Mados tendencija – „Tvin Pyksas“

Kadras iš serialo „Tvin Pyksas“ / AP/Scanpix nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-05-02 09:13
Praeitis grįžta. Ir šia tema galima kalbėti be galo, be krašto. Jei atmesime tuos atvejus, kai ji reanimuojama sąmoningai: kas nors sukelia tokį ažiotažą, kad nuodėmė būtų jo nepanaudoti dar kartą. Ypač – po daugelio metų, kai subręsta nostalgija arba pamirštos senienos tampa nauju vau!

Reanimavimo darbo dažniausiai imasi kultūra ir jos prieigos. Pavyzdžių – tūkstantis ir vienas. Pradedant tais, kurių net nevertiname kaip kelionės į būtąjį laiką: kai operoje klausomės „Toskos“, o Oskaras Koršunovas stato Michailo Bulgakovo, Williamo Shakespeare’o, Antono Čechovo, Bertolto Brechto ar Molière’o pjeses, turbūt niekas nesvarsto senaties termino. Tačiau, imant siauresnę laiko atkarpą, išaiškėja, kad genialių kūrėjų nėra labai daug, o ir trūksta tos upės, į kurią norėtųsi bristi dar kartą.

Mary Evans Library/Scanpix nuotr.
Mary Evans Library/Scanpix nuotr.

Bet dabar kalbame ne apie tai. Prisiminimų temą apribokime dviem objektais: kinu ir mada. Pastaroji, XXI amžiuje išeikvojusi visas savo vaizduotės atsargas, nutarė pasikuisti po praeitį. Ir jos paveldu sėkmingai manipuliuoja ligi šiol. Nesinorėtų tikėti, kad panašiai nutiko ir Davidui Lynchui, garsiojo „Tvin Pykso“ (1990–1991 m.) režisieriui. Po dešimtmetį trukusios tylos pauzės jis pasiūlė ne naują šedevrą, o pratęsė sėkmingiausią savo projektą. Serialo tęsinys (2017 m.) netapo sensacija, bet išjudino atmintį.

Gal ir nesigilintume į tai, bet dvidešimtoji, jubiliejinė, „Mados infekcija“ savo tema pasirinko „Tvin Pyksą“. Juo dabar domisi ir daugybė mados ekspertų; jiems nusišvilpti į naująjį serialą, bet senasis kelia begalinę nostalgiją. Ir to pakanka, kad slaptažodis „Tvin Pyksas“ vėl atsirastų antraštėse. Koks ten buvo šūkis to paties pavadinimo filme? „Ugnie, sek paskui mane!“? Ugnis seka.

Photo12/AFP/Scanpix nuotr.
Photo12/AFP/Scanpix nuotr.

Tiesa, ta ugnis nebuvo užgesusi. Jei kas nors suskaičiuotų, kiek dizainerių sėmėsi įkvėpimo iš serialo ir kiek jo tema buvo surengta fotosesijų, turėtume naują Guinnesso rekordą. Pats Lynchas irgi nerymojo nuošalėje. „Tvin Pyksas“ jo vardą pavertė brandu, ir režisierius noriai dalijasi juo. Su kuo? Savaime suprantama, su mada – geriausia reklamos partnere.

Čia net nežinia, nuo kurio galo pradėti, nes kur besi, ten pataikysi į Lynchą. Tarkim, kad pradžiai tiktų gana tvinpyksiškas momentas: režisierius sutartinai vadinamas stiliaus ikona, nors visi, rašantys apie jį, piktdžiugiškai pastebi, kad vyras vilki labai neįdomiai. Bet tokia smulkmena netrikdo mados profesionalų, noriai dirbančių su juo. Lynchas ne kartą kūrė drabužių kolekcijas „agnès b“ ir „Live The Process“, prieš pusmetį pristatė savo juvelyrikos kolekciją „Medituojanti akis“. 2009 m. jis sugundė Christianą Louboutiną sukurti siurrealistinių batų, kuriems puikiai tiko jų parodos pavadinimas – „Fetišas“. Karlui Lagerfeldui jis režisavo „Chanel“ reklaminį filmuką „Lady Blue Shanghai“. „Kenzo“ Lynchą kvietė pasirūpinti jų šou scenografija, daugybė kitų dizainerių patikėjo jam savo garso takelius, pageidaudami, kad muzika būtų jo filmų stiliaus...

„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.

„Tvin Pykso“ įtaka madai panaši, kaip jo autoriaus: kartais – abstrakti, kone mistinė, kartais – visiškai konkreti. Tereikia palyginti Log Lady heroję su „Gucci“ modeliais ir bus aišku, iš kur tie griozdiški akiniai ir senamadiškos šukuosenos. Kiek sunkiau rasti siūlo galą, kai parūpsta tvinpyksiška dvasia. Dizaineris Rafas Simonsas kartą pasakė tai, kam Lynchas džiugiai pritartų: „Man visada patiko daryti gražius daiktus. Bet ne mažiau įdomu, kai jie nepavyksta, kai kažkas klostosi ne taip ir juose atsiranda tamsos, paslapties...“ Beje, anuomet pirmoji vyriška Simonso kolekcija mados namams „Dior“ buvo labai tvinpyksiška, o vadinosi „Košmarai ir svajos“.

Tas gėrio ir blogio miksas vadinamas eklektika, ir tai – esminė dabartinės mados tendencija. „Tvin Pyksas“ pasaulį išvydo (ar pasaulis – jį) prieš ketvirtį amžiaus, kai niekas eklektikos net nesapnavo. Gal tik – Lynchas: jis taip suplakė žanrus, kad kino kritikai ligi šiol nežino, kaip įvardyti jo serialą. Variantų – begalė: nuo muilo operos iki mistinės siaubo dramos. Tačiau tie apibendrinimai eliminuoja detales. Juk seriale netrūksta ironijos, yra ne tik tragiškų, bet ir komiškų personažų, estetiškai tobulus vaizdus keičia atgrasūs, o buitis susipina su nepaaiškinamais dalykais ir siurrealizmu...

Jubiliejiniai „Mados infekcijos“ posteriai irgi nežadėjo nieko terapinio: žirklės atrodo agresyviai, kaukolė – patys suprantate, o skaičius XX prie jos – labai panašus į apgraužtus sukryžiuotus kaulus.

Kita vertus, „Mados infekcija“ niekada nebandė papirkti žiūrovo: labiau stebino, nei taikėsi prie jo skonio. Tad Lynchą šios šventės rengėjai galėtų vadinti dvasiniu tėvu. Jo siurrealizmas, jo tendencijų laužymas (ir naujų pranašavimas), jo gebėjimas derinti tai, kas nesuderinama, taikomi ir lietuviškajai mados savaitei. Jau nekalbant apie tai, kad Lynchą drabužiai jaudina tik tiek, kiek jie padeda kurti personažą. Skamba kaip nuosprendis madai? Anaiptol. Ko gero, režisierius ir čia ją aplenkė, supratęs, kad stilius – svarbiau už dienos tendencijas. Kad detektyvo žanras neapsiriboja žudiko paieškomis: kiekvienas žmogus, jo drabužiai, pastarųjų detalės gali tapti vertinga informacija.

Dariaus Kučio nuotr.
Dariaus Kučio nuotr.

„Tvin Pykso“ kostiumų dailininkė Patricia Norris gavo „Emmy“ apdovanojimą; deja, už serialus neduodami „Oskarai“. O juk tos moters vaizduotė šiandien labiau jaudina madą nei režisieriaus ir scenaristo Marko Frosto pastangos. Davidas Lynchas net nebūtų tapęs stiliaus ikona, jei ne Norris. Tai ji sugalvojo, kad kiekvienas serialo herojus turi būti „uniforma“ – lengvai atpažįstamas pagal tai, ką vilki; ir nesvarbu, ar jo rūbas yra korporacinis ženklas (padavėjos, agento, šerifo), ar tik mėgstama apranga, kuri ilgainiui ima atskleisti jos savininką.

Lynchas tapo mados objektu dėl to, ką šiandien vadintume normkoru, viena iš svarbiausių pavasario ir vasaros mados tendencijų. Jo banalūs švarkai ir susagstyti balti marškiniai be kaklaraiščio buvo vertinami kaip Steve’o Jobso juodi golfai: jei žmogus – įdomus ir gerai jaučiasi, jis atrodo šauniai, net jei šimtą metų vilki tą patį nykų švarką ar juodą puloverį.

Aišku, „Tvin Pykso“ fanus menkai jaudina abstrakčios idėjos ir mados ignoravimas. Tačiau grįžti į žemę seriale sunkiai sekasi. Bijome pameluoti, bet kostiumų dailininkė turbūt pirmą kartą pademonstravo kinui nebūdingą laisvamanybę. Jame yra drabužių, kurie žiūrovui kelia džiugų atpažinimo jausmą: „O, taip! Aš irgi turiu panašią suknelę, kurios pečiai – platūs kaip spinta.“, ir pasidaro aišku, kad veiksmas vyksta praėjusio dešimtmečio pabaigoje. Tačiau dauguma filmo herojų vilki 6-ojo dešimtmečio drabužius. Kaip tai suprasti? Kritikai aiškina, kad kostiumų dailininkė tiesiog norėjo klasikos – rūbų, kurie gali būti šiandien, rytoj, vakar. Kad antrintų Lyncho idėjai, jog košmariškų Tvin Pykso dalykėlių gali nutikti bet kada. Neprieštaraujame. Serialas išvengė konkrečių datų. Bet kostiumų dailininkės prieraišumas vienam dioriškam laikui pasėjo vintažo idėją. Beveik galima prisiekti Biblija, kad už vintažines aistras turime dėkoti „Tvin Pyksui“.

AP/Scanpix nuotr.
AP/Scanpix nuotr.

Belieka patikslinti detales. Bet ir jose nesunku pasiklysti, nes visur einama labirintu. Kur veda herojus, atrodantis kaip jaunas Marlonas Brando iš filmo „Laukinis“, – turintis tokią pačią striukę ir net tokią pačią kepurę? Kodėl Sherilyn Fenn herojė Audrey tokia panaši į jauną Elizabeth Taylor ir vilki visai kaip ji? Kai nėra atsakymų, kyla noras įminti paslaptį, o tai gali tęstis ilgai. Bet ar ne to reikia idėjų stokojančiai madai ir ja suinteresuotam menininkui?

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai