Marija Aušrinė Pavilionienė: „Šiandien jau nieko nebijau“

Marija Aušrinė Pavilionienė/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2020-02-24 13:09
Tvirta ir nepalenkiama – tokią ją žino visuomenė. Tad nuostabu išgirsti jautrų vaikystės epizodą, kaip ji, būdama maža mergaitė, žvarbią naktį stovi eilėje prie duonos. Nenusilenkianti kvailystei, tuštybei ir net ne apeinanti jas, o ryžtingai pašalinanti iš kelio. Net jei dėl to spjaunama į veidą. Už tai, kad šiandien lengviau kvėpuojame, kad anksčiau neįmanomi atrodę dalykai dabar tapo norma, galime būti dėkingi ir profesorei, žmogaus teisių aktyvistei Marijai Aušrinei Pavilionienei.

Jūsų gyvenimas buvo kupinas intensyvios veiklos, kovos. Ar džiugina stojęs ramesnis laikas? Kokia šiuo metu jūsų nuotaika?

Mano nuotaika įvairi, kaip ir bėgančios dienos, tačiau vyrauja vienas dalykas – suvokimas, kad dėl amžiaus visuomenei tapau nereikalinga, kad esu priskiriama sluoksniui, kuris masių skaitaluose ironizuojamas ir nepatraukliai piešiamas. Lietuvoje brandžių žmonių profesinė ir gyvenimiška patirtis nėra gerbiama, nėra pasitelkiama bendrai gerovei kurti. Mūsų visuomenėje žmogaus gyvenimas nėra aiškinamas kaip visuma. Senatvė paliekama paties individo atsakomybei: dorokis su ja, kaip išmanai, – su savo vienatve, ligomis, skurdu.


Kiekvieno asmens gyvenimas yra nepaprastai vertingas dėl unikalios kūrybinės saviraiškos, suvoktų individualių idėjų atverties, dėl laisvo asmens pasirinkimo, kaip egzistuoti, dėl kovos už žmogaus teises ir laisves, o ne dėl tarnystės beveidėms masėms ir jų beveidžiams laikiniems vadams. Metų skaičius, amžius žmogaus kūrybiškumo neriboja.

Marija Aušrinė Pavilionienė/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Marija Aušrinė Pavilionienė/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Koks vaizdas pirmiausia iškyla prisiminus vaikystę? Kaip buvote auklėjama, ką išsinešėte į gyvenimą?

Mano tėvai ir patėvis, su kuriuo augau, buvo aktoriai, ir tai paliko prieštaringų prisiminimų: dėl jų profesijos ypatumų jaučiausi palikta vienatvei, tačiau ji tapo mano stiprybe, o meno pasaulis atvėrė duris į dvasinius ieškojimus. Vaikystėje mane prižiūrėjo auklės, buvau atiduota į savaitinį darželį ir vasaros stovyklas, todėl save prisimenu kaip vienišą vaiką, kuris pats rasdavo kuo užsiimti. Klausydavau tėvo surinktų plokštelių muzikos, močiutės Liudos Sipavičiūtės atliekamų operų arijų ir liaudies dainų, „kurdavau“ muziką skambindama pianinu, skaitydavau knygas iš tėvo bibliotekos, klaidžiojau po nuostabaus grožio Žaliakalnio, Nemuno kalvas ir tėvų sodintą žydinčių krūmų bei medžių sodą su svaiginančiais aromatais. Prisimenu save mažą mergaitę, stovinčią šaltą naktį eilėje prie duonos, važiuojančią brezentu dengtu sunkvežimiu „autobusu“ – tuo metu tai buvo visuomenės susisiekimo priemonė, – tamsiais nejaukiais žiemos rytais einančią kelis kilometrus į Žaliakalnio pradžios mokyklą ir grįžtančią kitu keliu, nes mėgau žvalgytis į parduotuves ir privačių namų kiemus.

Marijos Aušrinės Pavilionienės gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Marijos Aušrinės Pavilionienės gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Kitas vaikystės prisiminimų tarpsnis susijęs su tėvo Vlado Sipaičio grįžimu iš tremties mirus Stalinui. Tuomet su mama ir patėviu Stasiu Petraičiu apsigyvenome Jaunimo teatro perukų dirbtuvėse, vėliau kambaryje prie teatro siuvyklos. Prasidėjo su Kauno centru susijęs mano dvasinis augimas – vakarais žiūrėdavau teatro spektaklius, ėmiau lankytis miesto Centrinėje bibliotekoje, pradėjau meninės gimnastikos treniruotes, vaidinau Profsąjungų rūmų vaikų saviveikliniame teatre, dainavau mokyklos chore. Po dvejų metų gyvenimo Kauno centre mano mama Jadvyga Ramanauskaitė ir patėvis buvo pakviesti dirbti į Vilniaus valstybinį dramos teatrą. Taip prasidėjo trečiasis mano dvasinio augimo etapas: žavėjausi senuoju Vilniumi, mačiau visus nuostabius Dramos teatro spektaklius, atsiradus Lietuvos televizijai, pirmoji ateidavau į teatro užkulisius žiūrėti filmų – nes namuose televizoriaus nebuvo. Skaičiau naujos bibliotekos knygas, klausiau įdomių naujos mokyklos mokytojų muzikos ir dailės istorijos bei literatūros pamokų. Toks buvo mano auklėjimas: augau meno ir knygų pasaulyje, jį įsiurbiau kaip asmenybės pamatą. Vėliau turėjau mokytis tą dvasinį turtą išreikšti. Ilgai mokiausi, kaip nusimesti nepasitikėjimo savimi naštą, kaip drįsti išsakyti savo nuomonę, priešintis nepriimtinoms dogmatiškoms nuostatoms.

Marijos Aušrinės Pavilionienės gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Marijos Aušrinės Pavilionienės gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Koks buvo dėstytojos karjeros laikas Vilniaus universitete? Jį papildė ir atžalų auginimas – kaip sukotės?

Vilniaus universitete savo kelią pradėjau kaip anglų kalbos dėstytoja, kuriai teko prabanga mokyti istorikus anglų kalbos net ketverius metus. Bet supratau, kad daugiau negaliu kartoti tą patį per tą patį, kad noriu gilintis į Vakarų literatūrą, į lietuvių skaitytojui nepažįstamas Šiaurės Amerikos pietines valstijas, amerikiečių istoriją, kultūrą ir filosofiją, kurios man kaip tarybinei dėstytojai teikė dvasinės laisvės, vertė žavėtis individualizmo filosofija. XIX ir XX amžiaus Vakarų Europos ir JAV, Lotynų Amerikos literatūros studijos ir paskaitų bei seminarų rengimas, straipsnių rašymas buvo alinantis, bet mane turtinantis darbas. Gilinimasis į kūrėjo gyvenimą, jo raštus, istorinę epochą, kuri formavo kūrybingą asmenybę, yra nuostabus ir dvasinį pasitenkinimą teikiantis procesas. Tai lyg išėjimas į nepažįstamą visatą, kuri padeda pamiršti gyvenimo kasdienybę. O mano kasdienybė buvo nelengva: du vaikai ir talentingas vyras, kuris kopė sunkiu mokslininko ir Vilniaus universiteto vadovo keliu. Dabar pati stebiuosi, kaip sugebėjau viską derinti.

Marijos Aušrinės Pavilionienės gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Marijos Aušrinės Pavilionienės gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Reikėjo vienu metu nuveikti labai daug: stovėti eilėse prie maisto produktų, paruošti šeimai maistą, tvarkyti butą, nešti skalbinius į skalbyklą arba juos plauti rankomis, nes pirmą skalbimo mašiną įsigijome gana vėlai.

Išėjusi į aspirantūrą, pagimdžiau antrą sūnų. Vaiko priežiūrą derinau su disertacijos rašymu gyvenant naujame Lazdynų rajone, kur dar nebuvo nutiestos gatvės ir šaligatviai, smėliu tempiau vežimėlį su kūdikiu iki poliklinikos maitinimo mišinių gauti ir maisto atokioje parduotuvėje pirkti. Kai po vaiko auginimo atostogų ir aspirantūros ėmiau skaityti Vakarų literatūros kursus, kasdien reikėjo rengtis naujai literatūros paskaitai, o tai reiškė amžiną skubą ir didelę psichinę įtampą. Pervargimas atsiliepė tam tikrais reiškiniais, juos jaučiu iki šiol. Ir tik tuomet supratau, kaip turiu tausoti sveikatą. Galėčiau pasakoti be galo apie vaikų ligas ir jų auklėjimo problemas, apie savo vyro darbą, kurį žinojau iki smulkių detalių, bet ir to pakaks.

Nepalūžti, išlikti, nepasiduoti, eiti savo keliu, saugoti savąjį „aš“ buvo mano vidaus nuostatos. Jos liko iki šiol.

Marija Aušrinė Pavilionienė/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Marija Aušrinė Pavilionienė/Gedmanto Kropio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kuo stebino studentai, kokį įspūdį paliko kolegos?

Sutikau visokių studentų – gabių, talentingų, atsainių, tačiau sunkiausia būdavo juos prisijaukinti: sudominti, sujaudinti, išmokyti savarankiškai mąstyti ir originaliai reikšti mintis. Patyriau didelį džiaugsmą stebėdama, kaip jie dvasiškai bunda. Man, kaip literatūros dėstytojai, buvo svarbu perteikti ir savo mintis, pasaulėjautą, todėl nagrinėdama kūrinius dėsčiau ir moteriškosios lyties pažeminimo istorijas, faktus apie moterų protestą prieš vyrų despotizmą ir smurtą, pabrėždavau pasakojimus apie asmenybės formavimosi kančias ir drąsą mesti iššūkį gyvenimo aplinkybėms. Kai parengiau paskaitą apie XX amžiaus homoseksualių rašytojų išėjimą į viešumą ir jų literatūrą, viena Neakivaizdinio skyriaus studentė mestelėjo: „Man šlykštu to klausytis.“ Jai atsakiau: „Tai yra visuomenės istorija ir tai yra Vakarų rašytojų kūryba.“


Kolegų irgi sutikau įvairių – talentingų, dvasingų, pavydžių, kerštingų, narciziškų, tačiau visada įdomių dalykiniuose pokalbiuose. Mes kaip vieno cecho meistrai lengvai vienas kitą supratome ir turtinome. Tai buvo ir yra nepakartojama universiteto žinių terpė, individualiais tyrinėjimais ir atradimais maitinanti pasaulį.

Marijos Aušrinės Pavilionienės gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.
Marijos Aušrinės Pavilionienės gyvenimo akimirkos/Asmeninio archyvo nuotr.

Gilinotės į lyčių priešpriešos priežastis ir pasekmes, leidote žurnalą „Feminizmas, visuomenė, kultūra“. Ko pasiekėte ir dėl ko teko nusivilti?

Universitetų moterų asociacijos atkūrimas Lietuvoje 1991 metais ir Moterų studijų centro įkūrimas Vilniaus universitete 1992 metais buvo daug jėgų ir drąsos reikalaujanti veikla ir dar vienas mano universitetas. Skaičiau ir mokiausi, kas yra lyčių nelygybės ir moterų judėjimo istorija, lyčių psichologija, kas yra smurtas prieš vaiką ir moterį, kam patriarchalinėje visuomenėje reikalingi moterų studijų arba lyčių studijų centrai, kas yra feminizmas, žmogaus teisės ir laisvės. Šių studijų ir naujos veiklos man reikėjo kaip gaivaus oro gurkšnio: atkūrus nepriklausomą Lietuvą naiviai tikėjau, kad išsilavinusios universitetų moterys pakeis tradicinį mąstymą, sugriaus lyčių stereotipus, pripažins šeimų ir žmogaus prigimties bei gyvenimo būdo įvairovę.
Tačiau kartu su šia veikla prasidėjo ir puolimas. Mane ir mano bendražyges konservatyviai mąstantys žmonės kaltino griaunant tradicinę šeimą ir patriarchalinę visuomenę. Pirmaisiais moterų judėjimo, feminizmo sklaidos Lietuvoje metais buvome gana vieningos ir solidarios. Vėliau ėmė ryškėti nesutarimai: prasidėjo matoma ir nematoma moterų kova už pirmumo taurę – kuri pirma išleido knygą apie moteris, kuri pirma tapo premjero patarėja dėl lyčių problematikos, kokia organizacija pradėjo pirmuosius smurto šeimoje tyrimus, kas stūmė lyčių klausimus Seime ir visuomenėje. Bet, reikia pripažinti, moterų ir vyrų konkurencija, atradus naują nišą Lietuvos lyčių istorijos ir dabarties tyrimuose, pagimdė daug įdomių bei vertingų mokslinių darbų.

Ir taip veiklos per akis, o dar nėrėte į politiką – turėjo būti beprotiškai sunku?

Į politiką ėjau teoriškai pasirengusi. Be to, 2003 metais būdama Vilniaus universiteto profesorė ėmiau viešai sakyti kalbas gindama demokratiškai išrinktą prezidentą Rolandą Paksą, dalyvaudama gausiuose jo gerbėjų mitinguose. Vėliau labai nusivyliau žmogumi, kurį gyniau. Politikoje tapo beprotiškai sunku moraline prasme, nes susidūriau su tuščiaviduriais egoistais ir karjeristais, kurie buvo pasirengę mane nustumti į šalį vien todėl, kad patys nesugebėjo savarankiškai mąstyti. Kurie savinosi mintis ir idėjas, pūtėsi lyg varlės prieš veidrodį, taip norėdami pabrėžti savo reikšmingumą. Seime turėjau išmokti vaikščioti geležiniu veidu bei geležiniu stuburu ir dirbti, kad įgyvendinčiau savo tikėjimą teisingumu, prisidėčiau prie žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo Lietuvoje.

 

Aušrinė Marija Pavilionienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Aušrinė Marija Pavilionienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Jūsų dalyvavimas politikoje niekada nespinduliavo ramybe. Inicijavote Individualaus konstitucinio skundo įstatymą, kuris buvo priimtas tik po 15 metų, pristatėte smurto šeimoje įveikimo koncepciją, vaiko nemušimo projektą – jie irgi buvo priimti tik po 13 ir 15 metų. Smarkios kovos virdavo Seimo rūmuose?

Dėl pastarųjų projektų teko patirti milžinišką kritikos laviną – mane aršiai puolė ribotai mąstantys Seimo nariai ir religinius kanonus ginantys bažnytininkai. Dalyvavau visokio plauko debatuose, juose buvau teisiama dėl nepagarbos tradicinei šeimai, kurioje smurto „negali būti“. Buvau plakama ir dėl tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo supratimą. Daug lengviau buvo gauti Seimo narių pritarimą Tėvo dienai ir tėvystės atostogoms įtvirtinti bei mokslininkių nėštumo atostogų sąlygoms palengvinti.

Per 12 metų Seime tapau dar vienos srities specialiste – lytinių ir reprodukcinių teisių, šeimos planavimo teisės, moters teisės į savo kūno vientisumą gynėja, kovotoja už asmens lytinės tapatybės pripažinimą. Kalbėdama apie šias problemas atstovavau Lietuvai pasaulyje ir Europoje.

Parengėme partnerystės, eutanazijos įstatymus, už juos buvau plėšoma į skutelius, tačiau plėšrūnų puolimas man sudarė galimybę nuolat aiškinti žmonėms šių įstatymų poreikį, kiekvieno teisę į socialines garantijas ir žmogaus orumą.

Dabar, prisimindama praeitį, jaučiuosi kaip „purvo graibstytoja“, kuri rengė kelią lėtai žmonių mąstysenos kaitai. Ateis laikas, kai Lietuvoje bus priimtas skirtingų ir tos pačios lyties partnerystės įstatymas, reprodukcinės sveikatos įstatymas, garantuojantis moters teisę pačiai spręsti, kada ir kiek vaikų gimdyti. Ir eutanazijos įstatymas, užtikrinantis sąmoningą žmogaus pasirinkimą ir teisę artėjant neišvengiamai mirčiai oriai išeiti iš gyvenimo. O kiek jėgų įdėta aiškinant mikutienėms ir širinskienėms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo būtinybę.

Ar dar reikia šiais laikais išskirti moterų teises – gal tiesiog svarbu visų žmonių lygybė?

Apie moters teises, lyčių lygybę, žmogaus teises ir laisves reikia kalbėti nuolat, nes Seime vis atsiranda aleknaičių, gražulių, dagių, kurie gula kryžiumi priešindamiesi demokratinės visuomenės socialinių santykių raidai, lyčių lygybės ir lygių galimybių politikai, o ji yra Europos Sąjungos pamatas.

Dalyvavau visose Lietuvos eitynėse už lygybę, buvau pirmųjų eitynių globėja, rengiau tarptautines ir nacionalines konferencijas žmonių lygybės tema, dėl netolerancijos palikau homofobišką Liberalų demokratų („Tvarkos ir teisingumo“) partiją. Neskirsčiau ir neskirstau žmonių pagal gyvenimo būdą, nes matau geras akis ir jaučiu širdžių plakimą, dėkingumą, kad palaikiau ir gyniau juos. Nebuvau ir nesu tuščių žodžių žmogus. Visada mano žodžius lydėjo konkreti veikla, už kurią man spjaudė į veidą, o tam tikri partijos „bičiuliai“ už nugaros rezgė partinius sąmokslus.

Kodėl blogis stipresnis už gėrį?

Blogis nėra stipresnis už gėrį. Jei nors vienas žmogus jį gina, gėris išauga teisingumo gėle, o žmogus tampa pavyzdžiu kitiems. Visiems reikia įkvėpti drąsos, pasitikėjimo savimi, kad pradėtų mąstyti kitaip ir keisti socialines aplinkybes. Būtina įvardyti blogį ir jo skleidėjus, kad jis būtų stabdomas, parodyti politikų veidmainystes ir jų karjerizmo tuštybę, kad politikoje imtų nykti dvasinis ir intelektinis atsilikimas.

Neapykanta kitokiems, tautinio pranašumo aukštinimas yra žmonių neišprusimo įrodymas. Nevalyvo individualaus vidinio pasaulio demonstravimas turėtų būti žmogaus gėda, tačiau provincialioje Lietuvoje dvasinis menkumas paverčiamas vertybe. Tik išsilavinę, plataus akiračio žmonės mato pasaulį kaip įvairovės lygybę, kaip sutarimo, santarvės ir taikos galimybę.

Ne kartą esate minėjusi, kad jums pavyko paversti vyrą Rolandą Pavilionį ir sūnus Žygimantą bei Šarūną feministais. Ką tai reiškia?

Paversti žmogų feministu reiškia padėti jam suprasti lyčių nelygybės priežastis, istoriją, moteriškosios giminės teisę kartu su vyriškąja reikštis visuomenėje, ją kurti ir valdyti. Tai reiškia išsivaduoti iš biologinių lyčių stereotipų, teigiančių, kad moteris tinka tik vaikams gimdyti ir vyrams prižiūrėti bei jiems tarnauti. Vaikai šiandien pradedami mėgintuvėliuose, juos puikiai prižiūri vyrai, o moterys uždirba duoną ir išlaiko šeimą. Tiesiog valstybė turėtų labiau padėti šeimai, vyrams ir moterims auginti ir ugdyti vaikus skiepijant žmogiškąsias vertybes. O feminizmo nepriima tie, kurie nenori ar negali suvokti lyčių lygybės ir lyčių darnos idėjų. Manipuliuoti tradicinio, biologinio lytiškumo idėjomis, pasitelkiant visų religijų dievus, reiškia valdyti intymų asmens gyvenimą ir taip paversti žmones būtybėmis, kurios priklauso nuo valdžios hierarchų ir aklai jiems tarnauja. Išmokti būti savo likimo šeimininku yra garbingiausia žmogaus pareiga: atsisakyti dvasinės vergystės, prisitaikymo ir pataikavimo aukščiau esantiems; mėginti keisti net sunkiausias savo gyvenimo aplinkybes, kad ir išvykstant į užsienį. Tokios galimybės jaunystėje ir būdama vidutinio amžiaus, gyvendama už geležinės uždangos, aš neturėjau.

Marija Aušrinė Pavilionienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.
Marija Aušrinė Pavilionienė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Ar vis dar stengiatės, kad jūsų mintys, idėjos pasiektų kitų žmonių sąmonę, o gal pavargote ir leidžiate sau mėgautis laiku?

Šiandien savo mintis išsakau, kai manęs to paprašo, pakviečia dalyvauti tam tikruose renginiuose ar laidose, tačiau sau jau leidžiu prabangą rinktis, kur eiti ir su kuo bendrauti. Nematau prasmės žaloti nervų sistemą įrodinėdama humanistines tiesas, kurių tuščiaviduriai žmonės nesupranta ir nenori priimti.

Lietuva yra visuomenė, kuri iki šiol bręsta, praregi, kuria. Lietuvos žmonės yra išprusę, gražūs ir kūrybingi, tačiau į valdžią renkami ne patys gabiausi ir protingiausi. Talentingos asmenybės siekia išreikšti savo gebėjimus ir negaišta laiko politinių grupuočių rietenoms, nes suvokia, kad gyvenimas trumpas. Protingam žmogui būti ir likti garbingam politikoje yra pasiaukojanti ir save naikinanti veikla. Iki šiol Lietuvoje neprikelta naujam gyvenimui šalies provincija, ją valdo vietiniai turčiai ir partiniai šulai. Likusius provincijoje kausto baimė ir bejėgiškumas, nes jie priklauso nuo vietinės valdžios interesų. Tačiau matome ir džiuginančių pokyčių: per pastaruosius rinkimus į Seimą žmonės pasipriešino valstietiškam narcizui, apsvaigusiam nuo valdžios, ir neišrinko jį remiančių populistų. Pasirinko mielas ir išprususias asmenybes. Aš pati kaip partietė buvau verčiama paklusti kitų valiai, tačiau niekada neišdaviau savo principų ir vertybių, todėl ir buvau baudžiama pažemintu eilės numeriu rinkimų sąrašuose.

Marija Aušrinė Pavilionienė / „Lietuvos ryto televizija“
Marija Aušrinė Pavilionienė / „Lietuvos ryto televizija“

Vaikai žmogaus gyvenime – kokių jie įneša spalvų, potyrių, o gal užkrauna didžiulę atsakomybės naštą? Kokie jūsų sūnūs – Žygimantas ir Šarūnas, aštuoni anūkai?

Vedybos ir vaikai, anūkai – tai patirtis, kuri mane brandino, keitė, grūdino. Anūkai gražūs ir talentingi, juos labai myliu, kai kurie gyvena užsienyje. Pirmoji trumpa santuoka man atnešė sūnų Šarūną, pagaliau ji susitvarkė asmeninį gyvenimą, išmoko dvasinės ramybės. Žygimantą gerbiu ir juo didžiuojuosi, tačiau vis baiminuosi, kad politinė realybė gali sunaikinti jo sveikatą. Jis pernelyg jautrus ir vis dar mokosi kurti savo dvasinę pusiausvyrą. Pripažįstu – buvau ir esu reikli mama, siekiau, kad mano vaikai taptų išmintingi, tačiau visada buvau ir esu jų patarėja bei pagalbininkė.

Buvo momentas, kai viešumoje pasklido žinia, kad įsimylėjote vyrą iš Egipto, ten įsigijote būstą. Susigūžiau: žinia buvo tokia intymi, o dar ją lydėjo neigiamas šleifas. Ką šiandien pati pasakytumėte apie tą įvykį?

Egipto istorija man tikrai pabodo, nes buvo iškreipta ir nesąmonių prisodrinta. Egiptas išgelbėjo mane iš vyro netekties skausmo ir tapo nuošalia vieta, saugančia nuo lietuvių snobų. Ta šalis iki šiol yra mano dvasinė ir fizinė atgaiva. Žaviuosi jos istorija, bet esu nusivylusi dabartimi, nes akis bado turtinė nelygybė, skurdas ir korupcija.

Yra moterų, kurios negali būti vienos. Ar jūs galite?

Vienatvė yra mano džiaugsmas ir mano liūdesys. Ji moko gyventi ir teikia dvasios stiprybės. Manau, kad jautrūs ir kūrybingi žmonės dažnai būna vieniši, todėl vienatvę laikau palaiminga būsena.

Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu?

Suvokimą, kad garbingai gyvenau visuomeninį gyvenimą ir įvykdžiau pareigą sau, kad sunkiu istoriniu tarpsniu ir sudėtingais asmeninio gyvenimo momentais subrandinau savo asmenybę, ją išsaugojau ir dėl to galėjau padėti kitiems suvokti save ir išskleisti asmenybės sparnus. Manęs nepalaužė likimo smūgiai ir nusivylimai. Manau, kad išsigydžiau nuo tuštybės, nes visada bjaurėjausi savigyra ir savęs šlovinimu. Šiandien jau nieko nebijau, tačiau nenoriu, kad sirgtų ir kentėtų mano vaikai bei anūkai. Visiems jauniems žmonėms linkėčiau išmokti būti dvasiškai stipriems, ginti savo principus ir idėjas. Išmokti gerbti save ir niekada nekeliaklupsčiauti prieš tuščiavidurius žmones.

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai