Mano pirmasis tekstas Jums – bus visiškai neaktualus kokį birželį, bet užtat dabar – tikiuosi, įkvėps pakeisti savo požiūrį, baimes, susijusias su vaikų auginimu ir gal netgi įpročius. Nusprendžiau pakalbėti tema, kuri neduoda ramybės man, kaip gamtos mylėtojai ir kaip gydytojai.
Turiu daug asmeninių įsitikinimų, susijusių su vaikų „lepinimu“, grūdinimu, su jų buvimu lauke ir gamtoje. Man atrodo, kad mes gyvename kažkokiame keistame pasaulyje, kur į lauko darželius žiūrima kaip į „išsidirbinėjimą“, bet pamirštame: evoliucija rodo, kad dviejų aukštų kotedžas su šildomomis grindimis yra faina, tačiau ir iki to žmonija tūkstančius metų ėjo per sniegą, per pūgą ir speigą, ir visada į kalną. Visai kaip mūsų tėvai ir seneliai į mokyklą.
Turbūt visi esate girdėję mitą „sušals ir sirgs“! Būtent po šito mito užuolaida slypi daug nenormalių dalykų, kuriuos mes jau pradedame laikyti visiškai įprastais: kepurė nuo šalčio balandžio viduryje, vaikai su žieminiais kombinezonais spalį, kai lauke +10, batukai vaikštant bute, ant laminato.
Jei tėvai galvoja, kad jie kažkokiu būdu išsaugos savo atžalą ir jis užaugs nė karto nesusirgęs – na, svajoti neuždrausta, bet būkime realistais. Vaikai gali sirgti net iki 8-9 kartų per metus, o ypač, jei tik pradėjo lankyti ugdymo įstaigą. Ir dažniausiai jie serga ne dėl sušalimo, kaip populiaru galvoti. Tai ką mes galime padaryti?