Maratonininkė Diana Lobačevskė – apie „nuplaukusią“ Tokijo olimpiadą, naują veiklą ir prisijaukintą laisvę

Diana Lobačevskė / V.Ovadnevo, G.Skaraitienės ir asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Justė Juškevičiūtė
Publikuota: 2021-07-29 18:33
„Ar kada pagalvojote, kiek kilometrų nubėgote per savo gyvenimą?“ – išgirdusi tokį klausimą olimpietė maratonininkė Diana Lobačevskė (40) nusijuokia: „Tikriausiai bent ratą aplink žemę.“ Akivaizdu, šypsenos iš Dianos veido taip greit neatimsi, nepaisant vis pasitaikančių sunkumų. O šie metai sportininkei prasidėjo permainingai – ilgą laiką besiruošusi Tokijo olimpiadai, Diana į ją nepateko, o neseniai nuaidėjo žinia apie skyrybas su irkluotoju Mindaugu Griškoniu (35). Visgi kovotojos dvasia neblėsta.

„Gyvenimas yra per trumpas liūdėti“, – nusišypso pozityvumo nestokojanti pašnekovė.

Išties, vos praradusi kelialapį į Tokijo olimpiadą, D.Lobačevskė ilgai neliūdėjo – išplėšė pergalę Lietuvos lengvosios atletikos čempionate. 

Portalui Žmonės.lt D.Lobačevskė atvirai – apie jausmus, negavus bilieto į Tokijo olimpiadą, gyvenimo laimėjimus ir pralaimėjimus, naują pamiltą veiklą, motinystės siekius bei prisijaukintą laisvę. 

Diana, šie metai daugeliui buvo permaniningi. Koks jums buvo tas karantinas?

Karantino man visiškai nesijautė, nes visą žiemą praleidau Portugalijoje. Kiekvienais metais ten išvažiuoju stovyklauti. Ten galėjau ir treniruotis, ir mėgautis saule, buvo labai gera.

Aišku, tas kaukių dėvėjimas, koronaviruso testai vargino, bet suprantu, kad visa tai – laikina. Ko tikrai labai trūko, tai varžybų. Tad tiek pokyčių mano gyvenime ir teatnešė tas karantino etapas (šypsosi). 

Diana Lobačevskė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Diana Lobačevskė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Gegužę paaiškėjo, kad jūsų Tokijo olimpiadoje neišvysime. Ar jau nurimo emocijos dėl nepasiektų reikalingų normatyvų?

Iš tiesų, nepatekusi į olimpiadą ryškių emocinių nuopuolių neišgyvenau, nors ir ilgai ruošiausi tam maratonui. Suprantu, kad tas pandemijos laikotarpis neleido pilnai išnaudoti visų galimybių – labai daug maratonų buvo atšaukta, viskas buvo uždaryta, tad nepavyko tinkamai pasiruošti… Kartais net atrodė, jog nesurasiu maratono, kur galėčiau įvykdyti Olimpinių žaidinių normatyvą. Vienas maratonas nepavyko, kitas – irgi...

O ir normatyvai šiais metais buvo kone aukčiausi per visą istoriją, taip siekiant sumažinti dalyvių skaičių. Pavyzdžiui, Rio De Žaneire buvo 160 bėgikių, šiose žaidynėse – 80. Taip ir išėjo, kad mažai kas pateko (šypsosi).

Tačiau visai neseniai laimėjote Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą. Nepavykus planams dėl Tokijo olimpiados, norėjosi išsikrauti?

Nusprendžiau dalyvauti, nes buvau pasiilgusi varžybų. Įdomu tai, kad vienas žurnalistas pastebėjo, jog tą čempionatą laimiu kas dešimtmetį. Net pati to nežinojau. Dabar vis kažkas pasijuokia: „Gerai, Diana, pasimatysime čempionate po 10 metų“. Galvoju, oho, kai būsiu penkiasdešimtmetė, kažin ar bėgsiu ten (juokiasi). Tačiau bus matyti.

Iš tiesų, tas čempionatas man davė kiek kitokių patirčių, nei teikdavo maratonai – kadangi aš esu asfalto bėgikė, tai buvau pamiršusi tą jausmą, ką reiškia bėgti stadione, ant dangos. Man viskas buvo nauja (juokiasi). Atrodė, kad net bėgti nemoku, viskas – kitaip! 

Iš kitos pusės, nors ir laimėjau, bet rezultatas tikrai nėra stebuklingas. Aš galiu bėgti žymiai greičiau, bet buvo karšta, pūtė vėjas ir kai niekas tau į nugarą nekvėpuoja, atsipalaiduoji.

Diana Lobačevskė / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Diana Lobačevskė / Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Šiemet nėrėte į naują veiklą – pradėjote vesti grupines treniruotes. Minėjote, kad grupes treniruoti norėjote jau seniai, tačiau tam ryžotės tik šiemet. Kodėl delsėte?

Iš tiesų, ankščiau vesdavau asmenines treniruotes, bet kadangi mažai būdavau Lietuvoje, o treneris vis tiek visada turi būti šalia bėgiko, tokių treniruočių turėjau labai mažai. Šiemet viskas visai kitaip – visą vasarą būnu Lietuvoje, tad ir pradėjau tą veiklą.

Galiu sakyti, kad prie šio sprendimo prisidėjo Tokijo olimpinės žaidynės, jos tikrai mane paskatino. Kadangi nepatekau į olimpiadą, tai galvoju, ką aš bėgiosiu viena, jei nėra varžybų, nėra kam ruoštis… Taip ir pradėjau rinkti grupes. Kol kas pasakyti, kad man visa tai patinka, būtų netikslu – aš mėgaujuosi kiekviena akimirka (šypsosi).

Kaip sekasi susigyventi su trenerės amplua? Tikriausiai šiame darbe sulaukiate ir prajuokinančių klausimų?

Žinoma, būna visokiausių klausimų, kurie man, kaip profesionaliai sportininkei, kartais sukelia šypseną. Pastebiu, kad su ateinančiais sportuoti reikia kalbėti kaip su vaikais – turi viską aiškinti nuo menkiausio žingsnelio, tuomet jie gali saugiai pasiekti geriausių rezultatų. Išties, man didžiulę laimę teikia tai, kai galiu matyti kito žmogaus progresą ir motyvaciją. 

Diana Lobačevskė / Asmeninio albumo nuotr.
Diana Lobačevskė / Asmeninio albumo nuotr.

O kokią vietą jūsų septynmetės dukros Atėnės dienotvarkėje užima sportas?

Dabar vasaros atostogos, tai dukra daug laiko praleidžia pas senelius. Jau nuo rugsėjo pirmosios eis į pirmą klasę, tai leidžiu jai kuo daugiau mėgautis tomis nerūpestingomis vasariškomis dienomis. Į jokius sportus per prievartą tikrai nevarau, bet ji pati mėgsta aktyviai leisti laiką – važiuoti dviračiu, bėgioti. Tikrai aktyvus vaikas. Be to, šiais metais ji išmoko plaukti, tad dabar neišlenda iš vandens (juokiasi).

Ar Atėnė pasvajoja apie kokią nors sporto šaką?

Kai kas nors jos paklausia, kuo ji nori būti užaugusi, dukra sako, kad bus bėgikė, kaip mamytė (juokiasi). 

Tikriausiai tokią svajonę turinti dukra ir taip vaikų mėgstamu nesveiku maistu nepiknaudžiauja? O gal šio jūsų namuose net nėra?

Oi, tikrai visko būna, juk esame normalūs žmonės (juokiasi). Aišku, kai ruošiesi varžyboms, kai krūviai yra dideli, tai automatiškai nesinori bet ką kišti į burną. Nors būna ir taip, kad prieš bėgant maratoną, užsimanau kolos, tad tikrai savęs nestabdau, nes man ji – energijos užtaisas.

Galbūt juoksitės sužinoję, bet, iš tikrųjų, maratonininkai dažnai geria kolą varžybose. Aišku, ji yra negazuota, tačiau vis vien turinti daug cukraus ir kofeino, kas suteikia energijos. Tai kaip čia gaunasi, ar mes, sportininkai, visada sveikai maitinamės? (juokiasi)

Diana Lobačevskė / Asmeninio albumo nuotr.
Diana Lobačevskė / Asmeninio albumo nuotr.

O kokia mama esate savo dukrai – griežta ar nuolaidi?

Prieš susilaukiant dukros galvojau, kad būsiu labai griežta mama, bet dabar galiu sakyti, jog esu ne griežta, o teisinga. Nenoriu, kad manęs vaikas bijotų. Aš ją kaip tik visą laiką raginu, kad sakytų man tiesą, o visai tai – su baime nesuderinama. Noriu būti savo dukrai kaip draugė, ne tik mama. Man tai yra svarbu. 

Gal ieškote patarimų literatūroje, kaip sukurti tą artimą, draugišką ryšį su dukra?

Iš tiesų, su mielu noru pasiimčiau knygą ir ją paskaityčiau, tačiau neturiu galimybės. Mano gyvenimas bėga taip greitai, tos veiklos labai daug, kad aš nieko nesuspėju. Kartais Vingio parke praleidžiu aštuonias valandas, tai juokdamasi vis sakau, jog tai – mano žaliasis ofisas (juokiasi). 

Bet tikrai būna dienų, kai taip norisi pasiimti knygą ir paskaityti… Prisimenu, kažkada prie upės tai dariau ir taip mėgavausi… Kol kas tai tik prisiminimas, o ne dažna galimybė. 

Diana Lobačevskė su dukra Atėne / Asmeninio albumo nuotr.
Diana Lobačevskė su dukra Atėne / Asmeninio albumo nuotr.

Neseniai pranešėte apie skyrybas su Mindaugu Griškoniu. Kokie jūsų santykiai yra dabar?  

Mus sieja vaikas, tai normalu, kad matomės ir palaikome ryšį, bet aš gyvenu savo gyvenimą, o jis gyvena savo. Matote, skyrybos neįvyksta per vieną dieną, tai su viskuo jau turėjau laiko susitaikyti ir apsiprasti.

Dabar aš rami, gyvenu ir džiaugiuosi viskuo, kas yra mano gyvenime. Kuriu ateities planus ir einu į priekį. Liūdėti nėra ko, nes gyvenimas tam yra per trumpas (juokiasi).

O kaip dukra reagavo į tėvų skyrybas?

Nors ji dar mažytė, aš jai viską atvirai paaiškinau. Žinoma, pačiai nebuvo malonu pranešti tokią žinią, pasakoti apie tai, tačiau ji į viską ramiai sureagavo. Dabar smagu, kad, nepaisant visko, ji vis tiek daug laiko praleidžia ne tik su manimi, bet ir su savo tėčiu.

Diana Lobačevskė ir Mindaugas Griškonis / „Fotobanko“ nuotr.
Diana Lobačevskė ir Mindaugas Griškonis / „Fotobanko“ nuotr.

O apie meilę pasvajojate? Ar nebijotumėte įsileisti į širdį naujus jausmus?

Dabar džiaugiuosi savo laisve ir apie meiles, antras puses tikrai negalvoju. Gal aš tam dar nepasiruošusi… O ir labai daug veiklos turiu, tad galbūt ji man atperka viską.

Aišku, to dėmesio aš gaunu labai daug, gal net per daug. Dabar net juokiausi, kad galbūt ant mano kaktos parašyta, jog aš vieniša (juokiasi). Tačiau viskam savas laikas. Dabar mėgaujuosi laisve ir planuojuosi artimiausius bėgimus (šypsosi). 

O kur planuojate artimiausiu metu bėgti?

Dabar planuoju bėgti Lietuvoje, laukia Vilniaus maratonas. O, be to, kartu su vadybininku dar žvalgomės maratonų rudeniui, svarstome apie Londoną, Berlyną, Paryžių… Po truputėlį ruošiuosi kažkuriam iš šių. Mintis sukasi ir apie Pasaulio čempionatą, kuris vyks kitais metais. Tačiau reikia pasiekti tą olimpinį normatyvą, kad į jį patekčiau. Tą ir bandysiu padaryti (šypsosi).

Diana, o kartais nekyla minčių, kad gal jau norėtųsi baigti profesionalios sportininkės karjerą?

Galbūt kam nors atrodys keista, tačiau visiškai negalvoju apie tai (juokiasi). Nors manęs to jau klausė ne vienas žmogus. O tai suprantama: man juk jau ne 25-eri, tad kai pasakau, jog apie tai net negalvoju, daug kas nustemba. Bėgti man niekada neatsibosta. Mėgaujuosi kiekviena akimirka, tad kiek tik pajėgsiu, tiek bėgsiu (šypsosi).

Fotogalerija:

Naujausi straipsniai