Mamos netekęs Gytis Ivanauskas: „Gedėsiu visą savo likusį gyvenimą“

Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2020-11-12 18:28
Yra dalykų, kurių nesuvaidinsi ir paprasčiausiai nenuslėpsi. O ir geriausi aktoriai sutiks, jog gyvenimas – ne spektaklis, ne toks trumpas. Ne visada čia pritaikysi skambias metaforas, apvilksi viską eilėmis ar nuvalkiotais patarimais, kaip kažkada viskas bus gerai. Ir užuolaidų scenai pasibaigus neužtrauksi. Aktorius, šokėjas ir teatro režisierius Gytis Ivanauskas (40) apie mamos netektį kalba nesimėtydamas tuščiomis filosofijomis ar „fake“ pozityvo bombomis. Praradimas – skaudžiausia žmogui tenkanti patirtis.

Sutikus Gyčio žvilgsnį neapsiverčia liežuvis jo klausti: „kaip laikotės?”. Šiuo atveju – be galo banalus, sausas pasiteiravimas. Ypač sunku rasti tinkamą klausimą, kai žmogus išgyvena. O ir vieno atsakymo į tuos klausimus niekada nebūna. Dieną prieš 40-ąjį gimtadienį aktorius prarado savo mamą – geriausią draugę, svarbiausią žiūrovę, didžiausią mokytoją.

„Gedėsiu jos visą gyvenimą“, – pramuša žodžiais jis tylą. Palaidojus artimą žmogų, pasidaro sunku išlaikyti pusiausvyrą, eiti į priekį iškelta galva, o dar kai joje randasi įvairiausios, dažnai ne tokios pozityvios mintys. Bet Gytis, rodos, eina, keliasi kas rytą, jei nori, sako, verkia.

Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.
Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.

Gyti, jums teko išlydėti svarbiausią gyvenime žmogų. Žodžiais sunkiai nusakomas šis skausmas.

Kadangi mamos mirtis buvo netikėta, staigi, ji negulėjo ligos patale 10 metų, aš vis dar negaliu atsigauti, nors praėjo jau keletas mėnesių. Kartais nebesuprantu, ką veikti toliau. Anksčiau viską dariau tam, kad mama didžiuotųsi, dabar kaip ir nebėra dėl ko. Daug draugų sakė, kad esu labai stiprus, nes per laidotuves aš laksčiau ir bandžiau visus tildyti, prašydamas, kad niekas nežliumbtų, nes mama norėjo išeiti ramiai, su saule ir šviesa.

Mes su mama visiškai atvirai kalbėdavomės visomis temomis – ji žinojo, kaip aš noriu būti palaidotas, o aš žinojau – kaip ji

Mes su mama visiškai atvirai kalbėdavomės visomis temomis – ji žinojo, kaip aš noriu būti palaidotas, o aš žinojau – kaip ji. Taip ir stengiausi visą ceremoniją įgyvendinti. Manau, kad viską padarėme idealiai – ne visų žmonių gimtadieniai būna tokie gražūs, kaip mano mamos laidotuvės. Laidotuvės buvo tikrai netradicinės – galbūt ne visiems ir priimtinos, ypač senesnio kirpimo žmonėms, nes jose nebuvo nei giedotojų, nei kunigo, nei karsto, o kapinėse Rafailas Karpis giedojo žydišką ariją. Žinojau, kad mamai tai būtų buvę faina.

Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.
Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.

Kas buvo greta jūsų visu tuo metu?

Turėjau didžiulį palaikymą – nei akimirkai nebuvau paliktas vienas namuose, prie manęs ištisai budėdavo draugai. Jeigu ne draugai, nežinau, kas būtų buvę. Laidotuves taip pat suorganizavo itin gražias, kadangi mano mama mėgdavo sakyti, kad „aš esu ponia“, todėl Taujėnų dvare buvo paruošta auksinė urna, nuo kurios sklido itin gražūs žvakių atspindžiai... Jos mėgstamiausia gėlė buvo herbera – jų tikrai netrūko, grojo The Beatles, Fredy Mercury, Jazzu, Tina Turner – viską draugai padarė taip, kaip būtų norėjusi mano mama.

Tik išgirdęs patarimą kreiptis į psichologus, nusišypsodavau – juk mano mama buvo psichologė

Džiaugiuosi, kad turiu aibę draugų, nuolatos buvau kviečiamas į svečius, į pajūrį, į sodybas – manau, kad tas „blaškymasis“ tuo metu padėjo.

Tik išgirdęs patarimą kreiptis į psichologus, nusišypsodavau – juk mano mama buvo psichologė. Mes su ja buvome išsišnekėję apie absoliučiai viską – ji man buvo sakiusi, kaip turėčiau nepasiduoti, judėti į priekį ir taip toliau – visą tą litaniją girdėjau ne sykį. Manau, kad joks svetimas žmogus nepatars geriau, nei patarė mano mama.

Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.
Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.

Ne kartą esate sakęs, kad jūsų ryšys su mama buvo išskirtinis. Ir dabar, kai pasakojate, rodos darėte viską, kad ji būtų laiminga. Viskas jus užgriuvo visiškai nepasiruošusį. Turėjote toje makabriškoje įvykių karuselėje laiko gedėti?

Gedėsiu visą savo likusį gyvenimą. Mano mama buvo ir visų mano draugų geriausia draugė. Mes šokdavome naktiniame klube iki 6 valandos ryto – tikrai ne kiekvienas gali pasigirti tokia mama, su kuria nebūtų gėda nueiti į koncertą, festivalį ar tiesiog „patūsinti“. Kiekvieno žmogaus santykiai su tėvais yra skirtingi, todėl, girdėdamas tą formalų žodį „užjaučiu“, visai nesidžiaugiu. Tai mane grąžina į neviltį. Daug tikresnis ir artimesnis gestas – patapšnojimas per petį ar apsikabinimas. Mano tėtis mirė, kai man buvo 23-eji, tuomet jaučiausi visai kitaip, tikriausiai dėl to, kad dar per mažai laiko buvau praleidęs su juo.   Galėčiau sakyti, kad „galėjo dar 20 metų mama pagyventi“ – bet dėl ko? Tam, kad man liktų trumpesnis gedėjimo laikotarpis? Jei būtų galėjusi, būtų gyvenusi. Bet negalėjo.

Suprantu, negalima artimųjų taip skriausti, kad nuolatos budėtų prie manęs. Esu be galo jiems dėkingas už palaikymą ir buvimą šalia, kai to labiausiai reikėjo. Todėl, kažkaip stojuosi, dirbu, kuriu. Pamažu grįžtu prie dalykų, kuriuos dariau. Tik jau nebe toks.

Išgyvendamas didžiulį skausmą ir viešumoje nebeslėpėte savo emocijų?

Viena draugė po kurio laiko parašė man „o kaip tu šiaip? Nes Instagramas rodo, kad viskas gerai“. Iš tikro, viskas yra priešingai, socialiniai tinklai tikrai nebūtinai rodo tiesą. Niekas nesupras, kas manyje iš tiesų vyksta ir kiek laiko tai tęsis – nemanau, kad to ir reikia. Kaip mano viena draugė aktorė yra pasakiusi po savo mamos mirties – „tas skausmas niekur nedingsta, reikia tiesiog išmokti su juo gyventi“. Tai – labai gražūs ir teisingi žodžiai. Taip ir yra. Nežinau, kiek laiko ta mokykla užtruks. Po pirmojo karantino pasitraukiau iš visų spektaklių, vaikų stovyklų ir kitų veiklų, kuriose turėjau dalyvauti. Atšaukiau viską, kas buvo suplanuota. Kai kurie suprato, kai kurie pyko, tačiau taip padariau dėl to, kad nebuvau tikras, ar mano organizmas nesureaguos neadekvačiai – tarkime, spektaklio metu, vaidinant kokią jautresnę sceną, neatsistosiu ir neišeisiu. Tai būtų elementariausia nepagarba žiūrovams.

Yra sakoma, kad šamanai nesikerpa plaukų todėl, kad plaukuose saugojama informacija – dėl to ir norėjau visą tą informaciją „ištrinti“

Net nusiskutau plaukus. Yra sakoma, kad šamanai nesikerpa plaukų todėl, kad plaukuose saugojama informacija – dėl to ir norėjau visą tą informaciją „ištrinti“. Pakeičiau savo įvaizdį, po truputį ėmiau vaidinti viename kitame spektaklyje ir pamažėle grįžau į darbus. Nėra taip, kad nieko nebenoriu daryti – kažkaip verčiu save judėti į priekį.

Kartais būna ir smagių akimirkų – o jei iš tiesų smagu, nebūtina kiekvieną akimirką prisiminti savų tragedijų. Gyvenkime čia ir dabar. Anksčiau gėdijausi verkti – dabar visiškai to nebebijau, galėčiau atsistoti prie katedros ir kriokti krokodilo ašaromis. Man atrodo, leisti žmogui išlieti savo vidines emocijas yra didžiulė vertybė. Jei būčiau viską kaupęs savyje, nežinau, kas būtų buvę. Vienu metu galvojau, kad tiesiog fiziškai imsiu ir susprogsiu. Jei kažkada laukdavau, kada pasibaigs ašaros – dabar jau įpratau verkti.

Manau, kad tai, ką mes matome ir išgyvename kiekvieną dieną yra tik labai maža dalelytė to, kas mūsų laukia

Tikiu pomirtiniu gyvenimu – manau, kad tai, ką mes matome ir išgyvename kiekvieną dieną yra tik labai maža dalelytė to, kas mūsų laukia. Gaila, kad mama daugiau nepamatys mano spektaklių.  Manau, kad nereikia „grįžti į save“ po tokių išgyvenimų – kaip tik, reikia judėti į priekį. Kam važiuoti į praeitį? Gyvenimas niekad nebus toks, koks buvo.

Studentai jus palaikė? Sugrįžti tikriausiai nebuvo labai paprasta?

Labai džiaugiuosi, kad mano santykis su studentais yra paremtas pagarba – niekuomet nežeminu, nešaukiu ant jų, nes nenoriu, kad jie išaugų taip, kaip aš išaugau. Jie buvo ir mano mamos laidotuvėse, ir mano gimtadienio paminėjime, o vėliau susitikome paskaitose. Kol kas stengiuosi išlaikyti su jais tam tikrą atstumą – jie žino, kad aš juos gerbiu ir myliu ir tikiuosi, kad jie mane bent jau gerbia. Nors yra sakę, kad ir myli. Mes dar nesame kolegos – kai būsime kolegos, galbūt bus galima sakyti „tu“ vietoj „jūs“ ar galbūt bus galima nueiti į barą, bet dabar man yra svarbu, kad jie baigtų studijas ir išeitų iš akademijos daug sužinoję. Galbūt mano studentai vėliau bus „Gyčio Ivanausko teatro“ aktoriais, bus matyti.

Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.
Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.

Rudenio pradžioje vis dėlto paminėjote savo 40-metį. Kaip toji diena atrodė? Juk per keturis dešimtmečius buvo visko...

Rugsėjo 1 dieną, praėjus lygiai trims mėnesiams po mano tikrojo gimtadienio, visgi suorganizavome paminėjimą, buvo tikrai smagu. Tiesa, tą dieną buvo ir mano vardadienis, tad visiems sakiau, kad sveikintų mane ne su gimimo, o su vardo diena. Draugai vis tik labai norėjo mane pasveikinti, o man tiesiog atrodė teisinga padėkoti žmonėms, kurie buvo šalia visą tą sunkųjį periodą. Jiems pasakyti „ačiū“.

Žmogus pats save įkalina požiūryje ir nusiteikime

Sulaukęs 40-ies tik labiau vertinu save – kartais, išgirdęs apie siūlomus mažus honorarus už kai kuriuos sudėtingus projektus, nusprendžiu nedalyvauti, nes man streso ir taip sočiai pakanka gyvenime. Fizine prasme nesijaučiu blogai – dažnai bėgioju gan ilgus atstumus, todėl manau, kad treniruotam kūnui amžius nėra kažkokia riba. Žmogus pats save įkalina požiūryje ir nusiteikime. Kartais manęs net klausia, iš kur turiu tiek sveikatos. Bet labai svarbu yra klausyti savęs – jei nenori kažko daryti, to ir nedarai. Esu kompanijos žmogus, bet kartais labai gera pabūti ir vienam, prisidegiojus žvakių ir smilkant palosanto medelį. Kartais norisi tiesiog pabūti ramiai ir visiškai nieko neveikti, kartais – norisi žmonių, šurmulio ir apsikabinimų. Niekuomet nebuvau vienos krypties žmogus, kaip koks upelis, tekantis ta pačia vaga. Manau, kad jaunystės užtaisas slypi mąstyme ir požiūryje – jei mąstysi, kad „man jau 40 metų ir aš nebegaliu“ – taip ir bus. Reikia sakyti sau „aš GALIU“, tuomet ir galėsi.

Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.
Gytis Ivanauskas / Jurgos Anusauskienės nuotr.

Esate numatęs darbų planą šiuo periodu?

Anksčiau neįsivaizdavau teatro internete – lygiai taip pat ir savo profesijos subtilybių dėstymo studentams per kokią „zoom“ programėlę. Visuomet laikiausi nuomonės, jog tokie dalykai reikalauja gyvo kontakto. Čia labai tinka posakis: niekada nesakyk „op“, neperšokęs griovio. Taip jau susiklostė, kad teko susitaikyti su esama situacija. Šią akimirką džiaugiuosi galimybe repetuoti Kauno dramos spektaklį „Batsiuviai“, kurio premjera vyks virtualiai. Naujas gyvenimas, naujos ir taisyklės.

Praėjusio karantino metu aktyvesnė tapo Lolita Zero, įrašė  dainą ir kuria dar kelis naujus kūrinius. Šis personažas – nemirtingas ir itin mėgstamas publikos. Planuoju kada nors išleisti ir albumą. Lolitą naudoju kaip atsvarą savo rimtiems vaidmenims – kartais tiesiog norisi atitrūkti nuo visko. Be to, Lolita – puikus simbolis jaunimui, kad galima gyventi linksmai ir laimingai atrodant kitaip, nei visi. Sakyčiau, kad Lolita – socialinis projektas, nes ji dažnai sulaukia žinučių iš jaunų žmonių, kurie mokyklose patiria patyčias dėl savo išvaizdos ar lytinės pakraipos. Tikiu, kad ir šį laikotarpį Lolita Zero nenuleis rankų bei leis man gyventi kūryba.

Naujausi straipsniai