Svajoji apie draugą namie, bet šuo, katė ar net žuvytės – ne tau, nes tingi rytais lįsti į lauką, daug keliauji ar kaimynai pyktų dėl garsaus lojimo? Virtuvėje vis prisikaupia atliekų, bet nesinori kasdien keliauti iki konteinerio? Yra išeitis – tylūs ir nereiklūs gyvūnėliai, kurie ne vien patenkins norą kuo nors rūpintis, bet ir pasirūpins kai kuriomis atliekomis. Susipažink – jie vadinami Kalifornijos sliekais.
Taip, perskaitei teisingai. Ir tikriausiai susiraukei – tą patį padarė pirmą kartą juos draugės amerikietės namie išvydusi Aurelija Olendraitė. Bet po truputį juos prisijaukinusi, mergina ne tik apgyvendino būrelį sliekų savo virtuvėje, bet ir skleidžia šį „virusą“ tarp artimųjų ir draugų, net gauna iš jų šiek tiek pajamų.
Kompostavimo virusas plinta
Kad maži raudoni kirmėliukai gali gyventi namie ir tyliai naikinti organines atliekas, jas versdami biohumusu, Aurelija sužinojo Jungtinėse Valstijose. Ten mergina išvažiavo po studijų. Apsilankiusi pas vieną draugę, virtuvėje pamatė, kaip dabar prisimena, keistą dalykėlį.
„Sužinojus, kaip vyksta visas kompostavimo procesas, mano pačios reakcija irgi buvo atmetimas: kaip? virtuvėje?! fu… – kalbėdama neslėpė ji. – Tačiau, kadangi pas draugę lankydavausi dažnai, pamačiau, ką ji daro su tuo įrenginiu – tarytum gyva šiukšlių dėže. Mane ta mintis labai sužavėjo.
Lietuvoje visada rūšiuodavau atliekas – plastiką, popierių. Vis tiek susidaro organinių atliekų, kurias nebūtina išmesti, bet galima iš jų kažką gero padaryti. Pradėjau kompostuoti ten. Kai grįžau į Lietuvą, to labai trūko. Namie rūšiuodavome, bet buitines atliekas reikėdavo tiesiog išmesti į maišą ir į šiukšlių konteinerį. Skaudėjo širdį.“
Po kurio laiko mintimi apie kompostavimą namie Aurelija pasidalijo su draugu. Šis irgi nesusižavėjo, bet pora nusprendė pabandyti ir naujas įprotis prigijo. „Dabar jau susidaro natūrali grandinė. Kai draugai atvažiuoja, pamato kompostavimo maišą, vienas kitas susidomi, klausinėja, kas tai. Nesinori tiesiog išnešti atliekų, norisi tvariai gyventi, kiek įmanoma. Taip pas mus sliekai atsirado, vėliau jais užsikrėtė ir draugai“, – kalbėjo pašnekovė.
Jos žodžiais, yra ir kitų būdų kompostuoti, pavyzdžiui, plastmasinėse dėžėse, bet jos esą turi tam tikrų minusų. Vilniečiai pasirinko maišą. Pirmąjį jie parsisiuntė net iš JAV, nes ne tik Lietuvoje, bet ir kitur Europoje negalėjo rasti nieko panašaus. Vien maišas be siuntimo išlaidų kainavo apie 70 eurų. Kai draugai ėmė klausinėti, kur jį gavo, pora sumanė pasiūti maišą patys. Po to – antrą, trečią…
Taip įsisuko nedidelis verslas, kuris nėra pagrindinis pajamų šaltinis, tik papildoma veikla po įprastų darbų: „Siuvame po truputėlį, kiek pavyksta rasti laiko. Ieškome ekologiškai pagamintų, perdirbtų medžiagų.“
Kelių spalvų maišai parduodami internete, vienas kainuoja 50 eurų, dar 10-12 eurų atsieina specialus stovas, pagamintas iš natūralaus medžio. Savo gaminius pora žada pristatyti birželio 29 dieną Antalieptėje vyksiančiame festivalyje „Zero Waste Fest’19“.
„Paklausos netrūksta. Labiausiai trūksta laiko po pagrindinių darbų rasti šitai gerai idėjai, – juokėsi Aurelija. – Ji stebėtinai populiarėja. Džiugina žmonių entuziazmas. Daugėja žmonių, gyvenančių pagal zero waste idėją. Mes jau daugiau nei porą metų kompostuojame ir vis susisiekia ar žurnalistai, ar paprasti žmonės. Sulaukiame ir paklausimų, ir užsakymų. Šis projektas yra užklasinė šviečiamoji veikla, patys net ne visada spėjame į viską atsakyti ir reaguoti.“
Anot pašnekovės, labiau kompostavimu domisi jaunesni žmonės – iki 30-35 metų. Vyresni esą vis dar pritingi rūšiuoti, dažnai matyti, kad net popierių jie meta į bendrus konteinerius.
Reikia tinkamos vietos ir tinkamo maisto
Kompostuoti maiše nesudėtinga. Iš pradžių pakanka į jį įberti šiek tiek žemės, susmulkinto (angl. shredded) popieriaus, organinių atliekų ir sliekų. Žemės galima paimti kad ir iš vazonėlio, sliekų – nusipirkti. Paprastieji, kurių galima išsikasti ar po lietaus prisirinkti tiesiog nuo šaligatvio, netinka. Reikia specialių – Kalifornijos sliekų, kurie yra mažesni, bet aktyvesni, taigi užtikrina greitesnį organinių atliekų skaidymo procesą, ir raudonesni už mūsiškius naktinius, nes jų apytaka greitesnė. Jie auginami ir parduodami ir Lietuvoje, radus jų augintojų galima užsisakyti internetu.
„YouTube“ pilna vaizdinės medžiagos su patarimais ir paaiškinimais, kaip paruošti maišą ir įkurdinti sliekus (angliškai šis procesas vadinamas bedding). Viską sumaišius sliekai pradeda maitintis atliekomis ir po truputį gaminti humusą. Tereikia vis pridėti atliekų, jei susikaupia daugiau drėgmės – įmaišyti smulkinto popieriaus (pavyzdžiui, laikraščio, blizgus žurnalinis tam netinka dėl jame esančių cheminių medžiagų).
Aurelijos žodžiais, kompostuojant šiuo būdu būtina laikytis kai kurių taisyklių. Visų pirma – maišą laikyti tinkamoje vietoje, kur ne per šalta, karšta ar drėgna. „Kai gyvenau JAV, mano maišą prižiūrėjo draugė, tad priežiūros reikėjo minimaliai, – sakė ji. – Grįžusi sugalvojau sliekus apgyvendinti balkone. Bet tai – ne pati geriausia mintis, nes ten gali prilyti, drėgmės daugiau, ypač rudenį. Todėl geriau laikyti namie, kur negali pasiekti saulė, nelyja. Kai maišas peršlampa, nelabai gražiai atrodo. Tuomet reikia sliekus kažkur padėti ir maišą išplauti. O šiaip užtenka su šepetėliu pavalyti, nes medžiaga patvari.“
Dėl nepakankamo vėdinimo sliekams netinka ir tamsus kambarys, jei bute toks yra. Maišo viršuje prisiūtas tinklelis, pro kurį patenka grynas oras. Dėl jo stokos sliekai gyvena lyg plastikinėje dėžėje, tad laikyti juos maiše nebėra prasmės. Užtat jie gali gyventi, pavyzdžiui, vėdinamose bendrose patalpose rūsyje, jei keli kaimynai susitaria kompostuoti bendrai. Tiesa, tuomet kyla grėsmė, kad ne visi šeimininkai mokės sliekus prižiūrėti.
Kita taisyklė – vengti tam tikrų atliekų, kurios gali pakenkti sliekams ar sukelti prastą kvapą. „Kompostuojant lauke galima dėti praktiškai viską. Sliekai nemėgsta tik citrusinių vaisių, kurie pažeidžia jų odelę. O namie verčiau nedėti česnakų, svogūnų, kurie gali sukelti blogą kvapą.
Esu girdėjusi, kad kažkas ruošėsi kepti ar picą, ar pyragą ir į maišą primetė daug tešlos. Tuomet reikia didelės armijos sliekų, kad viską greitai sudorotų. Duona puikiai tinka, košės likučiai, makaronai. Bet kas, ką valgome ir yra natūraliai pagaminta. Mėsa – taip pat, jei jos nedaug, tik likučiai, kuriuos galima greitai suskaidyti. Didesnis gabalas suirs lėčiau nei atsiras kvapas. Dedant maistą geriau šiek tiek pasmulkinti. Skaičiau, kad kai kurie net su blenderiu suplaka, bet taip nereikia. Tinka ir popierius, servetėlės.“
Iš maišo sliekai „nebėga“
Kompostavimo maišai siuvami iš specialios medžiagos, vadinamos kordura. Ji – itin patvari, naudojama siūti kuprinėms, net karinėje pramonėje. „Reikia, kad jis būtų patvarus. Per arbūzų, melionų sezoną ir drėgmės viduje atsiranda, ir svorio šiek tiek yra“, – aiškino pašnekovė.
Ši medžiaga laidi orui, bet atspari drėgmei. „Esu girdėjusi istorijų, kad prieina maži vaikai ir pripila vandens. Maišo apačioje yra skylė, kuri užveržiama virvute, ir niekas neišbėga, neiškrenta. Mikro skylutė lieka, pro ją nulaša vandens, apačioje padedi indelį, „sliekų arbatėlė“ į jį suteka. Jei susidaro vandens perteklius, pridedi popieriaus ir subalansuoji drėgmę. O jei jos per daug, kaip ir gamtoje po lietaus, sliekai ima lįsti į viršų, jiems gal deguonies trūksta.“
Skeptikus, kurie įsivaizduoja, kad virtuvėje įkurdinti sliekai po kurio laiko ima šliaužioti ant grindų, spintelių, stalo ir net kiša nosis į maistą, pašnekovė nuramino: „Jei sąlygos geros, sliekai niekur nebėga. Juk maiše yra jų maistas. Jie bus ten, kur maistas.“
Maišą, laikantis minėtų taisyklių, galima naudoti labai ilgai. Sliekų, įsigytų kompostavimo pradžiai, taip pat turėtų užtekti. „Jei viskas tinka, aplinka gera, ne per drėgna, ne per karšta, ne per šalta, jie kuo puikiausiai dauginasi. O baigę savo amželį nugaišta, natūraliai komposte ir suyra. Gali matyti, kaip atsiranda kiaušinėliai, mažiukai sliekai, kaip jie auga. Sliekų prisidaugina pakankamai, duodame ir draugams, ir tėvams į kompostinę. Kompostavimo virusą plečiame.“
Ką daryti su sliekų pagamintu humusu? Visoms gėlėms, į jį pasodintoms, tikriausiai neužteks palangių. Aurelija patikino, kad namų sąlygomis sliekai daug žemės nepagamins. Nors jiems per parą reikia pusantro karto daugiau maisto, nei sveria patys, žemės tiek, kad būtų galima ją naudoti, atsiras tik po kelių mėnesių.
„Klausimas, kiek sliekų reikia? Kiek kompostinių turi, kokio dydžio šeima, kiek gamini namie, kiek atliekų susidaro? – vardijo pašnekovė. Pagal tai reikia žiūrėti, ar užteks saujelės sliekų ir ilgai kaupsi žemę vienoje kompostinėje, ar reikia poros kibiriukų, kad kuo greičiau perdirbtų visas atliekas. Kad susidarytų daugiau humuso, reikės palaukti ne savaitę ir ne mėnesį. Šis procesas priklausys nuo „darbininkų“.
Pasak jos, jei pačiam žemės nereikia, aplink visuomet galima rasti kaimynų, draugų, pažįstamų ar kolegų, kurie ją mielai panaudos gėlėms. Humusą, kuris augalus veikia kaip vitaminas, galima pasiūlyti ir ūkininkams.