Marguerite Duras ir Yannas Andréa: meilė, kuriai nebuvo ribų

Marguerite Duras/Vida Press nuotr.
Marguerite Duras/Vida Press nuotr.
Valdas Puteikis
Šaltinis: „Laimė“
2019-05-31 20:52
AA

Jo kūnas 2014 m. liepos 10 dieną buvo rastas vienoje Paryžiaus Sen Žermeno studijoje. Po jos mirties 1996-aisiais jis jautėsi tarsi pamuštas Paryžiaus šuo... Kai Prancūzija iškilmingai minėjo jos šimtmetį, jis pasislėpė nuo viso pasaulio, o po trijų mėnesių pats nusprendė iš jo išeiti. Kas ji? Marguerite Duras, XX a. prancūzų literatūros klasikė. Kas jis? Yannas Andréa, 38-eriais jaunesnis rašytojos mylimasis...

Prancūzų rašytojos Marguerite Duras vardas Lietuvoje žinomas gana nedideliam būreliui literatūros, kino ir teatro gerbėjų: išversti devyni jos romanai, rodyti keli filmai (tarp jų garsiausias – „Hirosima, mano meile“), pagal jos romaną „Meilužis“, apdovanotą Goncourtʼų premija (1984 m.), aktorė Birutė Mar yra sukūrusi to paties pavadinimo monospektaklį, pernai „Kino pavasaryje“ viešėjęs režisierius Emmanuelis Finkielis pristatė savo naujausią juostą „Memuarai apie skausmą“ (pagal rašytojos autobiografinį romaną „Skausmas“). Šiemet balandžio 4 dieną pasaulis mini M. Duras 105-ąsias gimimo metines.

Lemtinga meilės diena

„Štai tokia meilė“ (pranc. „Cʼest amour-là“) – 1999-aisiais parašytas romanas, kuriame Yannas Andréa atvirai, nemaskuodamas ir nekupiūruodamas aštresnių santykių detalių bei intymumo, pasakoja šešiolika metų (1980–1996 m.) trukusią meilės istoriją. Meilės vienai garsiausių XX a. pasaulio rašytojų, buvusio Prancūzijos prezidento François Mitterrandʼo artimai bičiulei ir jo biografei (išleistas interviu rinkinys ir jųdviejų laiškai laikomi prancūzų publicistikos viršūne) Marguerite Duras. Jis, Yannas Lemée (tokia tikroji pavardė), buvo aštuoniolikmetis mažo Bretanės miestelio parengiamųjų literatūros kursų studentas, kai vieną dieną įniko skaityti M. Duras romaną „Tarkvinijos arkliukai“. 

Psichologinio siužeto epicentre – tarpusavyje konfliktuojančios poros, besisvaiginančios kampariu, jaunuoliui padarė tokį stiprų psichologinį poveikį, kad jis ir pats, dar ir dar kartą skaitydamas šią knygą, gurkšnodavo šį gėrimą, tiesa, „egzotišką“, neįprastą kalvadosu garsėjančioje Šiaurės Vakarų Prancūzijoje. Vėliau Yannas Lemée Kano universitete studijavo filosofiją. Sužinojęs, kad 1975-aisiais iš Paryžiaus į Kaną pristatyti savo ekranizuoto romano „Indijos daina“ atvyksta Marguerite Duras, jis nedvejodamas nuėjo į susitikimą su rašytoja. 

Marguerite Duras/Vida Press nuotr.

Paprašė autografo ir namų adreso. Ši tam neprieštaravo... Jaudinanti iš pradžių, tiesa, vienpusė simpatija tęsėsi penkerius metus trukusiu Yanno laiškų rašymu Marguerite – beveik kasdien po laišką. Be jokio atsakymo: tyla, laiškai į niekur. Tačiau iš tikrųjų taip nebuvo: rašytoja kruopščiai saugojo studento korespondenciją ir rašė jam laiškus, tik nesiuntė. Autobiografiniame romane „Materialus gyvenimas“ („La Vie Matérielle“, 1987 m.) rašytoja prisimena: „Aš taip pat rašiau jam laiškus, kaip ir Yannas man, ištisus penkerius metus, rašiau tam kažkam, kurio nepažinojau. Juk neįmanoma gyventi be meilės, o į laiškus sudėti žodžiai man atrodė pati didžiausia meilė. Ji stipresnė už bet kurią kitą. Argi būtų Yannas mane įsimylėjęs, jei nebūtų skaitęs nė vienos mano knygos ir nematęs nė vieno mano filmo? Argi jam įdomus buvo vien tik senos moters kūnas?“

Vieną dieną, tarsi norėdama pristabdyti jai adresuojamų laiškų srautą, Marguerite Duras pagaliau išsiuntė vaikinui laišką: į voką įdėjo naujausią savo romaną „Vyras, sėdintis koridoriuje“ („LʼHomme assis dans le couloir“) ir pakvietė stiklo vyno į savo vasarnamį Pajūrio Truvilyje. „Jis atėjo erdviu mano kiemu, prakaulus, lieknas; žengė greitai, šiek tiek nervingais judesiais – akivaizdu, nenuslėpė savo depresyviojo gyvenimo periodo; išblyškęs ir išsigandęs, tačiau baimė greitai nuslinko; aš jam parodžiau jūrą... Malonus, dėmesingas, galantiškas, mandagus, truputį laukinis...

Jis dešimt valandų per parą neatsitraukė nuo mano telefono – iš sumišimo skambino net visai nepažįstamiems ar tik kartą gyvenime sutiktiems žmonėms. Taip Yannas tarsi bėgo nuo depresijos. 4950 frankų (dabar tai būtų apie 755 eurus, aut. past.) – tokia buvo rugpjūčio mėnesio telekomunikacijų sąskaita.“ O praėjus kuriam laikui po rašytojos mirties Yannas Andréa, tada 43 metų vyras, „Libération“ žurnalistui prisipažins: „Kai pirmą kartą atvykau pas Marguerite, mudu ilgai gurkšnojome raudonąjį vyną; maniau, apsilankysiu trumpai, tačiau nutiko taip, kad pas ją pasilikau visam gyvenimui... Taigi antrą kartą Marguerite aplankyti neteko.“ Jau kitą naktį jiedu turėjo intymios meilės nuotykį. Literatūra, gyvenimas ir meilė susiplakė į vieną kokteilį.

Lemtinga mirties diena

„Galima būti žmogumi ir fikcija, galima būti oda ir popieriumi, krauju ir rašalu; galima gyventi taip, kad nebijotum numirti, nes jeigu gyvenimas yra literatūra, o literatūra – gyvenimas, perėjimas iš vieno į kita pasidaro tarsi nematomas, – štai kas yra būties prasmė“, – rašė Marguerite Duras apie įkvepiantį buvimą kartu su gerokai jaunesniu už save mylimuoju. Šiuos jos žodžius tarsi epitafiją panaudojo prancūzų žiniasklaida, prieš penkerius metus pranešdama, kad Paryžiaus Saint-Benoît gatvėje esančioje studijoje, kuria Marguerite Duras leido naudotis paskutiniam savo gyvenimo mylimajam ir meilužiui Yannui Andréa, rastas 61-ų rašytojo kūnas.

Marguerite Duras/Vida Press nuotr.

Po Marguerite mirties Yannas stengėsi nesirodyti viešumoje. „Su ja aš irgi numiriau... Praradau žmogų, su kuriuo iki paryčių būdavo taip įdomu gyventi.“ Nepaprastai jaukų būstą jis perleido vienturčiam rašytojos sūnui Jeanui Mascolo, o pats persikėlė į kitoje gatvės pusėje esančią rašytojos studiją, kur šešiolika metų it vaiduokliai apdulkėję stovėjo du jo lagaminai. Tik praėjus trejiems metams po M. Duras mirties Paryžiaus publika rašytojos meilužį išvydo televizijos laidoje „Kultūros sultinys“, kur jis pristatė savo romaną „Štai tokia meilė“, išleistą padedant J. Mascolo. Būtent ši knyga pirmąkart suvedė Marguerite sūnų su penkeriais metais už jį jaunesniu motinos meilužiu.

Trejus metus Yannas vengė lankyti savo didžiosios gyvenimo meilės kapą, tačiau kai sykį įžengė į Monparnaso kapines, pasijuto tarsi namie. Jis čia ateidavo vis dažniau ir dažniau, atsinešdavo ir kartais net balsu skaitydavo tiek Marguerite, tiek savo kūrybą. Rūkydavo. Paskui vėl dingo – ir ilgam. Apie rašytojos mylimąjį nežinojo niekas: nei buvę jos bičiuliai, nei leidėjai, nei jo paties advokatas. Yra šią porą pažinojusiųjų, kurie teigia, kad ir Marguerite, ir Yannas dažnai kalbėję ketinantys pasirašyti pas notarą sutartį, jog jų kūnai po mirties būtų atiduoti medicinos mokslo reikmėms.

Marguerite Duras/Vida Press nuotr.

Taip nenutiko, tačiau viena aišku: Yannas ir kūną, ir sielą atidavė Marguerite, jos įkvėptas parašė dar dvi labai asmeniškas intymias istorijas – „Šitaip“ („Ainsi“) ir „Dievas pradeda kiekvieną rytą“ („Dieu commence chaque matin“). „Vienatvė: mirtis arba knyga... Vienatvė: viskis arba Yannas Andréa... Nieko daugiau nebelieka, tik šie keturi...“ – taip samprotavo Marguerite Duras vienoje paskutinių savo knygų – esė „Rašyti“ („Écrire“). Po jos mirties Yannas dienraščiui „Libération“ atviravo: „Kirtau Saint-Benoît gatvę ir atsidūriau studijoje, kurią man paliko Marguerite.

Stabtelėjau priešais du savo lagaminus ir... dvejus metus iš čia niekur neišėjau. Ieškojau būdų nusižudyti, bet nesiryžau, bijojau... 1998-ųjų liepos 30 dieną paskambinau motinai, kad atvažiuotų ir pasiimtų mane į savo namus. Bretanėje jaučiau šiokį tokį atokvėpį, šviežio oro gūsį, bet be Paryžiaus ilgiau gyventi negalėjau, į jį grįžau Šv. Margaritos dieną, nes būdamas jame jaučiau, kad gyvenu ir kvėpuoju kartu su Marguerite...“