„Maisto banko“ vadovas S.Gurevičius – apie žydų kultūros pamokas ir šeimos svarbą karjeroje

Simonas Gurevičius / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.
Arnas Šarkūnas
Šaltinis: Žmonės
AA

Prieš trejus metus labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vairą į savo rankas perėmęs Simonas GUREVIČIUS (40) tiesiog švyti iš laimės – pagaliau jis ten, kur ir jaučiasi turintis būti. Ilgus metus praleidęs versle jis grįžo į nevyriausybinių organizacijų sektorių, kuriame žino galintis daryti gera kitiems. Aišku, tik padedant šeimai, kolegoms ir tikėjimu.

Apie vadovavimą „Maisto bankui“ kalbamės ypatingu jums metu – kovą pradėjote skaičiuoti jau trečius metus šioje organizacijoje. Ką šis laikotarpis jums davė asmeniškai?

Šiuo metu man nėra geresnės vietos nei čia. Augdamas žydų šeimoje buvau mokamas daryti gera ir stengtis palikti savo pėdsaką. Taip kone 600 metų elgėsi mano protėviai, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gausi žydų bendruomenė. Nors nesu nei per nago juodymą šalia jų, bet savo kukliu indėliu, tikiu, tęsiu jų veiklą. Juk nieko į kitą pasaulį neišsineši, išskyrus per gyvenimą nuveiktus gerus darbus. Tiesa, labai svarbu gėrio nepaversti puikybe, paliktas pėdsakas neturi būti lyg žyma žvaigždžių alėjoje, užtenka žinojimo, kad padarei kažką svarbaus. Juk gėrio darymas, visų pirma, yra ne pagalba kitam, o didžiulė dovana sau, tokiu būdu įprasminame savo gyvenimą.

Simonas Gurevičius / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Kalbant apie gerus darbus, jums pasisekė būti tokioje vietoje, kur juos galima daryti. O kaip elgtis žmonėms, kurie neturi galimybių savo veikloje užsiimti gerų darbų darymu?

Pavyzdžiui, konsultuodamas restoranų tinklą, visada kartodavau padavėjams, kad jie su klientais bendrautų taip, jog vieną dieną šie pasakytų „tu man labai gerai parduodi sriubą, manau, galėtum parduoti bet ką“. Kiekvienas vadovas į kolegas turėtų žiūrėti kaip į sustiprėti ir augti atėjusias asmenybes, nurodyti jiems kelią ir kartoti, kad vienintelė žmogaus riba – pats žmogus. Neabejoju, kad tokį vadovą pavaldiniai tikrai atsimins. Todėl ir pasirinkau vadovauti – supratau, kad geriausia, ką galiu padaryti, tai įgalinti žmones daryti pokyčius. Kartu galiu keistis ir pats.

O kokius gerus darbus pavyko padaryti?

Prisijungęs prie „Maisto banko“ gavau tai, ką turėjau versle ir nuo ko norėjau atitolti. Tuomet ši organizacija buvo susidūrusi su finansiniais iššūkiais ir nebuvo apsibrėžusi aiškios savo misijos. Taip pat reikėjo sutvarkyti struktūrą, patobulinti bendravimo taisykles.

Ankstesnė patirtis su prekybininkais leido man šiek tiek kitaip kalbėtis su verslu. Iš pradžių buvo sunku, bet mus vis geriau pažįsta ūkininkai, gamintojai, mažmenininkai, logistikos atstovai, jie pratinasi prie mūsų bendravimo stiliaus. Daugeliui verslo atstovų iš paramos prašytojų ir gavėjų tapome partneriu, kuris duoda naudos ir jiems: gerėja jų įvaizdis visuomenėje, nereikia utilizuoti maisto, galima pasinaudoti įvairiomis lengvatomis, padeda žinojimas, kad padedame skurstantiems ir ateities kartoms.

Simonas Gurevičius / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Kitas svarbus aspektas – visuomenės požiūris. Per įvairias akcijas surenkame tik iki 4 procentų visų maisto produktų, o didžiausia jų dalis kiekvieną dieną pas mus patenka iš 502 taškų visoje šalyje. Tai didžiulė logistinė transporto priemonių ir kitų resursų reikalaujanti operacija, juk reikia paskirstyti maistą kone 600 nevyriausybinių organizacijų. Todėl labai svarbu paaiškinti, kad norint išgelbėti visą perteklinį maistą ir jį išdalinti apie 143 tūkst. žmonių, reikalingos ir lėšos.

Visgi dar reikia daug ką nuveikti, organizacija turi paaugti. Noriu sulaužyti stereotipą, kad nevyriausybinėse organizacijose (NVO) įsidarbina tik niekur kitur neįsitvirtinę žmonės. Reikia suprasti, kad tikroji sėkmė neišreiškiama užimama pozicija, prabangiais kostiumais ir kelionėmis – viena yra būti vadovu žinomoje, aiškų biudžetą, motyvavimo sistemą ir daug resursų turinčioje įmonėje, visai kas kita – organizacijoje, kurioje dauguma kolegų yra savanoriai. Vadovauti tokiai organizacijai – vadovo kokybės ženklas, o žmonės NVO įgauna ne mažiau patirties nei komercinėse struktūrose. Noriu, kad „Maisto bankas“ ir jo darbuotojai būtų vertinami, čia veržtųsi dirbti ir savanoriauti. Noriu, kad šis labdaros fondas iš paauglio virstų visaverčiu, atsakingu ir brandžiu suaugusiuoju.

Tik pradėjus keisti organizaciją, teko susidurti su koronaviruso pandemija, migrantų iš Baltarusijos krize, o dabar – su žmonių, bėgančių nuo karo Ukrainoje, krize. Kaip susidorojote su šiais iššūkiais?

Krizė – puiki galimybė organizacijai. Jos metu galime išjudinti kolektyvą ir visuomenę, visai kitokiomis akimis pamatyti organizaciją ir kiekvieną jos darbuotoją, naujai įvertinti atliekamo darbo svarbą. Džiaugiuosi, kad pavyko parodyti mūsų svarbą visuomenei ir sulaukti jos įvertinimo – juk dabartinės krizės metu per kelias savaites išdalinome 30 tūkst. maisto davinių. Man, kaip vadovui, didžiausias apdovanojimas yra tai, kad kolegos kartoja besijaučiantys laimingi, nors dirbo paromis ir yra pavargę.

Simonas Gurevičius / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Žinoma, krizių metu galima lengvai subyrėti. Neslėpsiu, buvo daug ašarų, keli kolegos dėl pernelyg didelio krūvio paliko organizaciją, bet viskas atsipirko, mes iš krizės išeiname sustiprėję. Pamenu, viena ukrainietė pasakė, kad kai jos vaikas gavo maisto kuponą, jis buvo pats laimingiausias nuo pat karo pradžios. Ar gali būti didesnis atlygis už to vaiko šypseną?

Jūsų grįžimas į NVO, nors prieš tai turėjote daugiau nei dešimties metų vadovaujamojo darbo investicinėse ir IT verslo įmonėse, nustebino kitus?

Čia reikėtų papasakoti kiek daugiau apie save. Kai su pagyrimu baigiau Vilniaus universitetą, daug kas prognozavo, kad dirbsiu tarptautinėse kompanijose, tačiau nutariau atiduoti duoklę žydų bendruomenei, keisti žmonių požiūrį į ją, pritraukti naujų narių, sustiprinti ją finansiškai. Vėliau pradėjau dirbti versle. Gerai sekėsi, darbas buvo malonus, bet trūko prasmės jausmo. Vis galvodavau, kad kai pasensiu, duok Dieve, po kokio 100 metų, norėsiu prisiminti, ką nuveikiau. Aišku, smagu prisiminti gražius drabužius, keliones, aplankytas vietas kelionėse, pamatyti skaičiukus banke, bet svarbiausia – prasmingi darbai.

Šis suvokimas dar labiau sustiprėjo dalyvaujant atrankoje į vieną poziciją prestižinėje tarptautinėje įmonėje. Nors mano rezultatai buvo labai geri, tačiau man pasakė: „Simonai, tau reikia sugrįžti pas žmones“. Tuomet neapsidžiaugiau, nes manęs nepriėmė, tačiau dabar žinau, kad jie buvo teisūs. Tai, kad mano akys nedegė žiūrint įvairių didelių bendrovių darbo skelbimus, matė ir mano žmona Margarita. Bet prieš siųsdamas gyvenimo aprašymą į „Maisto banką“ jai pasakiau, kad tai mano vieta. Ir vėl sužibo akys. Aišku, kiti manęs klausinėjo, kodėl einu ten dirbti. Dabar šie skeptikai mato, kad esu savo vietoje. Noriu, kad po 5–10 metų jie patys norėtų čia dirbti. Tai daugiau nei darbas, tai yra tai, ko man taip trūko versle.

Apie jus šiltai atsiliepia kolegos, vos per penkiolika minučių jūsų biure išgirdau daugybę pagyrų. Kaip pavyksta pavergti kolegų širdis?

Turbūt viena pagrindinių vertybių, kurią skatinu – lyderystė: sugebėjimas būti savarankiškais ir proaktyviais, atrasti savo stiprybes. Taip pat itin svarbi atsakomybė, jos prisiėmimas už savo veiksmus, galėjimas pripažinti, kad buvai neteisus. Visgi kone didžiausia vertybė man – šeima. Tačiau visų pirma reikia pasirūpinti savo sveikata ir šeima, nes jei ten viskas gerai, vadovaudamasis visai kitokiu požiūriu imiesi darbų. O šeimos centre – vaikas. Kaip ir darbe darbuotojas. Jei skiri jam dėmesį, tai motyvuoja siekti rezultatų.

Dar svarbus lankstumas ir kolegiškumas, nuolatinis tobulėjimas, komandinis darbas. Juk jei neveikia viena grandis, neveikia ir visas mechanizmas. Todėl pats stengiuosi atsisėsti automobilyje kartu su vairuotoju, padirbti su sandėlininkais, aplankyti kiekvieną padalinį, kitaip sakant, padirbėti su visais. Taip labai daug išmokau iš kolegų ir pats. Man vadovaujant organizacija suplokštėjo, o tokia veikimo struktūra ir buvimas arčiau žmonių yra vienas iš atsakymų, kodėl man labiau patinka vadovauti NVO.

Simonas Gurevičius / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Sakėte, kad didžiausia, kertinė vertybė – šeima. Kokią įtaką ji jums daro versle?

Visų pirma, kalbu ne tik apie šeimą, kuri gyva, bet ir šį pasaulį jau palikusią šeimą. Turėjau senelių ir močiučių, į kuriuos galiu lygiuotis. Svarbi vertybė – atmintis. Esmė – turėti ne gerą suvokimą apie istoriją, bet ir mokytis iš jos klaidų. Tai itin svarbu ir darbe.

O mano žmonos ir dviejų dukrų palaikymas yra labai svarbus, jos nuolat jaudinasi dėl mano sveikatos, vis primena pailsėti. Visa šeima manimi didžiuojasi, stengiasi įsitraukti į šią veiklą, pavyzdžiui, užsiima savanoriška veikla. „Maisto bankas“ daug ką pakeitė ir mūsų šeimoje, pavyzdžiui, iki minimumo sumažinome maisto švaistymą namuose.

Minėjote, kad tenka dirbti net paromis. Tad kaip pavyksta pailsėti?

Norėdamas jausti mažiau streso, turi mėgti savo darbą – tuomet nors jautiesi fiziškai pavargęs, bet emociškai pakylėtas. Jei to nebus, nepadės ir geriausi streso mažinimo pratimai bei efektyviausi darbo organizavimo metodai. Kitas dalykas – disciplina: turi skirti laiko jėgoms atgauti. Man padeda miškas ir šaltas ežero vanduo net žiemą. Jėgų ir stiprybės suteikia kiekvieno šeimos nario apkabinimas. Taip pat nereikia pamiršti tikėjimo, kasdien ryte dėkoju Dievui, kad galiu daryti tai, ką darau, o vakare už tai, kokią dieną man padovanojo.

Fotogalerija:

Simonas Gurevičius (11 nuotr.)
+5
Skaitykite daugiau