Mąstymo ir veiklos pokyčių konsultantė, lyderystės programų autorė, tarptautinių požiūrio plėtimo forumų organizatorė ir moderatorė, įmonių „Femina Bona“ ir Harmoningos asmenybės instituto įkūrėja ir vadovė Rasa Baltė-Balčiūnienė tikina, kad šiuolaikiniams lyderiams labai reikalingas menas. Kodėl ir kaip estetinis pasitenkinimas gali padėti darbe, kalbamės su tikrumu paremtos estetinės kultūros Lietuvoje skleidėja ir estetikos projekto „Amres Art“ kūrėja.
Kam darbui reikia meno
Anot Rasos, tokios programos moko įveikti profesinės veiklos krizes, padeda atpažinti kliūtis ir stereotipus, keičia požiūrį į save ir aplinką, padeda pamatyti naujų veiklos galimybių.
Meno netrūksta ir jos darbo aplinkoje, kur kalbamės. Tiesą sakant, ji labiau primena meno galeriją – paveikslų, knygų, meno kūrinių gausa ir įvairovė tikrai kelia pasigėrėjimą.
Esate Harmoningos asmenybės instituto (HAI) įkūrėja. Kokia veikla jis užsiima?
Institutas veikia jau 14 metų. Lietuvoje buvome pirmieji, iškėlę idėją, kad ateityje svarbiausias konkurencinis pranašumas bus kūrybinis protas. Šia tema rengiame mokymus. Esminė instituto veikla yra orientuota į žmogaus potencialo realizaciją, vystymąsi, veikimą neapibrėžtumo sąlygomis, apie naują verslo kultūrą, paremtą atvirumu, mąstymo pokyčiais, kitokiu požiūriu į verslą. Vykdome sąmoningos lyderystės programas, kurios padeda identifikuoti save, atrasti, kur žmogus save išreiškia, o kur ne. Rengiame strategines sesijas, kaip organizacijoms pamatyti naują kryptį, naują ateities vaizdinį.
Tikrumas estetikoje – kaip instituto veikloje atsirado ši sritis?
Pirmuosius 10 metų HAI mokymai buvo labiau nukreipti į žmogaus funkcionalumo didinimą. Dalijomės idėja, kad kuo žmogus pats sau yra autentiškesnis, tuo jis funkcionalesnis siekdamas rezultatų, jam geriau sekasi gyvenime. Tame kontekste labai aiškiai matėsi, kad vienos svarbiausių kompetencijų neapibrėžtumo sąlygomis ir skaitmeninėje epochoje yra intuicija ir kūno pojūtis. Šiandieniame informaciniame triukšme nebegalime racionaliai atrasti, ko mums iš tikrųjų reikia. Vadinasi, tikrasis įrankis yra mūsų kūnas. Taigi, be funkcionalumo, iškilo poreikis lavinti savo pajautą, kad žmogus kūnu gebėtų pajausti, ką jam reikia daryti, ko nereikia, ką norisi, o ko – ne. Čia jau galima kalbėti apie estetiką. Žodis „intelektas“ senąja graikų kalba reiškė „suvokti ir jausmu, ir protu“, o estetika – „savo vidumi jausti pasitenkinimą“. Ir tik XVII a. dingo suvokimas jausmu ir liko vien suvokimas protu. Dabar bandoma pakeisti estetikos reikšmę ir, tarkime, šokiravimą taip pat laikyti estetika, nes žmogus išgyvena estetinį pasišlykštėjimą. Vis dėlto estetika yra gebėjimas pajausti būtent vidinį pasitenkinimą. Estetinis pasitenkinimas, grožis yra sielos maistas. O jeigu mes sielos nemaitiname, nebeturime jėgų įsitvirtinti savo teritorijoje.
Patikslinkite, ką turite mintyje sakydama „savo teritorijoje“.
Kai žmogus gimsta, jis visą gyvenimą plečia teritoriją: geografinę – užima kuo daugiau žemės, ekonominę – užima tam tikrą rinką, psichologinę – yra dalis bendruomenės, kuri daro tam tikrą įtaką, komunikacinę – tarkime, jis yra tinklaraštininkas ir jam reikia kuo daugiau sekėjų. Teritorija yra mūsų veiksmų rezultatų matas. Europiečiams gyvenimo pabaigoje būdinga pasimatuoti, kiek išsiplėtė teritorija, kurioje kiekvienas jų veikė.
O kodėl žmogui svarbu jausti pasitenkinimą?
Jeigu nejaučiame pasitenkinimo, negalime pasiekti maksimalių rezultatų. Vieno tyrimo metu buvo nustatytos kelios savybės, būdingos vargingai gyvenantiems žmonėms. Viena iš savybių – dėl ko nors didelio žmonės linkę atsisakyti mažo pasitenkinimo šiandien. Tarkime, jie mąsto: „Kai nuvažiuosiu į Italiją, tada galėsiu nusipirkti vonios burbulą, kurio dabar labai noriu.“ Arba: „Kai nusipirksiu butą, galėsiu nueiti į 100 eurų kainuojantį Čaikovskio koncertą.“ Taigi ekonomiškai sunkiai gyvenančių žmonių savybė yra ta, kad jie neleidžia sau jausti pasitenkinimo mažais dalykais. Jeigu taip elgiamės, aukojame prigimtinius estetinius poreikius dėl ko nors, kas kažkada atsitiks. Bet jeigu aukojame estetinius poreikius, tas kažkas gali ir neatsitikti, nes siela lieka be maisto.
Minėjote, kad pasitenkinimą turime jausti vidumi.
Estetika yra jausti pasitenkinimą ne išorinėmis juslėmis, o vidumi. Ar žiūri gražų filmą, ar matai gražų paveikslą, ar geri skanią kavą, ar palaikai gražų santykį, ar gimsta įžvalga – visa tai ir yra estetinis pasitenkinimas. Bet noriu atkreipti dėmesį, kad estetiką žmonės dažnai painioja su grožiu. Šios sąvokos nėra tapačios. Gamtoje bet koks žiedas, medis, žmogus yra sukurti pagal aukso pjūvio proporciją. Iš esmės aukso pjūvio proporcija yra universalusis dėsnis: jeigu skonis nesugadintas, tai, kas atitinka aukso pjūvio proporciją, mums yra gražu.
Nesugadintas sociumo?
Dabar feisbuke matome daug merginų, kurioms gražu puoselėti barbės įvaizdį – būti padidintomis lūpomis, nupieštais antakiais. Jos nori priklausyti tam tikrai grupei ir sąvoką „noriu priklausyti“ painioja su grožiu. Kai sakome, kad grožis yra subjektyvus, mes tiesiog pateisiname kito žmogaus beskonybę. Grožis yra objektyvus, nes tai – proporcija.
Kaip vystosi beskonybė?
Buvo atliktas NASA tyrimas, kuris parodė, kad 98 proc. vaikų iki 5 metų geba rasti kūrybiškus sprendimus, o suaugusių žmonių, galinčių sukurti ką nors, išeinančio už buvusios iki tol logikos ribų, lieka tik apie 2 proc. Šiandien visos kūrybinės sritys išgyvena didžiulę krizę. Labai sunku surasti kūrybiškų sprendimų, kurie būtų gražūs. Mene ir bet kurioje gyvenimo sferoje reikia ieškoti universalių dalykų, ne naujų. Sukeisti kelnes su švarku vietomis bus nauja, bet visiškai kvaila. Kadangi sunku atrasti naujų gražių dalykų, viskas nusivystė iki šokiravimo. Šokiruojant lengviausia atkreipti dėmesį. Dėmesį galima atkreipti arba labai gražiu nauju dalyku, gimstančiu per pajautą, per kūrybą, arba šokiruojančiu. Jeigu žmogus yra labai šabloniško, stereotipinio mąstymo ir jam nepavyksta reaguoti į tikrą dalyką, jis reaguoja į šokiruojantį.
Šiame kontekste aišku, kodėl labai seniai Fiodoras Dostojevskis, Ivanas Turgenevas, Nikolajus Rerichas, Europos mąstytojai sakė, kad pasaulį išgelbės grožis. Jeigu žmogus nuo mažumės išmoksta jausti grožį, jo viduje yra proporcija ir jis gali skirti, kas – tikra, o kas – netikra. Estetinis pasitenkinimas leidžia tą grožį pajausti. Jeigu jaučiame savo kūną, atskirsime, kas yra gražu, o kas – ne. Estetika gali būti santykiuose, kai su kitu žmogumi tiesiog esi tėkmėje, gali būti veiklos estetika, kai mėgaujiesi tuo, ką darai. Jeigu, tarkime, vis nepavyksta straipsnio parašyti, vadinasi, arba netinkamas momentas tam darbui dirbti, arba to darbo iš viso nereikia daryti, nes kūnas sako, kad nejaučia estetinio pasitenkinimo.
Kaip lavinti vaiko estetinį pajautimą?
Vaikai turi tą pajautimą. Jie sako: „Tu negražiai pasielgei.“ Jie nesako: „Tu blogai pasielgei.“ Iki tam tikro amžiaus, kol vaikui įdiegiamos sociumo normos, jis jaučia, kas yra gražu, kas negražu. Tarkime, ateina piktas žmogus ir vaikas sako: „Nenoriu pas tą dėdę.“ Jis nevertina, dėdė geras ar blogas, jis natūraliai jaučia to dėdės būseną. Mama sako: „Eik ir paduok dėdei ranką.“ Ir ką tada vaikas daro? Jis išgyvena konfliktą: ar eiti ir apsimesti, kad nėra nemalonu, ar neklausyti mamos? Tokiu būdu mes tą pasitenkinimą išjungiam. Auklėjant vaikus labai svarbu mokyti rinktis gražius, estetiškus dalykus. Čia kaip ir kūrybinis protas – jis yra, tereikia pašalinti tai, kas jam trukdo pasireikšti.
Pagal kokius kriterijus galime matuoti tikrumą?
Banaliausias kriterijus yra funkcionalumas – veikia daiktas ar neveikia. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Sultys organizmui reikalingos dėl mikroelementų, o sulčių koncentratas iš pakelio jokios funkcijos neatlieka, nieko gero organizmui neduoda. Jeigu norime gerti, gerkime vandenį, jeigu reikia mikroelementų, gerkime tikras sultis. Antras kriterijus – džiugesys: ar jis yra, ar ne? Trečias kriterijus – kuo daiktas tikresnis, tuo jame daugiau sluoksnių. Tarkime, sintetinis kvapas iš karto ryškus. Kai kvapas yra natūralus, praėjus kuriam laikui jis kinta: atsiskleidžia dar kiti kvapai, paskui dar kiti. Lygiai taip pat yra kalbant apie muziką: popmuzika yra kaip guma – kramtai, kramtai, nesusikramto. O klausydamiesi Ludwigo van Beethoveno, Johanno Sebastiano Bacho, Arvo Pärto kūrinių kiekvieną sykį girdime vis kitus sluoksnius.
Žiūrėdamas ne į tikrą paveikslą, o tarkime, į reprodukciją žmogus gali jausti visokių jausmų. Kaip atskirti, ar čia tikras malonumas, ar netikras?
Galite padaryti labai paprastą eksperimentą. Iš pradžių nueikite į Vilniuje, Dominikonų g. 8, esančią Šv. Dvasios bažnyčią, kurios klaidžiuose požemiuose palaidota daugybė žmonių. Įeikit ir pažiūrėkit, kiek jums ten norisi būti, kaip jaučiasi jūsų kūnas. Tada nueikite į Šv. Dvasios ortodoksų vienuolyno katedrą, esančią prie Aušros Vartų, ir pabūkite ten. Iškart pamatysite, kaip kūnas reaguoja. Su seminarų dalyviais lankomės skirtingose vietose ir mėginame kūnu pajausti vietos energiją. Lygiai taip pat galima savo jauseną patyrinėti šiuolaikinio meno galerijose. Nesakau, kad visas menas blogas. Menas tiesiog atspindi šiuolaikinės visuomenės poreikį. Mano kolegės Ermitaže darė tyrimą: prašė įvairaus intelekto ir išsilavinimo žmonių įvertinti šešis žymius skirtingų autorių paveikslus. Išvada, kad į visus paveikslus visų žmonių kūnai reaguoja vienodai: žvelgiant į tam tikrus paveikslus pakyla spaudimas, į kitus – visi tampa harmoningi, laimingi, pilni džiugesio.
Įdomiausia, kad nors visų kūnai reagavo vienodai, žmonės paveikslus vertino skirtingai. Mūsų kriterijus dažnai formuoja kultūra, kinas, reklama, mus supantys daiktai. Anksčiau nesuprasdavau, kam aristokratams reikėdavo tiek gražių daiktų. Dabar suprantu, kad gražus daiktas turi labai daug subtilios informacijos, kuri veikia žmogaus vidinį pasaulį. Taip pat ir išsilavinimas. Todėl žmogui labai svarbu pradėti filtruoti, kur jis būna, ką skaito, ką žiūri, su kuo bendrauja, kokį meną į savo gyvenimą įsileidžia, kokios muzikos klauso. Šiandien tikrumą galime suprasti tiktai per estetinį pasitenkinimą, dažniausiai – per meną. Nuo seno meno paskirtis būdavo žmones kviesti kurti aukštesnių dalykų. Dabar gyvename pakitusiame, pakaitalų pasaulyje, kuriame net mokymai tapo virtualūs. Bet mūsų fiziologija, kurioje gyvena siela (psichika), nepasikeitė, negalime jos sukišti į kompiuterį – ji yra tiesiog ne šio išmatavimo darinys. Džiaugiuosi, kad šiame pakaitalų pasaulyje jau pasiekėme dugną ir pradedame vis labiau vertinti tikrus dalykus.
Didžiausia bėda tikriausiai yra ta, kad mes nebemokame savo tikrųjų pojūčių atskirti, intuiciją esame nuginę į šoną. Jau užsiminėte, kad turime stebėti savo aplinką, savo veiksmus, kūną, bet gal yra dar kas nors, kas kasdienybėje mums leistų lavinti estetinį pajautimą?
Pirmiausia, kai esame blogos būsenos, reikia stengtis nieko nespręsti. Turbūt kiekviena moteris žino, kad būnant prastos nuotaikos nusipirkti drabužiai dūla spintose nedėvimi. Jeigu pykstame, liūdime, pavydime, esame pavargę ar tiesiog prastai jaučiamės, turime ieškoti būdų, kaip grįžti į džiugesio būseną.
Kaip galime tai padaryti?
Vienas labai paprastas patarimas – atlikti nesudėtingą darbą, kurį padarius iškart matosi rezultatas. Moterims patariu imtis namų tvarkymo, pasipuošti, nusipirkti gėlių. Vyrams pasiūlyčiau, tarkime, eiti remontuoti automobilio. Svarbu žinoti, kad gera būsena grįžta tada, kai ką nors padarome ir matome tegul ir mažytį rezultatą. Dar galite nuvažiuoti į kokią nors gražią, stiprios energijos vietą gamtoje, pavyzdžiui, prie Kernavės piliakalnių, ir ten pasivaikščioti, pabūti, pamiegoti. Galite nuvykti į kokią nors bažnyčią, nueiti į gražų koncertą. Kai esame prastos būsenos, nejaučiame intuicijos, nes esame užsiblokavę.
Kas yra tikrumo degustacijos?
Tikrumo degustacijose leidžiame žmonėms pasimėginti, ar jie skiria tikrus dalykus nuo netikrų, ir mokome tai daryti. Pavyzdžiui, leidžiame uosti natūralių ir sintetinių eterinių aliejų, lytėti natūralų šilką ir jo pakaitalą, ragauti atskiesto medaus ir tikro. Kažkada su komanda buvome saldainių fabrike „Rūta“. Pradžioje mums davė paragauti gryno šokolado, o paskui tokio, kuriame kakavos buvo jau nebe 100 procentų, o tik 70 ar 50. Dabar įsidėjusi į burną šokolado galiu atskirti, ar jis tikras: kuo daugiau šokolade kakavos, tuo jis labiau trupa ir tirpsta.
Galima eiti ir giliau. Tarkime, iš keleto paveikslų leidžiame pamėginti atpažinti tapytus to paties dailininko. Dažniausiai žmonės mėgina atskirti pagal spalvas, o iš tiesų atpažinti galima pagal geometriją. Dar planuoju daryti projektų jaunimui, kada jaunuoliai mėgina lavinti kūno pajautą užsidėję virtualios realybės akinius. Mūsų smegenys neskiria, ar veiksmas vyksta realybėje, ar tai tėra stimuliacija. Jeigu virtualioje realybėje važiuojame amerikietiškaisiais kalneliais, mūsų kūnas į tai reaguoja – jis irgi juda. Jeigu dėmesį sutelkiame į kūną, emocijos išnyksta. Tokiu būdu mokomasi užsidėjus virtualius akinius nereaguoti. Neužspausti emocijų, bet būti neutraliam. Ne visiems tai pavyksta.
Kas keičiasi, kai žmogus gyvenime ima jausti estetinį pasitenkinimą?
Kai žmogus pradeda jausti estetinį pasitenkinimą, jam lengviau atsirinkti, ko gyvenime nereikia. Nebekyla klausimų, važiuoti ar nevažiuoti, dirbti ar nedirbti, imtis projekto ar nesiimti. Taigi jis nebeeikvoja energijos abejonėms. Atsiranda žinojimas, mano tai ar ne mano. Kai sakome „teisinga – neteisinga“, „gerai – blogai“, vertiname. O vertinimas visada yra proto konstrukcija. Visiškai kitaip skamba „mano – ne mano“. Viskas gyvenime priklauso nuo aplinkybių. Nėra gerų ir blogų dalykų. Estetinis pasitenkinimas tampa kriterijumi, nori to, tau tai teikia pasitenkinimą ar ne. Yra ir „intuityvioji estetika“, kai per pajautą patiriame estetinį pasitenkinimą. Kuo aukštesnį profesinės saviraiškos lygį žmogus pasiekia, tuo stipresnį vidinį poreikį turi rinktis daiktus arba reiškinius, kurie teikia jam estetinį pasitenkinimą: brangius meno kūrinius, subtilaus skonio gėrimus, ekologišką maistą. Žmogaus saviraiškos lygmuo matuojamas tuo, kiek jis yra išplėtęs profesinę teritoriją, t. y. kiek jis yra sėkmingas savo srities specialistas. Kuo jis sėkmingesnis, kuo daugiau vertės kuria kitiems, tuo daugiau galimybių turi mokytis daryti sudėtingesnius dalykus ir tuo labiau jaučia estetinį pasitenkinimą.