Magistro laipsnį apsigynusi „Finalo ketverto“ finalistė G. Korsakaitė: „Šie metai man – ypatingi“

Gintarė Korsakaitė/Manto Repeckos nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-07-15 12:53
Muzikiniame projekte „Finalo ketvertas“ sužibėjusią atlikėją Gintarę Korsakaitę nuo pergalės skyrė tik vienas žingsnis. Nors projekto ji nelaimėjo, Gintarė džiaugiasi savomis pergalėmis: šiemet ji apsigynė magistro laipsnį ir kartu su „SEL“ stojo prieš daugiatūkstantinę minią.

Nesenai 25-tąjį gimtadienį atšventusi Gintarė Korsakaitė savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje dalijosi šių metų pasiekimais: nuo dalyvavimo muzikiniame projekte „Finalo ketvertas“ ir klinikinės psichologijos magistro diplomo iki daugiatūkstantinei miniai sudainuotos dainos kartu su Egidijumi Dragūnu. „Šie metai buvo tarsi greita kelionė. Jaučiuosi laiminga ir džiaugiuosi sau įrodžiusi bei padariusi daugiau, nei tikėjausi pati“, – savo emocijomis dalinosi Gintarė.

Kada prasidėjo Tavo muzikinis kelias?

Jau būdama darželyje dainuodavau kaip solistė, vėliau pradėjau dainuoti Mažeikių vaikų kolektyve. Mokykloje mane pastebėjo muzikos mokytoja ir nuvedė į studiją pas Antaną Dargį, legendinės grupės „Sekmadienis“ įkūrėją. Manau, jis mane ir užaugino kaip atlikėją, nuo pat jaunystės duodamas sudėtingas, pasaulinio garso atlikėjų dainas. Kartu su juo dalyvavome daugelyje tarptautinių konkursų: nuo Sankt Peterburgo iki Maltos. A. Dargis muzikos mane mokė iki pat pilnametystės.

Visą gyvenimą tave lydėjo muzika, tačiau po mokyklos baigimo pasirinkai psichologijos studijas. Kas nulėmė tokį sprendimą?

Tėvai visada sakydavo, kad reikia turėti tvirtą pagrindą ir rimtą specialybę. Beje, mano mama ir močiutė yra medikės, o ir aš pati visą gyvenimą stropiai mokiausi bei buvau pirmūnė, tad rimtas mokslas man visada buvo prie širdies. Pradžioje mąsčiau apie mediciną, bet vėliau pasirinkau psichologijos studijas, kurios man tikrai labai patiko.

Kadangi esu užsispyrusi ir itin atsakinga (dėstytojai sakydavo – „įkyriai atsakinga“), nusprendžiau po bakalauro studijų baigti ir magistrantūrą. Dabar, kai jau gavau diplomą, nusprendžiau nesustoti ir pasirinkau podiplomines psichoterapijos studijas, kurios užtruks dar dvejus su puse metų. Kaip aš sakau: jei man mokėtų algą už tai, kad mokyčiausi, galėčiau tai daryti visą gyvenimą (juokiasi).

Visgi, ateityje matai save scenoje ar psichologės kėdėje?

Bandysiu suderinti šias dvi sritis. Neslėpkime fakto, kad scenos žmonės turi daug psichologinių problemų, nerimo ir įvairių baimių. Pamaniau, kad ateityje galėčiau konsultuoti muzikantus ir atlikėjus psichologiniais klausimais. Labai svarbu rūpintis pramogų pasaulio žmonių psichologine būsena.

Gintarė Korsakaitė / Organizatorių nuotr.
Gintarė Korsakaitė / Organizatorių nuotr.

Būdama stropi studentė nusprendei užlipti į didžiąją sceną ir sudalyvauti muzikiniame projekte „Finalo ketvertas“. Ar nebuvo baisu pasirodyti tūkstantinei televizijos žiūrovų miniai bei komisijos nariams?

Kaip ir minėjau, esu labai smulkmeniška, tačiau kartais tai nėra gerai, nes „įstatau“ save į rėmus. Vėliau iš tų rėmų labai sunku išlipti. Taigi, prieš žengdama į „Finalo ketverto“ sceną, jaučiau ne tik nerimą, bet ir didžiulę baimę. Prieš šešerius metus dalyvavau antrajame „Lietuvos balso“ sezone ir iškritau prieš pat superfinalą. Nors per tą šešių metų laikotarpį koncertavau, tai ryškiai skyrėsi nuo scenos televizijoje.

Supratau, kad jei nesudalyvausiu – visą gyvenimą ir bijosiu. Taigi, jau prieš projektą pradėjau su savimi dirbti, naudojau įvairiais psichologines technikas. Mečiau sau iššūkį ir pati save nustebinau. Nesitikėjau, kad nueisiu iki pat finalo.

Iki pergalės Tave skyrė vos vienas žingsnis. Kaip jauteisi vos per plauką netapusi nugalėtoja?

Aš pati sau tapau nugalėtoja. Didžiavausi savimi, nes padariau tikrai daug ir įveikiau savo baimės, o kas gali būti geriau, nei ta vidinė būsena ir harmonija. Po projekto jaučiausi tokia laiminga, lyg būčiau laimėjusi, tad jokio nusivylimo tikrai nejaučiau. Šį projektą atsimenu tik ryškiomis spalvomis.

Po projekto sulaukei pasiūlymo kartu su atlikėju Egidijumi Dragūnu įrašyti naują dainą. Kaip sekėsi su juo bendradarbiauti?

Per mūsų pažinties laikotarpį likau teigiamai nustebusi jo asmenybe. Egidijus yra protingas, mandagus ir atjaučiantis žmogus. Manau, dabartinis jo įvaizdis labiau skirtas žiniasklaidai. Gerbiu jį už tai, kad per tiek metų sugebėjo savo koncertuose išlaikyti daugiatūkstantinę žmonių minią.

Gintarė Korsakaitė „Lietuvos balsas“/Asmeninio archyvo nuotr.
Gintarė Korsakaitė „Lietuvos balsas“/Asmeninio archyvo nuotr.

„SEL“ koncerto metu Klaipėdoje ir pati pasirodei šiai daugiatūkstantinei miniai. Kokios emocijos užplūdo po tokios patirties?

Tas jausmas, kai stovi daugiau nei prieš dešimt tūkstančių žmonių, – ypatingas. Buvau tokia „apšalusi“, kad net negalėjau iki galo įsijausti į atliekamą dainą. Žmonės plojo, šaukė ir teigiamai priėmė naujai suskambėjusį kūrinį. Nulipusi nuo scenos norėjau grįžti atgal... Tai nuostabus jausmas.

Nesenai atšventei savo 25-tąjį gimtadienį. O ko palinkėtum sau ateinančiais metais?

Visai nesenai gavau laišką, kurį prieš penkis metus parašiau sau. Yra toks puslapis, kuriame gali parašyti sau laišką ir jis ateina po numatyto laiko. Laiške buvau parašiusi šiuos palinkėjimus: užbaigti studijas, susirasti antrąją pusę, įrašyti dar daugiau dainų ir pasirodyti didžiojoje scenoje. Gal kartais mano ambicijos ir būna didesnės, nei galiu tuo metu išpildyti, bet, manau, kad didžioji dalis palinkėjimų išsipildė.

Jei dabar reikėtų parašyti tokį laišką, palinkėčiau sau atrasti savitą muzikos stilių, netolimoje ateityje surengti solinį koncertą ir tam, kad jį surengčiau – įrašyti albumą. Ties tuo dabar ir dirbu.

Temos:

Muzika

Naujausi straipsniai