Mančesteryje studijuojanti Aistė Strazdaitė dėl kilnaus tikslo ryžosi kopti į Everestą

Aistės Strazdaitės kelionės į Nepalą akimirka / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Simona Liaudanskytė
Publikuota: 2013-10-04 15:22
Daugeliui atrodo, kad daryti gera ir imtis labdaringos veiklos – pasiturinčių žmonių užsiėmimas, tačiau Mančesteryje architektūros magistro studijas kremtanti Aistė Strazdaitė (23) parodė kitokį pavyzdį. Prieš metus viename studentų renginyje sužinojusi apie tarptautinės vaikų labdaros organizacijos „Childreach“ veiklą, A.Strazdaitė ilgai negalvojo ir spontaniškai įsiruošė į Nepalą.

„Idėja ryžtis tokiai kelionei kilo labai spontaniškai. Susipažinau su organizacijos vykdomais projektais, pasidomėjau apie jų rengiamas įvairias ekspedicijas. Esu linkusi į avantiūras, dievinu keliones ir iššūkius, o noras prisijungti prie labdaringos veiklos tik dar labiau paskatino išsirengti į šią ekspediciją. Negana to, mokslai jau buvo pasibaigę, todėl turėjau daugiau laisvo laiko, kurį galėjau panaudoti naudingai ir nuveikti kažką, ko dar iki tol nesu dariusi“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Aistė.

Paklausta, kodėl pasirinko ekspediciją į Himalajus, mergina teigė, kad  jaučia begalinę aistrą kalnams. A.Strazdaitė atviravo, kad ne kartą yra lankiusis Alpėse, tačiau juokėsi, kad vargu ar kas gali prilygti Himalajų aukščiams ir grožiui.

Per pusmetį surinko 10 tūkst. litų

„Kiekvienas ekspedicijos dalyvis turėjo surinkti bent 2500 svarų (apie 10 tūkst. litų). Tai padaryti dalyviai turėjo daugiau nei pusmetį, tačiau, neslėpsiu, lengva tikrai nebuvo. Pinigų rinkimas atėmė daug laiko, atnešė daug nusivylimų ir apskritai ne kartą norėjosi atsisakyti šios minties. Šeimos ir draugų parama padėjo nepasiduoti, pasiekti užsibrėžtą tikslą ir surinkti reikiamas lėšas“, – pasakojo A.Strazdaitė.

Lietuvė į ekspediciją išvyko su kitais 17 labdaros organizacijos narių. Kelionės pradžia – Nepalo sostinė Katmandu. „Ten apsilankėme „Childreach“ remiamą pradinę mokyklą. Dieną praleidome dažydami ir tinkuodami sienas ar kitaip padėjome su statybos darbais. Ankstyvą kitą dienos rytą mažu 15-kos vietų lėktuvu išskridome į Luklą. Čia ir prasidėjo mūsų tikroji kelionė, užtrukusi 12 dienų“, – pasakojo A.Strazdaitė. Kepinanti saulė, uodai, tropiniai lietūs, gūdūs miškai, kabantys tiltai, nedideli kaimai, vietinių gyventojų dirbami laukai, nepaprasto grožio gamta – tokiais vaizdais kelionės metu mėgavosi Aistė.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Tikslą pasiekė per devynias dienas

„Kuo aukščiau kopėme, tuo labiau tolome nuo civilizacijos. Ėmė keistis kraštovaizdis ir augmenija, darėsi šalčiau bei sunkiau kopti. Galiausiai augalai ir bet kokia žaluma visiškai išnyko, dienos tapo ūkanotos, o kopimas į kalnus veikiau priminė kelionę po mėnulį. 9-osios dienos popietę, įveikę visas kelyje pasitaikiusias kliūtis, sėkmingai įkopėme į Everesto bazinę stovyklą. Ji yra įsikūrusi 5 375 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kitos dienos rytą patraukėme atgal į Luklą, o iš ten parskridome į Katmandu. Visa kelionė truko 18 dienų, bet prabėgo jos pernelyg greitai“, – portalui Žmonės.lt kalbėjo A.Stazdaitė.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Aukščio liga

Nors kopti nebuvo itin sudėtinga, tačiau pasitaikydavo momentų, kada pritrūkdavo jėgų. „Diena, kai buvome jau beveik prie kelionės tikslo, buvo pati sunkiausia ne tik dėl aukščio skirtumo, bet ir dėl prastų oro sąlygų. Vieną vakarą net susirgau aukščio liga, kuri pasireiškia apetito nebuvimu, aštriais skausmais pilvo srityje,  galvos skausmais, todėl tą naktį nesudėjau bluosto“, – pasakojo mergina. A.Strazdaitė gyrė kelionės vadovus, kurie buvo itin patyrę ir nuolatos padėjo naujokams. Aistė net neabejoja, kad tik jų dėka kelionė vyko taip sklandžiai. Deja, tačiau su gamta nepakovosi, sugrįžusi į Luklą grupė net tris dienas negalėjo išskristi dėl itin blogų oro sąlygų. Ketvirtąją laukimo dieną lėktuvas vis dar negalėjo pakilti, tad atskrido gelbėjimo sraigtasparniai, su kuriais grįžome į Katmandu. Tai buvo fantastiška kelionės pabaiga“, – prisiminimais dalijosi lietuvė.

Aistė pasakojo, kad pasiekus kelionės tikslą, širdį užplūdo labai skirtingos emocijos: euforija, įveikus tokį kelią, ir liūdesys, kad ekspedicija artėja prie pabaigos. Pasireiškė ir nuovargis, nes kūnas yra pavargęs nuo nuolatinio ėjimo ir aukščio skirtumo.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Likus mėnesiui iki kelionės – intensyvus sportas

Paklausta, kiek truko pasiruošimas šiai kelionei, Aistė buvo atvira – jis nebuvęs ilgas ir sudėtingas. Daugiausia laiko mergina praleido rinkdama lėšas labdarai, kas buvo vienas iš pagrindinių šios idėjos tikslų. Likus mėnesiui iki skrydžio Aistė pradėjo intensyviai sportuoti ir ieškotis reikalingų daiktų kelionei. „Kadangi neplanavome kopti į pačią Everesto viršūnę, todėl specialios kopimo įrangos neprireikė. Įdomu tai, kad ieškodama rėmėjų, galinčių paaukoti labdarai, sutikau keletą žmonių, kurie buvo įkopę į bazinę stovyklą. Jie mielai pasidalijo savo patarimais, tačiau daugiausia palaikymo sulaukiau iš savo šeimos ir draugų“, – pasakojo architektūros mokslus Anglijoje kremtanti A.Stazdaitė.

Ar ryžtųsi dar kartą pakartoti ekspediciją, Aistė nė nemirktelėjo: „Žinoma, kad taip. Dar stovėdama bazinėje stovykloje prisižadėjau sau, kad greitu metu sugrįšiu į Himalajus ir susipažinsiu su jais artimiau. Dar kartą norėčiau pabandyti kopti, tik šį kartą jau taikyčiausi didesniam iššūkiui ir kopčiau aukščiau. Gal netgi kada nors ryžčiausi iššūkiui „Seven Summits“ (kopimas į aukščiausias kalnų viršūnes 7 pasaulio žemynuose – red. pastaba). Jokių konkrečių planų neturiu, nes šiam užsiėmimui reikia ne tik nemažų santaupų, bet ir laisvo laiko. Tačiau visada galima svajoti, juk svajonės – naujų tikslų pradžia“, – optimistiškai kalbėjo Aistė.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Visos pastangos buvo vertos

„Mane nuolatos apima pakilus jausmas ir džiugesys vos tik galiu ką nors duoti ar grąžinti pasauliui. Davimas visada labiau džiugina negu gavimas todėl, kad duodama išreiškiu savo gyvybingumą. Būtent dėl šios priežasties ir nusprendžiau prisidėti prie „Childreach“ labdaros organizacijos veiklos. Jaučiuosi patenkinta rezultatu, juk tai ne mažas indėlis į vaikų gerovę. Kita vertus, iki šiol nežinau, kas buvo didesnis iššūkis, ar įkopti į bazinę stovyklą, ar surinkti gana nemažą pinigų sumą. Kaip bebūtų, visos pastangos buvo vertos“, – kelionę reziumavo Aistė.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

 

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai