Legendinis graikų karys Filipidas, atbėgęs į Atėnus pranešti apie graikų pergalę prieš persus Maratono mūšyje, mirė, kai vos tai paskelbė. Jo įveikta 42 kilometrų 195 metrų distancija jau seniai nėra mirtina treniruotiems bėgikams. Tačiau Maratono istorijoje netrūksta absurdiškų, skandalingų, net dramatiškų įvykių. Žinoma, niekas jų specialiai nekuria, bet neretai patį bėgiką išgarsina labiau nei sportiniai pasiekimai.
Finišo link – automobiliu
Vienas ryškiausių ir absurdiškiausių – 1904 metų Sent Luiso olimpinis maratonas. Dėl jo skandalingumo 40 kilometrų bėgimo distancija buvo vos neišbraukta iš olimpinės programos.
Brangūs bilietai, Rusijos ir Japonijos karas sutrukdė į Jungtines Valstijas atvykti daugeliui Europos ir Azijos sportininkų. Tad prie starto linijos stojo tik keletas patyrusių atletų, kiti buvo arba vidutinio nuotolio bėgikai, arba avantiūristai. Tarp jų išsiskyrė dešimt niekada maratono nebėgusių graikų, du basakojai Pietų Afrikos tsvanų gentainiai ir kubietis paštininkas. Naujajame Orleane kauliukais pralošęs visus pinigus, Sent Luisą jis pasiekė pėsčiomis bei pakeleivingomis mašinomis. Į stadioną atėjo vilkėdamas ilgarankoviais baltais marškiniais, tamsiomis kelnėmis ir avėdamas kasdieniais batais. Organizatoriai jam davė žirkles, kad pasitrumpintų kelnes.
Maratonas (tuo metu jis buvo 40 kilometrų) prasidėjo vidurdienį, kai oro temperatūra peršoko 30 laipsnių. Maršrutas driekėsi kalvota vietove, dulkėta trasa daugelyje vietų buvo akmenuota, o tai kėlė didžiulį traumų pavojų. Teko saugotis ir lekiančių mašinų. Lyg to būtų buvę per maža, žaidynių organizatorius Jamesas Sullivanas sumanė eksperimentą – pažiūrėti, kaip sportininkų organizmas reaguoja į dehidrataciją, tad artimiausią vandens kolonėlę įrengė tik už 10 kilometrų, kitas vandens šaltinis – šulinys – stūksojo trasos pusiaukelėje.
Nieko nuostabaus, kad greitai sportininkus užklupo bėdos. Kalifornietis Williamas Garcia vos netapo pirmuoju žmogumi, mirusiu per olimpiadą: nuo dulkių, kurias kėlė mašinų ir arklių kinkiniai, taip įsikosėjo, kad krenkštė krauju, neteko sąmonės ir buvo išvežtas į ligoninę. Kitą dalyvį ėmė pykinti ir jis iškrito iš varžybų. Dar vieną bėgiką iš trasos išvijo nedraugiški fermerių šunys: jam teko lyg įkąstam skuosti kukurūzų laukais ir sukarti papildomą mylią.
O štai kubietis Andarínas Carvajalas (1875–1949), kad ir bėgdamas su nepatogia avalyne, vis tiek stebino puikiu rezultatu – iki tol, kol pamatė prie kelio stovinčią mašiną su persikais. Išbadėjęs paštininkas neatsispyrė pagundai jų prisikirsti. Netrukus jo dėmesį patraukė obelis. Tačiau prisivalgius žalių vaisių ėmė taip raižyti pilvą, kad teko nuvirsti pogulio. Penkioliktajame kilometre amerikiečiui mūrininkui Frederickui Lorzui (1884–1914) irgi sustreikavo skrandis ir jis nusprendė sustabdyti pakeleivingą automobilį.
Thomas Hickas (1876–1952), vienas iš maratono favoritų, bėgo genamas dopingo iš kiaušinių baltymų, maišytų su strichninu. Buvo manoma, kad mažos šio „kokteilio“ dozės stimuliuoja organizmą. Šešioliktajame kilometre Hicksas jau maldavo vandens, tačiau padėjėjai tik suvilgė jo lūpas distiliuotu vandeniu. Gertuvę su konjaku treneriai nusprendė kuriam laikui pasilaikyti.
Tuo metu Lorzas smagiai ir su vėjeliu baigė keliolikos kilometrų kelionę, išlipo iš automobilio ir likusį atstumą iki finišo sėkmingai pasiekė pėsčiomis. Minia suošė: „Laimėjo amerikietis!“ Prezidento dukra Ellis Roosevelt uždėjo jam ant galvos pergalės vainiką ir jau ruošėsi kabinti medalį, bet... organizatoriai paskelbė atletą sukčiumi. Lorzas nesutriko, nusijuokė, o paskui pareiškė, kad neketino atsiimti apdovanojimo, nes varžybose dalyvavo tik dėl juoko. Humoristą diskvalifikavo.
Hicksas, išgirdęs apie Lorzo nuotykius, pagyvėjo ir ristele pasileido finišo link. Treneris dar spėjo jį „pavaišinti“ strichnino doze – šį kartą su konjaku. „Paskutinius tris kilometrus, – rašė vienas žiūrovas, – Hicksas bėgo „autopilotu“. Negyvas žvilgsnis, išbalęs veidas, rankos lyg svarmenys, jis vos vilko kojas, keliai beveik nesilankstė.“ Atletui prasidėjo haliucinacijos, jam atrodė, kad iki finišo liko daugiau nei pusė kelio. Likus kilometrui, jis jau prašė valgyti, paskui užsinorėjo miego. Ir vėl gavo dozę dopingo. Stadioną Hicksas pasiekė iš abiejų pusių prilaikomas trenerių – tai buvo čempionas, įveikęs trasą per 3 valandas 28 minutes ir 53 sekundes.
Netrukus iš miego pakirdo Andarínas Carvajalas ir nuskuodė stadiono link – paštininkas atbėgo ketvirtas.
Dingęs japonas
Po aštuonerių metų kitame maratone nesmagumą trasoje patyrė japonas Shizo Kanakuri (1891–1983). Maratonininkas iš olimpinės trasos dingo pusamžiui.
Japonas nusprendė dalyvauti 1912 metų Stokholmo olimpinėse žaidynėse ir išsiruošė į ilgą trijų savaičių kelionę: iš pradžių laivu, paskui traukiniu per visą Transsibiro magistralę. Kol bandė nukakti iki Švedijos, kirto keletą klimato bei laiko juostų ir labai pavargo. O kai pagaliau pasiekė tikslą, susidūrė su kitomis kliūtimis: netikėtu 25 laipsnių karščiu ir drėgnu klimatu. Negana to, jam ėmė streikuoti skrandis – Shizo negalėjo virškinti vietos maisto ir prarasdavo sąmonę. Vis dėlto atkaklus vyras stojo prie starto linijos. Netrukus pajuto, kad prasideda organizmo dehidratacija ir jį apleidžia jėgos. Norėdamas išvengti gėdos kaip žmogus, kuriam garbė ir pareiga ypač svarbūs, japonas paliko trasą. Jis nusigavo iki artimiausio kaimo, ten vietos fermerių šeima jį priglaudė, pagirdė ir suruošė miegoti. Susigėdęs dėl „nesėkmės“ 21 metų atletas, neįspėjęs organizatorių, tyliai grįžo namo į Japoniją.
Kitą dieną jo pasigedo ir pusę amžiaus Švedijoje buvo manoma, kad Kanakuri dingo be žinios. Po daugybės metų japonas sužinojo, kad nėra nieko gėdingo neįveikti trasos, – iš 68 dalyvių tik mažiau nei pusė pasiekė finišą, o vienas iš maratonininkų net mirė.
Kai paslaptis išaiškėjo, 1967-aisiais švedų televizininkai 76-erių bėgikui pasiūlė baigti maratoną. Išdidus japonas sutiko ir... po 54 metų 8 mėnesių 6 dienų 5 valandų 32 minučių ir 20,3 sekundės įveikė trasą. „Tai buvo ilga kelionė. Per ją aš vedžiau, susilaukiau šešių vaikų ir išauginau dešimt anūkų“, – bėgimą pakomentavo garbusis senolis. Tėvynainiai jį pakrikštijo Japonijos maratono tėvu.
Basakojis čempionas
Bėgimas basomis arba bent jau minimaliai avint šiandien gana populiarus. Ypač jis paplitęs JAV – ten vyksta bėgimo basomis varžybos, o žmonės nevengia bėgioti net asfaltu. Tokią bėgimo techniką išgarsino maratonas. 1960 metais Romos vasaros olimpinių žaidynių maratono čempionu visiškai netikėtai tapo etiopas Abebe Bikila (1932–1973). Jis vienintelis iš bėgikų atstumą įveikė basas.
Komentatoriai, o ir specialistai nusprendė, kad tai buvo svarbiausias veiksnys, kuris nulėmė Bikilos pergalę, – esą jis neturėjo papildomo krūvio, tai yra sportinių batelių. Dėl šios priežasties po ketverių metų – 1964-ųjų Tokijo olimpiadoje – didesnė dalis maratonininkų prie starto linijos stojo basi, tačiau pergalę šventė vėl etiopas Bikila – tik jau mūvėdamas sportinius batelius. Paaiškėjo, jog Romoje atletas bėgo be specialios avalynės tik todėl, kad paprasčiausiai neturėjo pinigų jai įsigyti.
Bikila į Etiopijos olimpinę rinktinę 1960-aisiais buvo įtrauktas paskutinę akimirką vietoj traumą patyrusio Wami Biratu. Pradžioje atletas neplanavo bėgti basas. Romos olimpiadoje avalyne bėgikus aprūpino vokiečių firma „Adidas“. Kai Abebe atėjo matuotis batų, pasirodė, kad jų likusios tik kelios poros ir nė viena jam netiko. Tad keletas valandų iki starto Bikila nusprendė bėgti basas, nes taip buvo įpratęs treniruotis. Kai žurnalistai iškovojusio pirmąją vietą Abebe paklausė, kodėl basas, šis atsakė norėjęs visam pasauliui įrodyti, kad jo šalį į pergalę visada vedė žmonių ryžtingumas ir heroizmas.
Likus 40 dienų iki Tokijo olimpiados, Bikilai buvo atlikta apendicito operacija, ir jis išvyko abejodamas, ar apskritai dalyvaus varžybose. Šįkart bėgo avėdamas firmos „Asics“ batais. Laimėjęs auksą nepuolė labai švęsti, o toliau darė įprastus mankštos pratimus. Vėliau prisipažino, kad galėjo nubėgti dar 10 kilometrų.
Teisė bėgti
Per 1967-ųjų balandžio 19-ąją Amerikoje įvykusį incidentą vienai moteriai pavyko pakeisti garsiausio pasaulyje maratono taisykles. Tai buvo 20-metė studentė Kathrine Switzer (72). Su jos vardu siejama ir moterų bėgikių judėjimo pradžia.
Bostono maratonui šiemet suėjo 122 metai – tai seniausios pasaulyje kasmetinės sporto varžybos. Įveikti 42 kilometrus ir 160 metrų šiandien pasiryžę keliasdešimt tūkstančių žmonių, iš jų beveik pusė – moterys. Tačiau taip buvo ne visada.
Dalyvauti Bostono maratone pirmą kartą moterims oficialiai leista tik 1972 metais. Bet ir dėl to reikėjo pakovoti. Pirmą kartą tai nutiko 1966-aisiais. Bobbi Gibb (76) bėgo nelegaliai: be numerio, tiesiog įsimaišiusi į minią. Kitais metais, įkvėpta tautietės pavyzdžio, Žurnalistikos fakulteto studentė Kathrine Switzer įsigilino į maratono taisykles ir, neradusi jokių lytinės priklausomybės apribojimų ar draudimų, nusprendė dalyvauti oficialiai.
Mergina bėgiojo nuo 12 metų. Sakė, kad „bėgimas leido pasijusti stipriai, laisvai ir bebaimei“. Septintajame dešimtmetyje Amerikos universitetuose nebuvo moterų sporto komandų, tad Kathrine neoficialiai treniravosi kartu su vyrais. Jos treneris Arnie Briggsas, 15 Bostono maratonų veteranas, buvo ausis išūžęs pasakojimais apie juos. Ir mergina nusprendė išbandyti jėgas. Tačiau Arnie buvo įsitikinęs, kad Kathrine jo neįveiks. Vis dėlto jie sutarė: jei mergina įrodys, kad yra pajėgi, treneris palaikys jos beprotišką idėją. Likus trims savaitėms iki maratono treniruodamiesi jiedu įveikė 42 kilometrus. Visą atstumą bėgo kartu, o prie finišo Kathrine pasiūlė pridėti dar aštuonis. Switzer prisiminė, kad Briggso veidas buvo visas pilkas, o paskui veteranas krito be sąmonės.
Switzer išsiuntė dalyvio prašymą, pasirašiusi inicialais K. V. Switzer. Paaiškėjo, kad medicininės patikros nebus – organizatoriai tenkinosi tik raštiška pažyma, atėjusia paštu. Kartu su Kathrine ruošėsi bėgti jos sužadėtinis „Didysis Tomas“ Milleris. Jis žaidė amerikietiškąjį futbolą ir pareiškė: „Jei mergina gali bėgti Bostono maratoną, aš – juo labiau.“ Prie porelės prisijungė ir Arnie.
Prie staro linijos Kathrine stojo kruopščiai sutvarkytais plaukais, padažytomis lūpomis ir juodu pieštuku madingai paryškintomis akimis. Ant krūtinės jai švietė užrašas „K. Switzer, 261“. Netikėtai pradėjo dribti šlapias sniegas ir vietoj aptemtų marškinėlių ir trumpų šortų teko vilktis sportinį kostiumą su gobtuvu. „Jei saulė būtų švietusi skaisčiau, greičiausiai istorija būtų visai kitaip pasisukusi“, – vėliau ironizavo mergina ir pridūrė, kad po gobtuvu nė neketino slėptis.
Tačiau organizacinis komitetas savo klaidą pastebėjo greitai. Po kelių kilometrų bėgikus pasivijo autobusiukas su žurnalistais. Netrukus iš kažkur išdygo vienas iš organizatorių Jockas Semple’as ir rėkdamas „dink iš mano maratono!“ bandė nuo Switzer marškinėlių nuplėšti numerį ir išstumti ją iš trasos. Negražią sceną užfiksavo fotografai, nuotraukos pasirodė pirmuosiuose dienraščių puslapiuose.
Apsiginti nuo užpuoliko sportininkei padėjo ją lydintys vyrai. Kathrine visą maratoną įveikė per 4 valandas ir 20 minučių. Iškart po finišo ją diskvalifikavo ir pašalino iš atletų mėgėjų sąjungos, bet 2011-aisiais ji buvo įtraukta į Moterų nacionalinį šlovės muziejų už tai, kad sukėlė revoliuciją ir suteikė galimybę viso pasaulio moterims bėgti.
Švenčiant Bostono incidento pusės amžiaus jubiliejų, 70-metė Kathrine vėl jame dalyvavo, tik jau kaip garbės viešnia. Vilkėdama marškinėlius su tuo pačiu 261-uoju numeriu senjorė distanciją įveikė per 4 valandas 44 minutes ir 31 sekundę. Per visą savo gyvenimą Kathrine Switzer nubėgo daugiau kaip 30 maratonų.
Bėgantis fermeris
Devintojo dešimtmečio pradžioje Australiją apskriejo sensacinga žinia – pirmąjį šalies supermaratoną laimėjo niekam nežinomas ūkininkas Cliffas Youngas (1922–2003). 61-ų vyras įveikė kone devynis šimtus kilometrų – beveik nemiegodamas.
Vienos iš sunkiausių pasaulyje trasų ilgis – 875 kilometrai, ji jungia Sidnėjų ir Melburną. Nuotolį gali įveikti tik ypač ištvermingi ir specialiai pasirengę bėgikai. Atsitiktiniam žmogui toks krūvis vargu ar įmanomas. 1983 metų pavasarį prie starto linijos stojus pajėgiems bėgikams, netikėtai pasirodė darbiniu kombinezonu vilkintis pagyvenęs vyriškis su keistu apavu – guminiais batais.
Kurį laiką jis trynėsi minioje, o paskui žengė į priekį ir neryžtingai patraukė prie teisėjų stalelio. Kai jam bandė paaiškinti, kad pašaliniams čia būti draudžiama, šis nepasidavė ir nukirto: „Aš ne pašalinis. Aš – dalyvis.“ Ir pareikalavo numerio.
Nuo tos akimirkos Cliffas tapo garsenybe. Organizatoriai jį bandė atkalbėti, baimindamiesi dėl sveikatos, bet vyriškis pasirodė esantis atkaklus ir žurnalistams papasakojo, kad yra paprastas fermeris, kuris veisia avis ganyklose netoli Melburno. Jis žino, kad reikės bėgti penkias dienas, tačiau tai jo nė kiek negąsdina, nes yra pratęs lakstyti paskui avis po dvi tris dienas.
Iš tikrųjų Cliffas nebuvo pradedantis sportininkas. Kažkada jis žaidė futbolą, netgi bėgiojo. O labiausiai išgarsėjo, kai sukorė 42 kilometrus, kad spėtų į kaimyno laidotuves. Profesionaliau bėgioti pradėjo prieš keletą metų ir kiekvieną dieną savo fermoje įveikdavo po 30 kilometrų. Tačiau vargu ar jį kas nors laikė rimtu varžovu, ypač tokie pajėgūs ilgų nuotolių bėgikai kaip 58-erių George’as Perdonas ir 44-erių Tony Rafferty. Cliffas turėjo ir trenerį – tai buvo vienos futbolo komandos masažuotojas Wally Zeuschneris, kuris garsėjo kaip kietas riešutėlis. Pasakojama, kad kartą vienam iš dalyvių paprašius leisti pailsėti treneris davė suprasti, jog to nusipelnys tik tada, kai akys paplūs krauju. Tiesa, paties Wally akys nebuvo pačios geriausios. Ir tai turėjo lemiamą reikšmę garsiajam globotiniui.
Organizatoriai Cliffui skyrė 64-ąjį numerį ir jis nerangiai pajudėjo. Įgudę atletai nesunkiai aplenkė fermerį ir paliko paskutinį. Visa Australija prilipo prie televizorių: vieni atvirai iš jo šaipėsi, kiti užjautė, net meldėsi, kad tik vyras ištvertų ir nemirtų kelyje.
Visą dieną bėgdamas Cliffas pavargo ir jam leista kurį laiką nusnūsti. Treneris dėl visa ko įjungė žadintuvą, bet neteisingai nustatė laiką. Žadintuvui suskambėjus trimis valandomis anksčiau, Youngas pašoko ir nuskuodė. Kai nulėkė gerą gabalą, suprato, kad vis dar yra vidurnaktis. Taip jam pavyko atsiplėšti nuo jaunesnių varžovų ir tokios taktikos jis laikėsi visą distanciją.
Kitą rytą apskriejo žinia, kad fermeris bėgo visą naktį. Nepailsėjęs Cliffas gerokai atsiliko nuo kitų sportininkų. Vis dėlto minimaliai miegodamas kiekvieną naktį jis artėjo prie lyderių. Penktos dienos rytą juos aplenkė ir finišavo pirmas po 135 valandų ir 4 minučių.
Kai organizatoriai įteikė 10 tūkstančių dolerių prizą, vyras nusprendė juo pasidalyti su varžovais. Cliffas nesutiko su plačiai paplitusiu posakiu „Laimėtojas pasiima viską“. Tik paaiškino, kad jam nedaug liko gyventi, tad nemato tikslo kaupti santaupų. Po šio kilnaus poelgio Australijos žmonės jį tiesiog įsimylėjo.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.