Gyvenimas – ne pasaka, ir moliūgas, įžūliai geltonuojantis virtuvėje, neskuba virsti karieta. Amžinai ko nors trūksta: tavo princas neturi nei balto, nei juodo žirgo, spintoje nėra krištolinių „Saint Laurent“ kurpaičių, nervus ardo transporto spūstys, nauji įstatymai, anyta, lietuviškas klimatas etc. Bet įsitikinus, kad nelabai ką pakeisi, visada galima rinktis kitą – vaizduotės pasaulį.
Visos bent kartą patyrėme, kaip įtraukia knyga ar filmas: iki šiurpuliukų nugaroje, iki visiško susitapatinimo su heroje, kuri paprastai būna graži, mylima ir jai viskas laimingai baigiasi (o jei ne, reikia rinktis lengvesnį žanrą). Panašią iliuziją kuria mada. Ji nepasakoja nebūtų istorijų, bet siūlo apgaulę, turinčią apčiuopiamą 3D formatą: neieškok svetimų gyvenimų – verčiau bent keletui valandų savąjį paversk pasaka. Na, negausi tu autentiškos „Dolce & Gabbana“ karūnėlės, bet kokia nors greitosios mados parduotuvė mikliai pasiūlys jos pakaitalą.
Mada visada jautė silpnybę pasakoms. Ne išimtis ir šie metai, itin gausūs stereotipų, siejamų su mitiniu pasauliu. Šiandieninis mados arsenalas – karūnos, centneriai aukso, sidabro, perlų, krištoliniai batai, aksominės mantijos, raukiniuotos suknelės. Anksčiau „jaunos, veiklios“ moterys raukinius vertino skeptiškai, su tam tikra ironija, o dabar princesių sijonai ar Viktorijos stiliaus romantika priimami be jokių komentarų. Juk būtų keista suabejoti „Burberry“ estetika ar įtarti, kad „Dior“ siela Maria Grazia Chiuri, prigaminusi krūvas feministinių marškinėlių, kėsinasi į moterų teises…
2018 m. „Pirelli“ kalendoriaus tema – „Alisa Stebuklų šalyje“. Na, ne visai pasaka, bet tai suprantama: negali galinga kompanija imti kokios nors Coliukės ar aiškintis pilvo interesais grindžiamų Vilko ir Raudonkepuraitės santykių. Bet jau pats faktas, kad jubiliejinis (45-asis) leidinys pasirinko stebuklinę istoriją ir žinomą pasakininką – fotografą Timą Walkerį, yra labai iškalbingas.
Netrūksta ir kitų niuansų. Iki šiol „Pirelli“ kalendoriai garsėjo dviem atžvilgiais: erotinėmis nuotraukomis ir tuo, kad joms pozavo gražiausios planetos moterys. Nūnai visos tradicijos nuėjo šuniui po uodega. Juk senutės Whoopi Goldberg nepavadinsi gražuole, jaunoji Duckie Thot (pagrindinis Alisos vaidmuo) – irgi ne kiekvieno skoniui, jau nekalbant apie tuntą kitų neaiškių personažų. Kodėl Lewiso Carrollo pasaką, kurios visi herojai – it iš pieno plaukę, vaidina juodaodžiai herojai ir herojės? Nors tai – ne klausimas: projekto stilistas buvo Vakarų Afrikoje gimęs Edwardas Enninfulas, naujasis britų „Vogue“ redaktorius. Jei kiltų noras už „Pirelli“ kalendoriaus inovacijas kam nors išdaužyti langus, reiktų ieškoti jo adreso. Bet kažin, ar toks noras kils: labai jau stilingas tas neįprastas leidinys...
Beje, minėtas Timas Walkeris tuo pat metu fotografavo ne tik kalendorių, bet ir pasakiškas Taro kortas mados ir kultūros žurnalui „Another Man“. Dukart per metus einančio leidinio tema buvo „Moderni mitologija“, tad fotosesijos herojai nuo galvos iki kojų vilkėjo – spėkite, ką? Aišku, „Gucci“, kuris, prieš porą metų sujaukęs madą ir nubloškęs ją į pasakas, vis dar yra ant balto žirgo sėdintis princas. Tiesa, Alessandro Michele – apžėlęs barzda ir anaiptol ne jojikas, bet vis tiek neprilygstamas, nes vis ieško pilkos kasdienybės priešnuodžių.
Regis, pristatant 2017 m. pavasario–vasaros kolekciją kiekvienas „Gucci“ svečias gavo rožinį popieriaus lapą su Vladimiro Nabokovo citata: „Literatūra gimė ne tada, kai neandertaliečių slėniu bėgo berniukas, rėkdamas: „Vilkas, vilkas!“, o iš paskos – ir pats žvėris, kvėpuojantis jam į nugarą; literatūra gimė tą dieną, kai berniukas bėgo rėkdamas, kad jį vejasi vilkas, o to vilko nebuvo...“ Citata – ilgesnė, bet jos esmė aiški: Michele neįdomi realybė, įdomesnės – fantazijos. Maestro, vilkintis barokinius kostiumus, neslepia, kad visa jo mada – iliuzija. Bet kaip tik to reikia moterims, paskelbusioms dizainerį savo guru. Ir to, matyt, trūko madai, kuri mikliai persiorientavo, tapo žaisminga, nerimta, pasakiška, įsijautė į „Gucci“ eklektiką.
Kovo mėnesį buvo „Gražuolės ir Pabaisos“ premjera, o šiandien jau aišku, kad jis tapo žiūrimiausiu 2017 m. filmu (kad įsivaizduotumėte pasakos sėkmę, galime paminėti: jos pelnas – per milijardą JAV dolerių – buvo dvigubai didesnis už kultinio filmo „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“). Lygiai prieš dvejus metus tokia pat istorija vyko su „Pelene“, į kurią visi plūdo kaip į atlaidus. O tai reiškia, kad žmonėms reikia pasakų.
Mada skuba tenkinti jų pageidavimus. Antai Christopheris Kaneʼas savo kapsulinę kolekciją taip ir pavadino – „Gražuolė ir Pabaisa“; „Dolce & Gabbana“ neafišavo įkvėpimo šaltinio, bet ir ten šmėžavo ta tema. 2018 m. pavasario–vasaros kolekcijose – galybė suknelių, skirtų miegančiosioms gražuolėms ir pelenėms, nors krištolo kurpaitės (ir „Swarovski“ puošti aulinukai) rekomenduojami kaip tik žiemai. Kas dar? Visai tiktų „Princesė ant žirnio“: nūnai dizaineriams kilo keista fantazija vietoj apsiaustų siūlyti dygsniuotus apklotus, įtartinai panašius į čiužinukus…
Sieti pasakas su datomis – gana beprasmiška, nes kasmet tai vienur, tai kitur išlenda kokios nors zuikio ausys. Dabar – gal labiau nei anksčiau, nes athleisure stilius ir treningų manija, pasiekusi kulminaciją, sukėlė norą nuleisti šiek tiek sportinio garo ir paieškoti Žizel sijonų su tiulio pasijoniais. Bet tokių momentų nevertėtų sureikšminti, jie tik papildo sezono madą viena iš šimto kitų tendencijų – fairytale trend.
Svarbiau tai, kad mus išties traukia pasakos. Ne „Walt Disney“ filmai ar kalifo Haruno al Rashido nuotykiai, o pati pasakos esmė. Nes ji yra fantazija: kvapą gniaužianti, graudinanti, gąsdinanti (prisiminkime žarijų duobes ir mėlynbarzdžius), bet visada esanti toli nuo tavęs, niekuo negresianti. Tik, neduokdie, į ją įsijausti. Dizaineris Alexanderis McQueenas, sakęs, kad jo gyvenimas panašus į brolių Grimmų pasaką, baigė tą gyvenimą savižudybe – pasikorė. O prieš tai dar spėjo pasekti daug gotikinių istorijų, kurios buvo vertinamos net ne kaip mada – kaip spektakliai, performansai. Kritikai rašydami apie jo kolekcijas minėdavo „Pelenę“, „Snieguolę“, „Varlę Karalienę“, kitas pasakas su gera pabaiga. Nors McQueeno byrančių gėlių suknios, nuplėšti paukščių sparnai ir sustingę ant skrybėlių drugeliai nežadėjo gero finalo.
Su mirtimi žaidęs McQueenas turbūt rastų vietos mūsų pasąmonėje. Bet savisaugos instinktas dirba nepriklausomai nuo jos signalų, tad dažniau iš pasakų tikimasi šviesių emocijų ir malonių pojūčių.
Karlas Lagerfeldas nebuvo beprotis, kai raktų pakabutį įkainojo pusantro tūkstančio JAV dolerių. Ir tas pakabutis virto svajone. Pasakiškas baubukas (gauruotas, švelnutis, šelmiškas, vadinasi – ne priešas, o draugas), smagiai šokčiojantis ant rankinės, tapo ne tik karščiausia mada, bet ir suasmenintu daiktu: pasimatymu su vaikyste, bandymu prisiminti ją ar bent seniai pamirštus pojūčius. O kaina moterų neišgąsdino; jos mikliai sumetė, kad tas mažylis gali keliauti iš rankų į rankas. Net auksinė mergaitė Kendall Jenner nematė reikalo slėpti, jog retkarčiais savo pūkuotuką duoda panešioti kuriai nors įseserei ar draugei Bellai Hadid, kad šios su juo patektų į paparacų akiratį.
„Fendi“ monstriukas, atsiradęs 2013 m., sukėlė tokį ažiotažą, kad visiems parūpo raktų pakabučiai. Tiksliau – nežinia kas, nes moterys norėjo baubukus kabinti ant rankinių, o namų raktams ten ne vieta. Na, bet tai – lyrinis intarpas, neturintis nieko bendra su mada, kuri įkibo į Lagerfeldo idėją kaip erkė. Pasakiškus pakabučius ėmė gaminti „Adrienne Landau“, „Furla“, „Prada“, „Anya Hindmarch“ ir kiti mados namai, jau nekalbant apie online prekeivius ir smulkius verslininkus...
Monstriukai ir dabar plakasi į brangias rankines, bet kada nors atsidurs šiukšlių konteineriuose. O pasakos liks, nes be jų sunku gyventi. Be to, yra šioks toks jų stabilumo garantas: daugelis kompanijų pasakas kuria nelaukdamos, kokios bus sezono tendencijos, – tiesiog dėl to, kad jos paklausios. Tai ypač aktualu aksesuarų autoriams. Jie, labai skirtingi ir išsibarstę po visą pasaulį, vis dėlto kalba viena kalba, suprantama visiems, bijantiems per anksti suaugti.
Izraelio mada daug kam – nežinoma žemė, bet, kartą pamatę „Kobi Levi“ batelius, jų nepamiršime. Galima nenutuokti, kas yra „Jewellery Theatre“, net jei ši rusų kompanija turi butikų kone visame pasaulyje, bet jos papuošalų su niekuo nesupainiosi. Britė Anya Hindmarch, kurianti nuostabias rankines, neafišuojama per mados savaites, bet ji gavo visus įmanomus apdovanojimus ir ordinus. Italų „Vhernier“ neminimi ant kiekvieno kampo, tačiau jų papuošalus perka Kate Beckinsale, Celine Dion, Kerry Washington, Jennifer Lopez. Pasakiški Beno Staškausko žiedai ar Gintarės Kižys pirštų karūnėlės su deimantais – irgi nišiniai kūriniai, bet patenka į solidžius pasaulinius leidinius...
