Prieš bemaž dešimtmetį gražuolė Violeta Repčenkaitė kasdien plačiai šypsojosi iš televizijos ekranų. Visgi tas etapas, rodos, liko praeityje: jau kelerius metus ji – sąmoningumo stovyklų moterims įkūrėja ir organizatorė, gyvenimą kurianti Maltoje. Liepos 30-ąją 39-ąjį gimtadienį atšventusi moteris šypsosi – jau sugavusi savo laimės paukštę, o ši nepriklauso nuo jokių išorinių vėjų.
„Laiminga esu visada ir mano laimė nepriklauso nei nuo statuso, nei nuo vyro, esančio šalia, nei nuo pinigų kiekio. Ji yra arba ne“, – žengdama pirmuosius 39-ųjų gyvenimo metų žingsnius mintimis dalijosi Violeta.
Portalui Žmonės.lt V.Repčenkaitė atvirai papasakojo apie šių dienų gyvenimą Maltoje, „mamiškus“ pasiekimus, sudėtingus metų išbandymus bei ją visur lydintį sąmoningumą.
Violeta, šie metai daugeliui buvo permaniningi. Koks jums buvo šis etapas ir kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?
Manau, kad šie metai buvo įsimintini visiems be išimties (šypsosi). Tokie buvo ir man: teko nukelti stovyklas, lėtuoju režimu judėjo ir visi kiti projektai. Tačiau atsižvelgiant į padėtį pasaulyje, esu labai dėkinga ir palaiminta, kad nė su vienu savo projektu neteko atsisveikinti – viską pavyko išlaikyti ir išeiti į finišo tiesiąją. Prireikė kantrybės, ramaus, tikslingo ėjimo į priekį ir likau apdovanota – vėl judu sparčiai tolyn, vėl su nekantrumu laukiu moterų savo stovyklose, gyvybė alsuoja ir kituose projektuose.
Iš tiesų, tokiu sustabdymu, priverstiniu atsitraukimu aš visada vadinau grįžimą į save, tik kad šiuo atveju aš nebuvau iš savęs išėjusi (juokiasi). Jau daug metų gyvenu savo „retretų“ širdies ritmu, tačiau jei jau priverstinis sustojimas darbuose įvyko, vadinasi, taip turėjo būti. Aš tai priėmiau su didžiule pagarba ir tikėjimu, kad viskas išsispręs tinkamiausiu būdu, tinkamu metu.
Neseniai atšventėte 39-ąjį gimtadienį. Kaip jį paminėjote?
Jaučiuosi palaiminta, nes kaip ir praėjusiais metais, taip ir šiemet mano mamytė atvyko pas mane švęsti gimties minėjimo šventę kartu. Planavome, kad bus ir sūnus, ir sesuo, ir tėtis, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galėjo atvykti tik mama. Dabar jau planuojame, kaip švęsime mano 40-metį (juokiasi). Tuomet jau būtinai būsime visi kartu.
O šis gimtadienis praėjo nuostabiai ir pakylėtai. Buvau apsupta mylimų žmonių, o likusi šeimos dalis, draugai, artimieji sveikino iš visų pasaulio kampučių skambučiais.
Išties, gimtadienis man visada yra magiškas laikas. Meilę sau, gyvenimui, džiaugsmą laukiant gimtadienių ir švenčiant juos man padovanojo mama. Iš tėvų gavau dvi svarbiausias dovanas – gyvenimą ir sparnus. Amžinai jiems būsiu dėkinga už tai.
Žvelgiant į jūsų socialinius tinklus, atrodo, kad Maltoje gyvenate tikrą svajonių gyvenimą. O ar jūs pati apie tokį gyvenimą visada svajojote?
Kiekviename etape gyvenu savo svajonių gyvenimą, dabar – taip pat. Laiminga esu visada ir mano laimė nepriklauso nei nuo statuso, nei nuo vyro, esančio šalia, nei nuo pinigų kiekio. Ji yra arba ne.
Šie metai man buvo iššūkių metai visomis prasmėmis, taip pat ir finansiškai, tačiau nė karto nesuabejojau savo širdies keliu. Juk iš visų finansiškai sudėtingų situacijų galima išlipti įdedant daug darbo ir kantrybės, nepanikuojant ir logiškai bei realistiškai susidėliojant biudžetą. Iš tiesų, aš labai daug dirbu, bet kažkas, socialiniuose tinkluose pamatęs mano nuotrauką baseine, mąsto, kad mirkstu ten per dienas (juokiasi). Taip, mirkstu po sunkios darbo dienos, bet, ačiū Dievui, darbo yra. O kad fizinis kūnas pavargsta – labai normalu.
Mano vaikai su manimi gyvena nuostabioje vietoje, bet tą vietą aš pati ir puoselėju kiekvieną dieną, kad ir man, ir vaikams, ir vilos svečiams ji būtų tarsi mažas rojus žemėje.
Kas gyvenant Maltoje jums labiausiai patinka?
Maltą dabar jau matau taip, kaip mylimąjį po daug metų – su viskuo, kas čia yra. Visa tai man tinka ir dar kažkiek laiko tiks, manau. Aš nežinau, kurioje šalyje būsiu po 15 metų, bet kol kas man čia labai gera. Labiausiai patinka klimatas, šiluma visus metus. Jūra ir 360 saulėtų dienų per metus (juokiasi).
O kaip pasikeitė gyvenimas Maltoje pandemijos metu? Kas vyksta šiandien?
Kaip ir visur, daug kas pasikeitė – atsirado kaukės, sumažėjo turistų. Žmonės pavargę nuo nuolat besikeičiančių suvaržymų. Nieko naujo nepasakysiu, bet, ačiū Dievui, gyvenimas stoja į vėžes ir po truputį panika slūgsta, o veiduose vėl atsiranda pietietiška ramybė. Liūdniausias dalykas, kasvyksta Maltoje, o jį matau ir Lietuvoje – tai žmonių priešinimas ir susipriešinimas, skaidymas ir skirstymas. Labai norisi palinkėti ramybės mums visiems ir tolerancijos.
Nors daugeliui sunkumų atnešė pandemija, visgi nepaisant jų, Lietuvoje vis vien matomi protestai prieš vakcinaciją. O kaip visuomenė Maltoje reaguoja į skiepus?
Viskas taip pat ir Maltoje. Žmonės pasidaliję į dvi stovyklas – pasiskiepiję ir ne. Abi stovyklos loja vieni ant kitų, linki kažkokių baisių dalykų ir tai – labai liūdnas vaizdelis.
Kai situacija pasaulyje nėra spalvota ir pūkuota, šios agresijos strėles iš vienos stovyklos į kitą niekam neneša nieko gero. Kaip būtų gera, jei vieni kitiems už nugarų žmonės tik melstųsi, o ne strėles šaudytų į nugaras.
Nesidedu šventa, tik skamba sena gera frazė galvoje iš filmuko: „Draugai, gyvenkime draugiškai“.
O kas jums pačiai padeda išbūti tuos sunkiausius momentus, kai gyvenimas pasikeitė iš esmės – didėja atstumai tarp žmonių, aplink vis daugiau baimės?
Negalime pakeisti pasaulio, bet jei kiekvienas sąmoningai dirbs su savimi, keisis pats, pasaulis aplink irgi keisis. Teko stebėti praeity tarsi ir labai tolerantiško, šviesą nešančio žmogaus pasisakymą apie vieną iš minėtų „stovyklų“, pasisakančių prieš ar už skiepus. Skaičiau kelis kartus to žmogaus vardą, sunkiai tikėdama, ar tikrai iš to paties žmogaus lūpų skamba tokie pykčio kupini pareiškimai.
Tačiau juk sunkiausiu metu viskas išryškėja, nukrenta daug kaukių, nes tam tikrus dalykus „užpudruoti“ saugioje aplinkoje – lengva, o ekstremaliose situacijose, kuomet esame „panardinami į vandenį“, nuteka tas storas pudros sluoksnis ir galime pamatyti, kas ir kaip yra išties.
Esate minėjusi, kad kitaip į gyvenimą jums padėjo pažvelgti sąmoningumo praktikos, kurioms dabar ir kviečiate moteris. Kaip šiandien žvelgiate į save prieš dešimtmetį ar penkiolika metų, kai buvote televizijoje?
Į save galima žvelgti tik su meile. Prieš 15, 10 metų ar vakar... Vertinti save taip pat nėra kaip – juk tuomet buvau viename etape, dabar – kitame, o kelias tarp abiejų etapų – didelė dovana. Visos patirtys ir pamokos – tokia pati dovana. Juk šios kelionės dėka atsiskleidė mano esatis, o prigimtis išlaisvėjo. Todėl šiandien ir švenčiu savo šventą moteriškumą bei kviečiu kitas moteris jungtis į gyvenimo šventę.
Turite tris vaikus, o ir sėkmingai sukatės veiklų gausoje. Ar nesunku savirealizaciją suderinti su motinyste?
Tikrai ne visada lengva viską derinti, bet viskas įmanoma. Moterys apskritai geba besilaukdamos ir namus pastatyti, ir aukštuosius apsiginti, ir sirgdamos visa šeima pasirūpinti, ir vaikus į būrelius ar mokyklas suruošti, ir dar daug darbų nudirbti. Kalbu šiuo atveju apie moteris, nes pati esu viena jų, todėl iš artimų moterų ir savo patirčių žinau, kad veiklų derinimas kartais tampa juvelyriniu menu.
Bet juk svarbiausia – balansas. Nors dirbu daug, bet kai esu su vaikais, tai neriame į mūsų laiką visa galva ir džiaugiamės buvimu kartu. Kartais dirbu apsupta savo vaikų, tačiau taip juk daro dauguma moterų ir tai tik nuostabus pavyzdys vaikams, kad niekas niekam netrukdo. Taip, vyresnieji kartais turi prižiūrėti jaunesnius, taip, vieni kitiems padedame, bet visi kartu mes viską juk galime (šypsosi). Ta šeimos bendrystė – didelė jėga. Tą savo vaikams man pavyko įdiegti. Jie labai prižiūri ir rūpinasi vieni kitais, taip pat buvo ir mano tėvelių namuose.
Visgi yra moterų, kurios renkasi – arba karjera, arba vaikų auginimas. Kokią žinutę siųstumėte moterims, kurios jaučiasi aukojančios savo svajones?
Jei taip jaučiasi, tai – jau „raudonas signalas“... Vaikai užauga greitai ir jiems svarbiausia – laiminga mama. Juk kartais tėvai pasirenka gyventi kartu dėl vaikų ir skiriasi tik jiems užaugus, o tuo tarpu vaikai tyliai meldžiasi kambariuose, kad tėvai geriau išsiskirtų, bet nesibartų kasdien, kad mama liautųsi verkusi arba kad namie netvyrotų daug pasakanti vakarinė tyla, išduodanti susvetimėjimą.
Žinau tokių scenarijų. Suaugusios moterys dažnai tokias istorijas pasakoja prisimindamos vaikystę. Ir žinote, kas galiausiai nutinka? Užauga vaikai, kuriems dar ilgai tenka skaudulius „valytis“, lyg kokias praeities piktžoles išsiravėti, kad pagaliau galėtų žydėti, tad kam visa tai? Kam tas melas? Jei pasibaigė ir nutrūko tai, kas jungė, gal geriau laimingiems atskirai gyventi nei kančioje kartu? Ir dar keturiese.
Žinoma, vienos taisyklės nėra. Kiekvienam savo, bet aš visuomet už atvirumą su savimi ir kitais, pagarbą ir meilę sau bei artimam. O jei visa tai yra – nieko niekam atsisakyti nereikia, viskas derinama, viskas įveikiama. Laiminga, išsipildžiusi moteris, gyvenanti savo svajonių gyvenimą, savo svajonių veikloje žydinti, žydės ir nesustabdoma meilės jėga visam pasauliui. O kokie vaikai bus laimingi, kai mama laiminga – net kalbėti nėra prasmės.
O kokia pati esate mama? Ar ieškote patarimų literatūroje, kaip sukurti artimą ryšį su vaikais?
Jokios knygos nepakeis praktikų. Jokios. Man didžiausias džiaugsmas, kai vyriausias sūnus sako: „Mama, aš tau toks dėkingas už tai, kaip tu mus auginai. Aš savo vaikus irgi taip auginsiu“. Tokia laimė tai girdėti, net graudu. Juk kiekviena darome viską, ką galime geriausiai. Visko buvo – ir kalta jaučiausi prieš vyriausia sūnų, juk jis tada, kai skyrėmės su jo tėčiu, visai mažutis buvo. Tąkart galvojau, kad nesugėbėjau išsaugoti šeimos, tad ir verkėme kartu, ir juokėmės, ir su savo vaiku kartu užaugome.
Bet žinote ką? Kai prieš kokius 11 metų nustojau graužti save, pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų, daug svarbių suvokimų būtent tada ir atėjo, toje savęs pažinimo kelionėje. Juk širdies vedama, vaikus tiesiog mylėdama, juos per vaikystę vedžiau. O tai buvo mano didelis „mamiškas pasiekimas“ – ne baimėje, bet meilėje su jais kartu augti.
Neseniai atšventėte gimtadienį, tad ko šiemet sau palinkėjote? Ko tikitės iš šių metų?
Turiu svajonių, vizijų. Lūkesčių nekuriu. Eisiu toliau atvira širdimi, nemeluodama sau. Tęsiu savo misiją – dalintis. Toliau organizuosiu stovyklas moterims ir augsiu pati visose srityse.
Sykį nubudus kelio atgal nebėra, sąmoningumo kelionėje galima nerti tik giliau ir giliau. Dar daug patirčių laukia manęs ir mūsų visų – šviesos karių, nusprendusių rinktis meilę kasdien ir vis iš naujo. Tebūnie taip ir lieka.
