M.Mikutavičius – apie „Trijų milijonų“ iššūkį, vaikystės pamokas Šeškinėje ir meilę Vilniui

Marijonas Mikutavičius / Justino Auškelio nuotr.
Šaltinis: Pranešimas spaudai
AA

Pirmąjį rugsėjo penktadienį jaukiausias Vilniaus erdves užlies ir naujus smagius potyrius dovanos ilgamete tradicija tapusios „Sostinės dienos”, kurių didysis atidarymo koncertas Katedros aikštėje patikėtas charizmatiškiausiai Lietuvos scenos žvaigždei, dainininkui Marijonui Mikutavičiui.

Festivalio išvakarėse pakalbinome atlikėją apie sostinės kiemuose išmoktas pamokas, vidinį kodeksą ir kitąmet solidų 700-metį švenčiantį Vilnių.

Šmaikštus, ciniškas, nuoširdus, ironiškas – koks dar Marijonas Mikutavičius būna prieš koncertą, dainuodamas scenoje ir po susitikimų su gerbėjais?

Prieš koncertą nesijaučiu ramiai. Neatsikratau įpročio jaudintis ir jau, manau, nebepavyks. Ypač, jei koncertas po ilgesnės pertraukos. Po karantino lipti į sceną buvo išvis vidinis iššūkis. Atrodo, pamiršau, kaip ten elgtis, o ir niekas manęs gal labai nepasigedo... Jaudulys, kuris tvyro užkulisiuose, išlieka ir scenoje pirmas dvi-tris dainas. Po to kažkas viduje tarsi persijungia. Staiga pradedu justi džiaugsmą, energiją, žinau nebegalvodamas, ką turiu daryti. Nejaučiu nuovargio, atrodo, kad koncertas gali tęstis amžinai. Tačiau koncertas vis tiek baigiasi, tada ateina tikras nuovargis. Po kiekvieno koncerto susitinku su gerbėjais. Jaučiuosi įpareigotas, nes žmonės manęs laukia. Būčiau paskutinis šmikis, jei juos nuvilčiau.

Marijono Mikutavičiaus ir Kauno bigbendo koncertas / Manto Repečkos nuotr.

Jūsų sukurtas dainas dainuoja įvairių kartų klausytojai. Senjorams jos taip pat imponuoja. Tačiau niekas (turbūt) nežino kokios būtinos aplinkybės, kad parašytas tekstas taptų daina. Kas būna pirmiausia – improvizacija pianinu, tekstas ar išgyvenama emocija?

Džiaugiuosi, kad senjorams imponuoja, jie – reikliausia publika. Aš specialiai netaikau savo dainų jokiai amžiaus grupei, tačiau kartais būna, kad natūraliai viena ar kita daina ima patikti tam tikrai klausytojų grupei.

Pavyzdžiui, „Aš gyvenau“ sunkiai patiks žmogui, kuris dar nedaug gyveno. O va „Ši vasara“, teko girdėti, ypač patinka vaikams. Dainos gimsta labai skirtingai, bet paprastai pirma atsiranda melodija, ją kartais sugroju pianinu, kartais tiesiog niūniuoju arba išrėkiu telefonui. Paskui iš to išsivysto daina, arba ne. Dainos „Balintos sienos“ pati pirma melodija gimė automobilyje, kai netyčia užsikirto radijo stotis, o „Tris milijonus“ rašiau ilgai. Ypač tekstas lipdėsi po eilutę – viena ant lieptelio pas draugą sodyboje, kita – Rygoje, dar viena – Vilniuje, kažkur prie buvusio „Kronikos“ kino teatro. Niekada nekėliau sau teorinio klausimo, kas ir kodėl inspiruoja vienai ar kitai minčiai, ar melodijai. Net jei kelčiau, vargu, ar rasčiau atsakymą.

Iš Lazdijų į Vilnių persikėlėte būdamas devynerių. Jei neklystu, būtent Šeškinės mikrorajone teko išmokti tam tikras gyvenimo pamokas. Kurios išliko Jūsų atmintyje ir suformavo Marijono Mikutavičiaus vidinį kodeksą? Koks jis?

Kaip ir visų to meto vaikų – kiemas, draugai, nerašytos ir neaišku iš kur sužinotos taisyklės. Manau, mūsų kelios kartos, kurios užaugo Vilniaus kiemuose, turi panašų vidinį kodeksą: išmok išspręsti problemas pats, mokėk apsiginti ir apginti silpnesnį, kovok su neteisybe, kovos priemonių gausa priklauso nuo fantazijos, draugai yra svarbu, bet ir vienas nepražūsi. Mes išmokome neskųsti ir nesiskųsti, nepergyventi dėl smulkmenų. Galbūt užaugome mažiau jautrūs, labiau sugrubę, bet įsipjovę pirštą nealpdavom, o užsidėdavom tame pačiame kieme augantį asfalto dulkėmis apkibusį gyslotį. Panašiai darom ir dabar.

Marijonas Mikutavičius su mama Vida ir tėčiu Juozu / Asmeninio albumo nuotr.

Jūsų atlikėjo puslapis socialiniame tinkle facebook, taip pat (turbūt asmeninė) socialinė paskyra turi tūkstančius sekėjų ir karts nuo karto tose platformose išreiškiate nuomonę apie įvairius mūsų visuomenę jaudinančius įvykius. Tikite, kad tai vienas iš veiksmingų būdų pakeisti kritinio mąstymo stokojančių piliečių požiūrį arba paskatinti nors kuklų postūmį link to?

Esu daugiau atsitiktinis socialinių tinklų vartotojas, nedarau to kasdien, juolab kas valandą. Kartais pramuša noras kažką išsakyti arba su kažkuo pasiginčyti, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad žmonės savo įsitikinimų laikosi daug tvirčiau nei faktų ir emocijos mus vis dėlto valdo daug stipriau nei sveikas protas. Todėl nemanau, kad mano viešai išreikšta nuomonė ką nors ypač paveikia, o juo labiau kažką keičia. Ji tik patenkina mano egoistinį vidinį poreikį plačiau išsisakyti.

Dainos „Baigėme mokyklą“ priedainyje skamba žodžiai: „mūsų sielas ir smegenis daug kas nuvylė / mūsų kaltės ir baimės nebepaliks / galim verkti čia ašaromis apsipylę / bet su šypsena laukiam, kas dar atsitiks“. Kaip manote, kas dar atsitiks?

Kai per pastaruosius metus įvyko net keli įvykiai, kurių niekaip nebūčiau prognozavęs, tai nebenoriu burti ateities. Gal gi neatsitiks visiška katastrofa, o jei ir atsitiks, tai gal dar ne mūsų kartoms. Faktas, kad tiesiogiai vadovautis šios dainos žodžiais ir su šypsena laukti, kas dar atsitiks, šiandien visai netinka.

Kaip galėtumėte nusakyti vilniečio portretą? Suprantu, kad miestui, kuriame virš pusės milijono gyventojų, iš kurių dalis įvairių tautybių, o kiti „pogrindiniai“ dzūkai, suvalkiečiai, žemaičiai ar aukštaičiai, sunku rasti tikslią charakteristiką.

Kas tas vilnietis? Ar tas, kurio trys kartos čia palaidotos? Nežinau, kiek tokių yra. Man tas „trijų kartų“ apibūdinimas kiek per griežtas atrodo. Aš gimiau, dalį vaikystės praleidau Lazdijuose, tai kaip ir neatitinku „tikro vilniečio“ kriterijaus. Aš manau, kad reikėtų žiūrėti paprasčiau. Gyveni Vilniuje pastoviai, neturi plano artimiausiu metu kraustytis į kitą miestą? Tai ir esi vilnietis. O šiaip miestas greitai įtraukia ir nereikia dešimtmečių, kad jo dvasią sugriebtum, pajustum ir sau pritaikytum.

Kitąmet Vilnius žengs į solidų 700-metį. Koks Jums yra miestas Vilnius?

Vilnius yra mano miestas. Čia praleidau didžiąją gyvenimo dalį, čia gimė mano sūnus. To pilnai užtenka, kad būtum susietas su miestu amžinai. Vilnius – mano šeima ir namai. Man patinka, kad jis mažas, žalias, tylus, palyginus su pasaulio didmiesčiais. jis turi istoriją ir architektūrą, savo ekologiškas nešienautas pievas ir kilpinį eismą, savo hipsterius barzdaskučius ir etatinius elgetas. Jis įvairus, bet mylimas ir savas. 700 – solidu miestui, linkiu dar bent 300 prastovėti.

Fotogalerija:

Marijonas Mikutavičius (58 nuotr.)
+52

Marijono Mikutavičiaus koncertas Katedros aikštėje – rugsėjo 2 d., penktadienį 21.00 val.

„Sostinės dienos 2022“ šiemet rengiamos rugsėjo 2-4 dienomis. Visi festivalio renginiai nemokami. Daugiau informacijos – festivalio www.sostinesdienos.lt tinklapyje.

Skaitykite daugiau