Filmo „Santa“ premjerą į rudenį nukėlęs Marius Ivaškevičius: „Per daug optimistiškai planavome“

Marius Ivaškevičius / Andriaus Ufarto/BFL nuotr.
Autorius: Justina Dirsė
Publikuota: 2013-01-14 17:27
2013-aisiais kino teatruose užderės Lietuvos kino kūrėjų juostų. Štai sausį pagaliau didžiuosius ekranus ir Lietuvoje išvydo Kristinos Buožytės „Aurora“ (užsienio festivaliuose jis pasirodė dar vasarą – aut.past.), trečiadienį laukia Mario Martinsono juostos „Tyli naktis“ premjera, vasario mėnesį – Donato Ulvydo „Valentinas vienas“... o vasario pabaigoje turėjęs pasirodyti Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa“, pasirodo, kino gurmanus pasieks kur kas vėliau – šių metų rudenį.

Portalo Žmonės.lt žiniomis, vasario 22 dieną kino teatruose turėjusios pasirodyti juostos „Santa“, kurioje vaidina Lietuvos kino, televizijos ir teatro aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė, premjera buvo atidėta. Mat kūrybinė grupė paprasčiausiai nespėjo susidoroti su pačių sau iškeltais galutiniais terminais.

„Per daug optimistiškai planavome ir tiesiog pritrūkome laiko. Premjerą nukeliame į rudenį. Manau, platintojai ir prodiuseriai skaičiuos ir žiūrės, kur rasti tarpą ir pristatyti filmą“, – tikino režisierius ir pridūrė, kad filmo gamybos darbai bus baigti pavasarį, tačiau parodyti jo Lietuvoje kūrybinė grupė nebespės. O ir pats filmas labiau tinka kalėdiniam arba šaltajam sezonui.

Mažiau paimti kažkodėl niekas nebenori. Kino kūrėjai ima  tas leistinas kvotas, nes pigiau, pasirodo, filmai nekainuoja – kainuoja tiek, kiek leidžiama paimti pagal įstatymus

Kol kas per 2013-uosius metus numatomos net 9 lietuviško kino premjeros. Pirmuoju šių metų filmu tapo Kristinos Buožytės „Aurora“ (sausio 3 diena). Sausio 16-ąją pasirodys Mario Martinsono juosta „Tyli naktis“. Vasario mėnesį kinomanai džiūgaus žiūrėdami Donato Ulvydo romantinę komediją „Valentinas vienas“. O štai nuo pavasario prasidės tikras bumas: Romo Zabarausko juosta „Streikas“ (kovo mėnuo), Tado Vidmanto trumpo metro filmas „Kadagio gatvė“ (pavasaris–vasara), Audriaus Juzėno bene trejus metus kurtas filmas „Ekskursantė“ (kovo mėnuo), aktoriaus Mykolo Vildžiūno debiutas režisieriaus kėdėje „Nesamasis laikas“, britų režisieriaus Bobo Mullano juosta apie kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės meilę „Laiškai Sofijai“ (ruduo) bei rudenį žiūrovus pasieksianti juosta M.Ivaškevičiaus „Santa“.

E.Pukšta: „Vis daugiau lėšų ateina iš privačių rėmėjų“

Lietuvos kino kritikas bei apžvalgininkas Edvinas Pukšta patikino, kad Lietuvos kino kūrėjai pagaliau ėmė galvoti apie alternatyvias lėšų gavimo idėjas. Mat prodiuseriai nebelaukia, kol valstybė ir kino rėmimo fondai skirs pinigų, ir patys ieško rėmėjų.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

„Šiemet Lietuvos kino rezultatai tokie geri yra dėl to, kad atsirado ir yra įvedamos naujos finansavimo sistemos, formulės ir galimybės. Žilvinas Naujokas („Valentinas vienas“ prodiuseris – aut.past.), pavyzdžiui, susirinko lėšas iš privačių rėmėjų, o ne iš valstybės. Maris Martinsonas savo filmui „Tyli naktis“ finansavimą gavo taip pat iš privačių rėmėjų bei pridėjo asmeninių lėšų. Šie filmai neturėjo valstybinės paramos. Jaunojo režisieriaus Romo Zabarausko filmas irgi atsirado ne dėl paramos, bet  dėl jo užsispyrimo – dalis lėšų buvo surinktos per crowd funding‘o programą. Dauguma prodiuserių tiesiog mėgina pramušti ledus ir surinkti kuo daugiau lėšų patys, o ne prašydami Lietuvos kino fondo paramos“, – tikino kino kritikas. Būtent dėl to, anot pašnekovo, pagreitėjo pats kino kūrimo procesas.

E.Pukšta ne kartą kritikavo Lietuvos kino kūrėjus, kurių prodiuseriai yra surietę „nagus į save“ ir vieną juostą kuria net kelerius metus, nors rezultato vis tik nematyti. „Anksčiau nebuvo tiek daug filmų, sukurtų be Lietuvos valstybės paramos. Didžioji dalis jų kine atsirasdavo tik dėl valstybės lėšų. Paprastai dėl lėšų stygiaus filmavimas, gamybos darbai išsiplečia ir vyksta kartais net kelerius metus. Kita vertus, visi kino kūrėjai nori paimti tiek, kiek gali paimti. Mažiau paimti kažkodėl niekas nebenori. Visi ima  tas leistinas kvotas, nes pigiau, pasirodo, filmai nekainuoja – kainuoja tiek, kiek leidžiama paimti pagal įstatymus. Sakyčiau, viskas priklauso nuo prodiuserio. Šiaip kino rėmimo fondai, mano nuomone, neatlieka savo funkcijos“, – sakė E.Pukšta.

Anot kino kritiko, kino premjeros nebūtinai būna metų pradžioje ir  tai priklauso tik nuo objektyvių veiksnių: kino teatrų užimtumo, lėšų ir panašiai. „Dėl ko metų pradžioje daugiausiai premjerų? Galbūt viskas susideda į krūvą. Kiek žinau, kino kūrėjai užsienyje teatrus užsisako prieš 2–3 metus. Be to, kaip minėjau, finansavimas tam irgi turi įtakos, mat pinigai gaunami ne iš karto, o prodiuseriai, beje, geriausiai moka atsiskaityti už tai, kur pinigus padeda, o ne parodyti rezultatą. Tad taip ir yra, kad viskas sukrenta vienu laiku“,  – sakė E.Pukšta.

Filmo „Santa“ siužetas

Filmo „Santa“ veiksmas vyksta šių laikų Lietuvoje ir Suomijoje. Per Kalėdų atostogas lietuvė Inga (akt. Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) su savo septynerių metų sūnumi Vincu (akt. Ovidijus Petravičius) atvyksta į Rovaniemį – miestelį Suomijos šiaurėje – aplankyti Kalėdų Senelio, kuriuo dirbantis Jussi (akt. Tommi Korpela) įsimyli Ingą. Užsimezgęs romanas blaško įsimylėjėlius tarp Lietuvos ir Suomijos. Staiga viskas apsiverčia aukštyn kojom: Inga priversta kovoti dėl savo sūnaus gyvybės, o Jussi – atrasti vaiko pasaulio paslaptis.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai