Turbūt kitaip ir negalėtų būti, kai penkerius metus tavo galvoje sukasi vienas žodis – maratonas. Rytinė treniruotė, vakarinė, stovyklos, varžybos – tokia ta maratonininkės Dianos Lobačevskė (32) kasdienybė. „Mano tikslai – įveikti ne kuo daugiau maratonų, o kuo greičiau. Bet vis tiek jaučiu, jog niekada nebus gana“, – šypteli neseniai vykusio maratono Hamburge – vieno iš auksinio šešeto – nugalėtoja. Dabar Diana svajoja apie 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiadą, tokiomis pačiomis svajonėmis gyvena ir jos mylimasis – žinomas irkluotojas Mindaugas Griškonis.
Pastaruoju metu maratonai itin populiarėja, Vingio parke vakarais susidaro besitreniruojančiųjų spūstys. Kas tai – naujas mados klyksmas?
O taip, kartais nardyti tenka ne tik tarp gausaus būrio bėgikų, bet ir tarp dviratininkų, riedlentininkų, mamų su vežimais. Būna, ir žiūrovų ateina: pašūkauja, parėkauja, pasveikina. Nieko nesakau, tai – malonu, bet darbui truputėlį trukdo.
Nemanau, kad dėl to kalta mada. Tiesiog žmonės pradėjo daugiau sportuoti, kelia sau tikslus nubėgti jau ne dešimt kilometrų, o visą maratoną. Pasaulyje žmonės maratonuose dalyvauja seniai, būna, susirenka apie trisdešimt ar keturiasdešimt tūkstančių bėgikų. O štai Lietuvą ši banga pasiekė tik dabar – šiuo atžvilgiu labai vėluojame. Tačiau jau yra mėgėjų, kurie ilgas distancijas bėga labai rimtai. Kasmet žiemą važiuoju treniruotis į Portugaliją. Ir pernai, ir šiemet ten mačiau bėgikų mėgėjų, kurie pasiėmė poros savaičių atostogas ir leido jas bėgiodami. Džiugu, kad yra žmonių, kurie ilsisi ne gulėdami saulėje, o prakaituodami.
Spėju, jie tai daro savo malonumui, o štai jums bėgimas – ne vienus metus besitęsiantis darbas. Vis dar jaučiate malonumą?
Pasiruošti maratonui trunka du ar tris mėnesius, tada kasdien nubėgu apie trisdešimt ar keturiasdešimt kilometrų, per savaitę – du šimtus...
...kaip iki Kauno ir atgal! Įtariu, automobilis jums nelabai reikalingas.
Beveik (kvatoja). Žmonės dažnai mato mane lakstančią Vilniaus gatvėmis... Kam važiuoti iki Vingio parko, jei galiu iki jo nubėgti?!
Žinoma, pasitaiko ir sunkių akimirkų, ypač rengiantis varžyboms. Kartais atrodo, kad gyvenu amžiname nuovargyje – vos pabudusi jau jaučiuosi išvargusi. Ir vis tiek neleidžiu sau tinginiauti, nes žinau, kad po treniruotės pati sau pasakysiu: „Aš – šaunuolė!“ ir pasijusiu daug geriau.
Per metus dalyvauju dviejuose arba trijuose maratonuose – ne daugiau. Kartais pasitaiko tokių varžybų, po kurių atsigauti prireikia ir pusmečio – ne fiziškai, bet psichologiškai. Yra pasitaikę ir tokių, kuriose paskutinių distancijos kilometrų ir finišo net neatsimenu – vien pagalvojus apie tai šiurpuliukai per odą iki šiol perbėga. Štai Londono olimpiadoje viskas klostėsi kaip per sviestą, bet koją pakišo paskutiniai keturi kilometrai – kažkas pradėjo vykti organizme, ir kovoti su tuo buvo neįmanoma. Kartais kūnas atsisako net ne bėgti, o eiti: kojos neklauso, kūnas „užsirūgština“, apima neapsakomas sunkumas, jog atrodo – tuoj griūsi.
Kada nors esate pasitraukusi iš varžybų ir nebaigusi maratono?
Laimei, ne (tris kartus pabarbena į stalą). Ir nenoriu to. Atrodytų, maratonas – tokia distancija, kurioje būtų pateisinama pasitraukti iš varžybų, tačiau visada tokias mintis veju kuo toliau. Žinau: jei pradėsiu sau nusileisti, bet koks nuovargis kitame maratone gali tapti priežastimi ir vėl nebaigti distancijos.
Koks turi būti žmogus, kad „pasmerktų“ save tokiems ilgiems bėgimams?
Iš prigimties žmogus privalo būti ištvermingas. Be to, maratonas – bėgimas ne tik kojomis, bet ir smegenimis. Sunkumas gali ateiti dešimtame kilometre, gali – ir anksčiau, kitąkart – vėliau, ir tai priklauso ne nuo fizinio pasirengimo, o nuo psichologinio. Įmanoma būti taip susikoncentravusiam, kad nuovargio apskritai nepajusi. Taip man nutiko Hamburgo maratone. Nuteikiau save bėgimui, trasoje jaučiausi kaip medžiotoja, medžiojanti savo aukas (juokiasi).
Apie ką galvojate bėgdama – ar spėjate apsidairyti aplinkui?
Kai bėgi, galvoji vien apie bėgimą, jokių pašalinių minčių. Tiesa, Hamburge dėmesį atkreipiau į laivą – jis buvo toks didelis, kad negalėjau nepastebėti. Bet dažniausiai net negirdžiu, kaip kas nors šaukia, rėkia – kartais atrodo, lyg bėgčiau ištikta transo.
Kaip atradote šią sporto šaką?
Bėgioti pradėjau būdama keturiolikos, laksčiau trumpesnes distancijas: pusantro kilometro, tris, penkis, dešimt. Dvidešimt vienų viską mečiau. Ir nesvarbu, kad tuo metu kilo rezultatai, galbūt manęs laukė graži ateitis. Kai nėra noro, cinkelio, užsidegimo – nieko nepadarysi. Jei į treniruotę eini tarsi darydamas kam nors paslaugą – gerų rezultatų nesitikėk. Mečiau staiga, niekam nieko nesakiusi, net trenerio neperspėjusi – tiesiog dėjau į kojas. Regis, gyvenime viską darau bėgte.
Labai norėjau šeimos, tai buvo dar viena svarbi priežastis mesti sportą. Su draugu išvažiavau į Angliją, ten ištekėjau, po metų pagimdžiau dukrytę Deizę – to aš labiausiai ir norėjau. Norėjau pabandyti gyventi kitaip – laikui bėgant bėgimo treniruotės man pasirodė betikslės, juodas darbas už grašius. Buvusiam vyrui Anglija buvo rojus, ten jam patiko viskas, o štai aš nesijaučiau gerai. Mums su vyru pasisekė: nereikėjo fabrike lipdyti sumuštinių, pinigų turėjome, tačiau ateina diena, kai supranti, jog pinigai – ne viskas. Per šešerius metus, kuriuos praleidau Anglijoje, nebuvo nė vienos dienos, kad nebūčiau pagalvojusi, jog kada nors grįšiu.
Dabar atsisukusi atgalios net neabejoju: žmogus turi daryti tai, ką nori. Būtent todėl po šešerių metų pertraukos vėl apsiaviau bėgimo batelius. 2008-aisiais pirmą kartą dalyvavau Vilniaus maratone – tiesiog buvo smalsu. Laimėjau, nuskyniau visus laurus ir man pasiūlė grįžti į sportą. Ilgai dvejojau: žinojau, koks juodas darbas, rutina manęs laukia, svarsčiau, ar man tikrai to reikia, ar iš to išgyvensiu. Juolab ir buvęs vyras nenorėjo, kad grįžčiau. Nepaisant visko, jau netrukus nusprendžiau pabandyti įveikti dar vieną maratoną: praėjus trims savaitėms bėgau dar geriau nei Vilniuje, po kurio laiko – dar geriau: viskas staiga pradėjo kilti aukštyn. Tada užsidegiau įvykdyti olimpinį normatyvą, dalyvauti Londono olimpiadoje.
Po truputį sportuoti pradėjote dar gyvendama Anglijoje. Nesulaukėte pasiūlymo įstoti į vietinį klubą, pakeisti pilietybę ir atstovauti šiai šaliai?
Siūlė, bet aš iškart atisakiau. Gal esu Lietuvos patriotė (juokiasi)? Anglija – ne mano šalis, ne mano žmonės. Bėgti dėl pinigų?..
Jei jau prakalbome apie pinigus... Kiek laiko įmanoma gyventi laimėjus maratoną?
Viskas priklauso nuo poreikių: galima laimėjimą išleisti per vieną dieną, galima ir pusmetį ar metus gyventi. Hamburge už pirmąją vietą gavau 12 tūkstančių eurų, bet aš juos pataupysiu. Žinau, kaip sunkiai užsidirbu, todėl pinigus labai vertinu. Tikrai nelėksiu ir nepirksiu naujausio automobilio ar brangiausių drabužių.
O ar tiesa, kad maratonus bėga vyresnio amžiaus sulaukę sportininkai?
Tiesa. Kadangi maratono bėgimas – ištvermės sportas, į jį žmonės ateina sulaukę trisdešimties. Nekalbu apie afrikietes, kurių fiziologija nuo mūsų skiriasi, tačiau nemačiau nė vienos dvidešimtmetės maratonų bėgikės europietės. Bėgant maratoną reikalinga ne tik ištvermė, bet ir patirtis, kantrybė. Juk kodėl prezidentu negali tapti dvidešimtmetis, kad ir koks protingas būtų?
Vadinasi, ir sportininko karjerą baigiate vėliau nei kiti?
Norėčiau nuvažiuoti į dar vieną olimpiadą, žinoma, jei tik Dievulis duos sveikatos, noro ir motyvacijos. Smagu, kai rezultatai kyla, o kai pradeda ristis žemyn, pradedi galvoti: gal jau būtų laikas motinystės atostogų išeiti (juokiasi)?..
...ir atsisveikinti su didžiuoju sportu? O gal įmanoma viską suderinti?
Sunku pasakyti... Aišku, truputį baisu – juk po Rio de Žaneiro olimpiados man jau bus trisdešimt šešeri. Kita vertus, šiais laikais drąsiai gimdo ir gerokai vyresnės moterys... Tikrai nesakau, kad iki olimpiados dar kartą netapsiu mama – kaip bus, taip. Jei pastočiau, tikrai nuoširdžiai džiaugčiausi – turiu pripažinti, jog vis dėlto esu labiau už šeimą nei už sportą.
Jūsų draugas – žinomas ir daug pasiekęs irkluotojas Mindaugas Griškonis. Du sportininkai po vienu stogu – privalumas?
Žinoma! Dabar net neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi ne su sportininku. Abu nuolat keliaujame, važiuojame į stovyklas, dalyvaujame varžybose – ar kas nors geriau nei sportininkas supras, jog tai – mūsų darbo dalis? Po treniruočių būnu visokia: pavargusi, irzli, nervinga, pikta, Mindaugas – taip pat. Ir mums didžiausias malonumas grįžus namo po treniruotės – pagulėti, nieko nešnekėti ir tik žiūrėti vienas kitam į akis. Tai – tokia romantika (juokiasi)! Net išeiti pasivaikščioti po miestą mums su Mindaugu – didžiulė prabanga. Man nereikia rožių, prabangių kvepalų, briliantų... Užtenka paprastų dalykų. Kad ir kartu išgerti puodelį kavos...
Jei labai pasiseka, į stovyklas važiuojame kartu. Ispanijos Sevilijoje net radome stovyklą, kur yra vandens kanalas, o šalia driekiasi bėgimo takas. Mindaugas irkluoja, o aš šalia bėgu – ar gali būti smagiau (kvatoja)?!
O ar keliaujate vienas kito palaikyti varžybose?
Jei tik turime laiko – būtinai. Nors, patikėkite: tai – taip sunku, kiek nervų tai kainuoja! Pačiam bėgti lengviau, nei žiūrėti, kaip mylimas žmogus kovoja. Buvau viename Europos čempionate, kuriame Mindaugas kovojo dėl medalio, – maniau, širdis iššoks. Po čempionato sakiau, kad daugiau į tokias svarbias varžybas nebevažiuosiu.
Kur judu susitikote?
Susipažinome per mūsų abiejų kineziterapeutą. Kurį laiką po pažinties nebendravome, o po dviejų mėnesių Mindaugas paskambino – nuo to laiko nebesiskyrėme. Kartu esame trejus metus.
Jei aštuonmetė dukra vieną dieną jums pareikštų: „Mama, noriu būti bėgikė“, pultumėte atkalbinėti?
Kol kas ji sako: „Mamyte, kaip nuobodu yra bėgioti. Kodėl tu lakstai?“ ir priduria, kad tikrai niekada nebėgios. Tikrai nedrausiu Deizei pasirinkti ką nors „protingesnio“, nei pasirinko jos mama.