Pirmąją juostą jis sukūrė iš savo santaupų. Vėliau, kad ir ko ėmėsi, režisieriui Alanui PARKERIUI (1944–2020) nebereikėjo įrodinėti, ką galįs. Ir taikytis: sakė, ne jo rūpestis, kad žiūrovas gerai jaustųsi kine.
Vienas ryškiausių britų kino kūrėjų praėjusią savaitę iškeliavo anapilin po ilgos ir sunkios ligos – taip, nesileidžiant į detales, skelbiama šeimos išplatintame pranešime.
Jis pats senokai nebesėdėjo režisieriaus krėsle: paskutinė juosta – drama „Deivido Geilo paslaptis“ – sukurta 2003 metais. Simboliška, kad mirties bausme nuteistą profesorių joje vaidina iš kino industrijos be teismo išstumtas aktorius Kevinas Spacey. Nors ir kokio žanro būtų, niūrūs ir išties juodi Alano Parkerio filmai nepalieka iliuzijų dėl žmogaus prigimties ir dažniausiai baigiasi tragiškai, neretai – pagrindinio herojaus mirtimi. „Vidurnakčio ekspresas“, „Angelo širdis“, „Deganti Misisipė“, „Andželos pelenai“, minėta „Deivido Geilo paslaptis“, net miuziklai „Pink Floyd: The Wall“, „Evita“ – Parkerį sunku pavadinti optimizmo dainiumi. Jis prisipažino, kad vieno kritiko net buvo apšauktas estetikos fašistu.