Iš lietuvių, keletą metų ar mėnesių gyvenančių Maltoje, girdėjau tokį šalies apibūdinimą: įdomi ir įtraukianti. Taip, kad kelis kartus nuvažiavus paatostogauti ar aplankyti draugų galima susigundyti ten apsigyventi...
Kai ilgai tylėdama valgau, o paskui studijuoju meniu Mdinos – „būtino aplankyti“ viduramžių miesto – kavinėje „Fontanella“, neapsispręsdama, kokį desertą iš bemaž penkiolikos gundančių torčiukų rinktis, o paskui ilgai akimis tyrinėju atsiveriantį peizažą į auksiniu rūku aptrauktus tolius, staiga susigriebiu, kad tyliu jau kokį pusvalandį. Aš??? Kolegos paliudytų – to tiesiog negali būti! Kai pasakau Maltos universitete studijuojančiai Karolinai, kad čia kažkodėl man norisi tik tylėti ir šypsotis, ji sako: „Maltos nuotaika. Būna.“ O gal čia Mdinos, kuri vadinama tyliuoju miestu, įtaka? Tik atskridus, lietuvių bendruomenės Maltoje pirmininkas ir kelionių agentūros „Tomas International“ savininkas Tomas Mikalauskas, savaitei tapęs nuoširdžiu žurnalistų gidu, paaiškino, kad neverta nervintis, jei kas nors vyksta ne pagal planą, nes Maltos salose vyrauja šūkis, kurį nesyk matėme kaip įspėjamąjį kelio ženklą: „Speed kills!“ O Kristina Rudalevičiūtė, prieš metus atradusi kokybiškos kavos verslo nišą Maltoje ir Mostos miestelyje jau išgarsinusi kavinukę „Coffee Circus“, priduria, kad, anot vieno maltiečio, viskas, kas jums atrodo neįmanoma, Maltoje pasidaro įmanoma.
Kodėl ten verta važiuoti?
Kartais būna: išskrenda draugių kompanija atostogų, o nuvykus paaiškėja, kad viena jaučiasi nelaiminga, nes jai nusibodo bastytis po muziejus ir griuvėsius, kitai nesinori gulinėti pliaže, trečia nori gamtoje pabūti viena, o ketvirta neįkalba likusiųjų visų naktų leisti šokant naktiniuose klubuose. Interesų išsiskyrimo krizė, ir taškas. Maltoje taip nutikti negali, nes gana mažoje erdvėje sukoncentruota viskas, ko gali prireikti skirtingiems žmonėms ir skirtingiems jų pomėgiams: ne veltui per metus Maltos ir Gozo salose apsilanko apie pusantro milijono turistų; jų daug, mūsų akimis žvelgiant, ir ne sezono metu, ankstyvą pavasarį. Nors mums atstumai ten atrodo juokingai maži, bet kalvotoje, smaragdinėmis įlankomis išraižytoje Maltos saloje, dar mažesnėje Gozo ir tik keturis gyventojus turinčioje ir tarp jų įsispraudusioje Comino laikas sulėtėja, o atstumai stebuklingai pailgėja. Nesistebiu, kad maltiečiams, sako, kartais sudėtinga išsiruošti iš vieno salos galo į kitą, nes juk tie keliolika kilometrų jau „toli“.
Istorijos paminklų medžiotojai
Raudonos telefonų būdelės gatvėse, eismas kairiąja kelio puse ir pusryčių meniu viešbučiuose primena, kad dar iki 1964 m. Malta buvo britų kolonija. Maltiečiai, net senyvo amžiaus žmonės, puikiai kalba angliškai, nes turi dvi nacionalines kalbas – maltiečių ir anglų. Tačiau Maltos kultūrai, architektūrai ir gyvenimo būdui kadaise įtaką padarė ją valdę finikiečiai, graikai, romėnai, arabai, siciliečiai, ispanai, prancūzai. Iš Barrakka sodų, po kuriuos plavinėja saulės išsiilgę perbalę britai, kostiumuoti svarbūs asmenys ir kažkokios konferencijos dalyviai, atsiveria kvapą gniaužianti panorama į Didįjį uostą, o už nugaros – miestas, kurį greitai įsimyli ilgesniam ar trumpesniam laikui atvykstantys į šalį: sostinė Valeta įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o kitąmet taps Europos kultūros sostine. Tai vienas tų miestų, po kurį nenusibosta klaidžioti tiesiog be tikslo, sekant Maltos ordino riterių pėdsakais. Beje, tiesiog būtina užeiti į riterių XVI a. pastatytą Šv. Jono katedrą ir pamatyti jos lobius: freskas, koplyčias ir, aišku, du garsiojo Caravaggio paveikslus – ypač gigantišką „Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimą“.
Istorijos ir religinio meno gerbėjoms – daugybė bažnyčių, muziejų, parkų, sodų, o romantikėms – jaukių kampelių su vaizdu į įsivaizduojamą rojų. „Ar jau buvote Mdinoje?“ – tai nuolatinis maltiečių klausimas. Mdinoje, seniausiame Maltos mieste, įžengę pro vienus iš trijų miesto vartų pasijusite taip, lyg būtumėte tarp filmo dekoracijų. Mdina, apjuosta masyvia gynybine siena, – senoji Maltos sostinė, jos siaurose viduramžių gatvelėse jautiesi kaip pasakų mieste. Galima aplankyti barokinę Šv. Pauliaus katedrą, šalia esančiame Rabato mieste nusileisti į Šv. Pauliaus katakombas – didelį kapaviečių kompleksą po žeme. Beje, į Maltą plūsta ir tūkstančiai piligrimų, keliaujančių šv. apaštalo Pauliaus pėdsakais: istorija teigia, kad apie 60-uosius metus po Kristaus netoli Maltos sudužo laivas, kuriuo į teismą Romon buvo gabenamas šv. Paulius. Išsigelbėjusieji išsilaipino Maltoje ir čia praleido apie tris mėnesius.
Na, o paskui galima keliauti į kairę ar į dešinę, už kelis eurus keltu persikelti į Gozo salą ar parymoti ant Kalipsės olos, kur, pasak „Odisėjos“, nimfa septynerius metus laikė Odisėją. Kad ir kur beeitumėte ar bevažiuotumėte, vis vien ką nors įdomaus rasite – Malta puiki dėl istorinių objektų gausos: ji pirmauja pasaulyje pagal jų skaičių viename kvadratiniame kilometre. Šalį mėgsta įžymybės ir kinematografininkai, čia savo vilą turi Bradas Pittas, su Angelina Gozo saloje filmavęsis juostoje „Prie jūros“. Maltoje filmuoti „Sostų karų“, „Trojos“, „Gladiatoriaus“, „Grafo Montekristo“ ir daugybės kitų filmų epizodai.
Ieškančiai savęs
Save jau esu suradusi, bet į negyvenamą (ta viena šeima ir nedidelis viešbutis, veikiantis sezono metu, beveik nesiskaito) Comino salą plaukčiau dar kartą. Dėl pojūčio, kad ten esi viena, apsupta uolų, jūros ir saulės, tarsi pakabinta mėlynoje erdvėje ir pamiršusi visus rūpesčius. To pojūčio trūksta apžiūrinėjant bet kokį statinį Maltoje – į nugarą visada alsuoja koks nors smalsutis. Beje, septyni megalito šventyklų kompleksai yra tai, dėl ko šalis gali pagrįstai didžiuotis – pirmosios šventyklos, Gozo saloje pastatytos 3600 metų prieš Kristų, laikomos senesnėmis už Egipto piramides ir Stounhendžą. Kelis mėnesius Maltoje gyvenanti ir administracinį darbą dirbanti Ieva Pratašiūtė pasakoja: „Pirmoji mano pažintis su Malta prasidėjo nuo apsilankymo Maltos šventyklose, kai su bendraminčiais organizavome „Keliones į save“, todėl jos iki šiol užima nemažą dalelę mano širdies, ten visada norisi sugrįžti, kai reikia atgaivos sielai. Šios vietos itin unikalios, turinčios stiprią energiją, dar ne itin žinomos ir mažai atrastos turistų. Kur bebūčiau – ar savo mėgstamiausiame Golden Bay paplūdimyje, ar vaikščiočiau po Valetą, matau, kaip šypsosi vietiniai žmonės, kaip leidžiasi saulė, kaip vėjas kedena plaukus, kaip gatvės muzikantai kviečia sustoti – tarsi nieko daugiau ir nereikia...“ Kristina pritaria: „Kiekvieną rytą atsikeliu naujos dienos nuotykiui – progų džiaugtis čia pakanka. Vienas maltietis pastebėjo: „Kiek pažįstu lietuvių Maltoje, jie visi atrodo tokie laimingi, kad man norisi į Lietuvą.“ Hmm...
Šiaip smalsiai damai
Maltos vyrai – mandagūs ir paslaugūs. Kristina pasakoja, kad maltiečiai vaikinai, panašiai kaip italai, dažniausiai yra dideli mamyčiukai: vos ne iki 40-ies gyvena su tėvais, o tie, kurie išeina gyventi savarankiškai ir būstuose turi visą šiuolaikinę buities techniką, vis vien drabužius skalbti veža mamai ir užsuka pas ją valgyti, nes... mama juk geriau moka...
Teko dalyvauti vienos maltiečių šeimos vakarienėje: prie puodų sukosi šeimos sūnus ir žentas (paskui sūnus Josephas surinko, rūpestingai suplovė ir sušluostė indus), o mama, dukra bei tėtis ramiai sau sėdėjo prie stalo ir bendravo su svečiais. Gal tai išimtis? Betgi – ne. Rosita Gasiūnaitė, prieš keletą metų su vaikais atvažiavusi į Maltą pas širdies draugą maltietį, sako, kad tokia situacija tipiška: „Atvykusi į salą stebėjausi matomais vaizdais: vyrai valo langus, plauna laiptines, sukiojasi su šluotomis prie vartelių. Sūnūs netgi labiau nei dukros atsidavę tėvams. Šeima maltiečiams labai svarbi, o sekmadienis – šeimos diena: tradiciškai su pagyvenusiais tėvais ir savais vaikais važiuojama pietų. Visuomenė Maltoje gana tolerantiška, tai byloja ir įteisintos vienos lyties asmenų santuokos, tačiau yra ir mums neįprastų dalykų: tik prieš trejus metus buvo legalizuotos skyrybos, iki šiol draudžiami abortai. Katalikų bažnyčios įtaka čia didžiulė, salose – daugiau kaip 360 bažnyčių, jos lankomos ne tik sekmadieniais – kai kurie pasimeldžia jose prieš ir po darbo.“
Norėdama būti savarankiška, Rosita savo hobį pavertė darbu – ji tapo ant šilko, o savo ištapytus šilko šalius, tunikas, kaftanus ne tik sėkmingai parduoda turistams ar vietiniams, bet ir dalyvauja Maltos mados savaitėse. „Sukūriau savo prekės ženklą „Rosita Silk Sense“ – mano aksesuarams maltiečiai negaili komplimentų: nuoširdų „proset“ (puikiai) girdžiu nuolat. Ar aš čia laiminga? Taip! Čia kitokia saulė, kitoks gyvenimo tempas ir ritmas, kitokios vasaros naktys...“
Vakarėlių ir shoppingo liūtei
Kristinos teigimu, geriausi miestai savo rūbų spintai papildyti yra Slima ir Valeta: „Garsiausi pasaulio prekės ženklai turi savo parduotuves ir labai patogu, kad visos yra vienoje vietoje, viena šalia kitos: nuo „Zara“, „Marks & Spencer“, „Next“ iki „Furla“ ir kitų. Tiesa, kol kas tokie populiarūs Europoje prekių ženklai kaip „H&M“ ar „Intimissimi“ nepasiekė Maltos rinkos, todėl dauguma maltiečių skrenda shoppintis į Italiją. Smagu, kad netgi mažos parduotuvės su ne tokiais žinomais prekių ženklais ar dizaineriais gana sėkmingai vysto verslą.“ Kristina pusdienį savo klientams verda ypatingą kavą, pusdienį dirba įmonės vadybininke, per siestą nulekia į paplūdimį, o vakarus leidžia linksmoje draugų kompanijoje – sako, kad penkių valandų miego jai visai pakanka. „Mėgstamiausi mano barai ne sezono metu – „Hugo᾽s Terrace“, „The Thirsty Barber“ (abu – St. Julian᾽s miestelio pasilinksminimų rajone Paceville), „Charles Grech“ (Valetoje), o vasarą – „Cafe Del Mar“ (Bugibba kurorte), „Bedouin Bar“, „Level 22“, „Buddhamann“ (St. Julian᾽s), „Gianpula Village“ (Rabate).
Nuostabus jausmas šokti po atviru dangumi, pliuškentis baseine ar mėgautis jūros platybėmis ir gražiais Maltos vaizdais. Salos klimatas puikus iškyloms, todėl dažnai su draugais važiuojame į paplūdimius, kempingus ant kalno su vaizdu į jūrą arba tiesiog į San Anton Gardens parką Balzano mieste.“ Beje, neišsigąskite: jums nereikės blaškytis po miestelius – jie taip sulipę vienas su kitu, kad kartais vienoje gatvės pusėje – vienas, kitoje – jau kitas. Užrašų nėra. Ką daryti? Klausti. Maltiečiai paslaugūs.
Gurmanei
Kadaise atvykusi į Maltą išmokti anglų kalbos, ten sutikusi gyvenimo draugą ir pagimdžiusi dukrą Oną, Daiva Griguolienė nusprendė tapti gide. Įveikusi nelengvus mokslus anglų kalba ir pasiekusi tikslą ji nesigaili, kai sezono metu tenka dirbti beveik be išeiginių. Aukšta šviesiaplaukė neslepia – per keliolika metų jos svoris padidėjo keliolika kilogramų. Daiva nepyksta, kai kolegos gidai kartais draugiškai pajuokauja, esą ji – tarsi nulieta vaisingumo deivė, kurios kultas Maltoje vyravo priešistoriniais laikais. Na, bet juk visos deivės žmonijos istorijoje negarsėjo liesumu, ar ne? Be to, kaltas vyras! Jis – puikus kulinaras, tad kas vakarą gardžiais valgiais nukloja stalą: vakarais Daivos laukia gal triušiena vyne, o gal pasta ar puikieji ravioliai, trintos sriubos, daržovių, užtepėlių gausa. Kainos, pasak Daivos, tiek prekybos centruose, tiek kavinėse panašios, kaip ir Lietuvoje. Yra tik vienas nemažas skirtumas: toookią porciją, kokią gauni Maltoje, lietuviai virėjai dalytų trims.
Ko paragauti? Daivos patarimai:
„Maltoje būtinai paragaukite tradicinių maltietiškų pyragėlių pastizzi su rikota ir žirneliais. Taip pat triušienos, arklienos ir sraigių – šių patiekalų būna ne visur, reikia pasiklausti vietinių. Dar – patiekiamos su traškučiais maltietiškos užtepėlės bigilla iš didelių pupų su česnakais, petražolėmis ir alyvuogių aliejumi; vietinių ožkų sūrių, vietinio medaus, pupmedžių ar kaktusų vaisių likerių ir puikaus salos vyno – niekur kitur šio negausite, nes Malta vyno neeksportuoja.“
Kur ypatingai pavakarieniauti? Kristinos patarimai:
„Vienas labiausiai pripažintų virtuvės šefų Maltoje – Marvinas Gauci, todėl planuodama ypatingą vakarienę iš anksto rezervuoju staliuką viename iš jo restoranų, į kuriuos ne taip paprasta patekti: „Caviar & Bull“ (St. Julian᾽s) arba „Tarragon“ (St. Paul᾽s Bay). Maistas aukščiausio lygio, o aplinka tiesiog magiška. Maltoje restoranuose lankytis gana brangu, todėl labai svarbu iš anksto žinoti, kuriuose kainos atitinka kokybę. Rekomenduoju „La Sfoglia“, „Scoglitti“, „Adesso“ – visi Valetoje, „Ta᾽ Victor“ ir „Terrone“ (Marsaxlokk miestelyje), „Naar“ ir „Barracuda“ (St. Julian᾽s). Tradicinių maltietiškų patiekalų ragauti verta Mgarr mieste – pasirinkite restoraną pagal savo finansines galimybes.“
