, šventė, kuri keturis šimtmečius džiugina miestelėnus ir miesto svečius, o svarbiausia – bent trumpam apjungia miestą ir kaimą, pastaraisiais metais ypač neįtiko naujajai socialinių medijų nuomonės formuotojų kartai.
Šventė, kuri keturis šimtmečius džiugina miestelėnus ir miesto svečius, o svarbiausia – bent trumpam apjungia miestą ir kaimą, pastaraisiais metais ypač neįtiko naujajai socialinių medijų nuomonės formuotojų kartai.
Argumentai įvairūs: nuo susisiekimo problemų iki idėjinio prieštaravimo ar kaimiškos prigimties baidymosi.
Skambėjo pakartotinas raginimas iškelti Kaziuko mugę už senamiesčio ribų – atseit lai tie kaimiečiai būna savo vietoj. Taigi, o aš ramiai galiu pasakyti: taip – aš buvau Kaziuko mugėje ir šį kartą dalyvavau iš principo ypatingai aktyviai! Ir verbų pirkau, ir amatais žavėjausi, ir mėgavausi minios sinchroniška bendryste, net valgiau ir girą gėriau! Tikrai nepamiršau pirkti krepšio, keramikos bei medinukų – mielai pažindinausi bei kalbėjausi apie amatininkų aktualijas! Ačiū sostinei, kad mugė, kurią lankydavau vaikystėje, dabar išaugo į tokį didingą renginį su tokia gausybe folklorinio turinio, koncertų. Man ne tik kad netrukdo šios mugės buvimas – man neišpasakytai trukdo visas tariamų vilniečių negatyvas, nukreiptas į kliedesius apie mugės iškėlimą kažkur kitur.
Nuomone turėti galima, galima netgi nusišnekėti, esant norui tai galima daryti ir viešai, bet skelbti idėją perkelti Kaziuko mugę į Litexpo man skamba taip pat kaip siūlyti tame pačiame „Litexpo“ ir šimtmečio laužus deginti. Tokios reikšmės renginiai turi linkti senamiesty, nes tam tas senamiestis ir yra – miestelėnų ir miesto svečių susibūrimams. O etninio savitumo puoselėjimas ir folkloro pažinimas turėtų būti valstybinės reikšmės politika, nes akivaizdu, kad kai kam tai suprasti savarankiškai nesiseka.
Visgi džiugu, kad mugė buvo ir vėl dovanojanti visuotiną šventę, o nesuskaičiuojamas lankytojų skaičius tik dar kartą įrodė, jog ne tie, kurie turi galimybę nuomonę reikšti garsiausiai, yra visada teisūs. Kartais jų nuomonė gali būti klaidinga ir net klaidinanti.
Už bendruomeniškumą ir tradicijas!
Marija.