Vienas iš pagrindinių magijos teatro „DiArchy“ įkūrėjų Arvydas Gaičiūnas gegužės 8 d. mini 52-ąjį gimtadienį. Žinomas magas gali pasidžiaugti ne vienu pasiekimu – garsiai nuskambėję performansai, tarptautinis pripažinimas meno srityje bei užaugintas devyniolikmetis sūnus.
Magas Arvydas Gaičiūnas – išskirtinis artistas. Jis visada rinkdavosi itin sudėtingus performansus, taip tarsi bandydamas patikrinti, ar žmogaus galimybės yra beribės. Arvydas buvo užsišaldęs didžiuliame ledo luite, kuriame išbuvo tris paras, taip sumušdamas pasaulio rekordą. Surakintas ir pririštas grandinėmis, jis ištvėrė po vandeniu be oro ilgiau nei 15 minučių ir liko gyvas. Arvydas užrištomis akimis vairavo automobilį, vaikščiojo tilto turėklais, krito, sprogo, degė... Daug kartų žvelgęs mirčiai tiesiai į akis, šiandien jis švenčia 52-ąjį gimtadienį.
Arvydai, ar esate linkęs švęsti gimtadienius?
Dažniausiai apie artėjantį gimtadienį man primena artimi žmonės. Tada susimąstau kiek man metų. Rimtai ruošiausi gimtadieniui tik vieną kartą, kai man sukako 50 metų. Tą dieną nutariau būti palaidotas gyvas. Po žeme praleidau apie 12 valandų. Įdomi patirtis, kai įlipus į iškastą duobę girdi krintančios žemės garsą. Tuo metu turėjau laiko apmąstyti visą savo praeitį ir prisikelti naujam gyvenimui...
Naują gyvenimą ir naują realybę išgyvename pandemijos akivaizdoje. Kaip vertinate šį laiką iš savosios varpinės?
Dar prieš oficialų karantino paskelbimą atšaukėm visus koncertus. Pagalvojau, kad pasikeitimų neišvengsiu, todėl visas žinias, kurias pavyko įgyti šou versle, bandžiau pritaikyti meno kūrinių sferoje. Tuo metu investuoti į meno kūrinius tapo labai madinga. Ši mada atsirado karantino metu. Kai žmonės nustojo pirkti nereikalingus daiktus, negalėjo iškeliauti į tolimus kraštus, atsirado daugiau laisvo laiko pamąstyti, pabūti su savimi, tada labiau pradėjo vertinti dalykus, kurie kuria namų atmosferą. Investicija į meno kūrinius – tai prasminga investicija.
Kadangi renginiai nevyko, duonai užsidirbdavote būtent iš meno?
Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas subyrėjo. Jūs nežinote, kaip užsidirbti ir kur judėti toliau. Visa mūsų šeima atsidūrė šioje situacijoje. Esu įsitikinęs, kad dėl pandemijos tokius sukrėtimus išgyveno daugelis. Ar jums būna, kad sunkiu momentu gaunat pagalbą iš ten, kur visiškai nesitikėjot? Turbūt sutiksit, kad tokias dovanas gaunam nedažnai.
Kadangi mano gimtadienis, papasakosiu apie šią dovaną, kuri buvo viena reikšmingiausių mano gyvenime. Vieną dieną sulaukiau žinutės. Žmogus paklausė, kur pristatau savo paveikslus ir, ar norėčiau, kad jie būtų matomi visame pasaulyje. Koks klausimas! Kas nenorėtų! Bet susilaikęs atrašiau – „Būtų puiku“.
Netikėtai mano kelyje atsirado žmogus, kuris pastebėjo, kad judu teisinga kryptimi. Taip mes susipažinome su Tadu Zaiciku. Gerbiamas dailininkas, kurio paveikslai jau seniai žinomi meno mylėtojams. Nepraėjo nei pusė metų, kai Tadas suorganizavo mūsų paveikslų parodas Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje.
Pastebėjau, kad jis talentingas ne tik meno sferoje, bet tuo pačiu yra superinis marketingistas. Nors gyvename skirtingose šalyse (Tadas su šeima gyvena už Lietuvos ribų), nuolatos kuriame naujus produktus, kūrinių pristatymus, planuojame grandiozinius projektus. Jo dėka dabar mano paveikslai po pseudonimu Retne pasiekiami visose pasaulio meno platformose. Ačiū jam!
Kaip atradote tapybą? Ką dažniausiai vaizduojate, perteikiate savo paveiksluose?
Pradėjau tapyti nuo vaikystės, nes sapnuose dažnai regėdavau vaizdinius. Visą gyvenimą mane lydi noras tapyti. Kai pastebiu įdomų veidą, gražų gamtos vaizdą, kai mane aplanko magiški sapnai.
Tapybos procesas užburia tuo, kad galima pajausti ypatingą hipnozinę sąmonės būseną. Savo tapybos kūriniuose aš užfiksuoju magijos judėjimą, tarsi sustabdau laiką. Man patinka abstraktaus ekspresionizmo stilius – kur emocijos vaizduojamos mieliau nei objektai. Abstrakcija tinka prie modernaus bei klasikinio interjero. Kai žiūri į paveikslą, jauti impulsyvumą, spontaniškumą, laisvę.
Kartu su seserimi – esate žinomiausias Lietuvos magų duetas. Iš kur išmokote šio amato?
Mes su Diana esame trečios artistų dinastijos atstovai. Augome tarp artistų, stebėjome, mokėmės. Vėliau baigėme meno estrados akademiją, tačiau savo mokytojais laikome savo tėvus. Profesionaliai pradėjome dirbti scenoje, kai man buvo 21-eri metai, o Dianai 14-ka. Su laiku mūsų repertuare atsirado įspūdingi pasirodymai. Nutarėme, kad esame pasiruošę sukurti solinį šou, kur magija ir iliuzija susijungia su mentalizmu, psichologiniais eksperimentais ir rizikingais išbandymais.
Vėliau mūsų idėjas palaikė televizija. Tapome daugelio ekstremalių televizijos laidų autoriais. Mūsų projektus „Užsišaldę lede“ ir „Gyvi be oro“ stebėjo tūkstančiai žmonių gyvai bei milijonai televizijos žiūrovų. Taip buvo sukurtas magijos teatras „DiArchy“.
Su Diana patyrėme daug išbandymų, kartu rizikavome savo sveikata, o kartais net ir gyvybe. Ir dabar, kai nekoncertuojame, patikiu sesei organizuoti paveikslų parodas, parašyti tekstus, aprašymus. Mūsų santykiai puikūs, pasitikime vienas kitu net užrištomis akimis.
Ar dažnai žmonės prašo atskleisti magijos triukų paslaptis? Kaip į tai reaguojate?
Magija... Kas jums ateina į galvą, kai jūs apie tai girdite? Paprastas fokusas, pokštas, kuris vyksta prieš jūsų nosį? Burtai? Raganos? Pasakysiu, ką magija reiškia man. Magija visur aplink mus. Ji ištirpusi ore, supančioje mus erdvėje. Tiesa, jos molekulės labai smulkios, todėl paprastai pastebėti ją gali ne visi. Paverčiam magiją į įspūdingą reginį, kuris stebina ir įkvepia. Kaip mes tai darome – žinoma tik mums.
Su išbandymais teko susidurti ne tik performansų metu, bet ir asmeniniame gyvenime... Ne paslaptis, kad vienas auginate sūnų. Su kokiais sunkumais ir džiaugsmais tenka susidurti?
Su sūnumi visada randame bendrą kalbą. Esame artimos sielos ir net vardai pas mus niekuo nesiskiria. Arvydas Gaičiūnas – mano, mano tėvo ir sūnaus vardas. Arvydui jaunesniajam devyniolika metų. Kartais sunku patikėti, kaip greitai jis užaugo! Vaikystėje drąsiai žengdavo į sceną... Specialiai netgi buvome paruošę keletą numerių, kur galėtų atsirasti, arba pradingti mažas berniukas (šypsosi).
Esate griežtas ar nuolaidus tėtis?
Kartais tenka pasirinkti gero ir blogo policininko taktiką.
Kokias pagrindines vertybes perduodate savo sūnui?
Kartais galvoju, kokį palikimą paliksiu sūnui. Bet neskubėkit galvoti apie mašiną, butą ir komodą su porcelianu ir sidabriniais šaukštais. Turiu omenyje vertybes ir nuostatas. Dabar jis domisi muzika, kuria dainas, vaizdo klipus. Praėjusį rudenį įstojo į Vilniaus Socialinių mokslų kolegiją, studijuoja kūrybines pramogų industrijas. Su malonumu lankė M.K. Čiurlionio meno mokyklą. Dažnai važiuoja su manimi į dirbtuves, vieną dieną pats paėmė teptuką ir nupiešė paveikslą.
Kokį kelią jis pasirinks – nežinau, bet ir nesijaudinu. Jis talentingas, jaunas žmogus, turintis daug gebėjimų ir galimybių. Sakau jam: „Kai tave aplankys mūza, svarbu, kad surastų tave dirbantį“. Norisi, kad jis teisingai susidėliotų prioritetus, kad išmoktų atskirti tai, kas padeda judėti į priekį, o kas atima jėgas. Kaip tėvas visada jam padėsiu ir palaikysiu.
Galbūt šiuo metu jūsų širdis nebėra laisva?
Mano širdis visada atvira naujoms emocijoms, įspūdžiams ir įkvėpimui!
Pasidalinkite pagrindiniu savo gimtadienio noru.
Neseniai man buvo atlikta stuburo operacija. Atvykęs į kliniką skaičiavau valandas, minutes iki operacijos, norėjau išsilaisvinti nuo skausmo ir pajausti savo rankas. Operacija praėjo sklandžiai, išvarža buvo pašalinta, o į stuburą integruotas metalinis implantas. Kai skauda, supranti kokia brangi yra sveikata! Todėl ir noriu optimistiškai palinkėti sau ir kitiems – kad nebūtų blogiau, negu yra dabar!
