Lyčių stereotipai šeimoje: žinomos moterys kalba apie vertybes, kurias ugdo savo vaikams

Žinomos moterys – apie tai, kaip išauginti vaikus neveikiamus lyčių stereotipų/„ŽMONĖS Foto“ ir Tomo Adomavičiaus nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-09-20 13:16
Visi augame stereotipų veikiamoje visuomenėje ir tenka pripažinti, mūsų požiūrį į aplinką formuoja ne tik tėvai, bet ir žiniasklaidos priemonės. „Geriausios 2019 metų KANŲ LIŪTŲ reklamos“ šiais metais toliau nagrinėja opią lyčių stereotipų šeimoje temą, paliečia moteris, mergaites, vaikinus ir vyrus. Prieš spalį žiūrovams keliaujant į kino teatrų sales, teiraujamės žinomų Lietuvos moterų: kokias vertybes jos diegia ir kokius sūnus tikisi užauginti?

Per pastaruosius metus aplink pasaulį nuvilnijo daugybė į moteris orientuotų iniciatyvų. Garsiausi prekės ženklai kalbėjo ir tebekalba, kas yra moteriška, kaip užauginti lyčių stereotipų neveikiamas mergaites arba kaip su šiais stereotipais kovoti šeimoje. 

Dabar vis dažniau atsigręžiama ir į vyrus – kokius juos norime matyti? Tik čia situacija dar opesnė nei moterų atveju, mat vyrai – uždaresni, ne taip atvirai kalba apie tai, kas jiems skauda. 

Pavyzdžiui, „Me too“ judėjimas sujudino vandenis, bet vyrams paliko ir daugybę klausimų. Štai kaip šią temą palietė „Gillette“ savo reklamoje.

XVII – XVIII amžiuje prasidėjusi kova už lygias teises tęsiasi. Kuo toliau, tuo stipriau atsipiriame nuo praeities, tačiau ta pati tema išlieka svarbi galybę metų. Kodėl?

Apie milžinišką gyvenimo užduotį, vaikų auklėjimą, kalba atlikėjos Erica Jennings, Jurga Šeduikytė ir laidų vedėja bei iniciatyvos #MoterųPasaulyje autorė Indrė Stonkuvienė. 

Sūnus Praną ir Antaną bei dukrelę Gaią Marią su muzikantu Jurgiu Didžiuliu auginanti Erica Jennings apie lyčių stereotipus kalba iš asmeninės savo patirties, ji neslepia – skirtumai tarp ankstesnės kartos ir jaunosios – šiandien akivaizdūs. „Mano mama, užauginusi tris mergaites, stebėjosi Prano ir Antano jautrumu, kai jie buvo maži. Nenuostabu, juk jos karta augo veikiama socialinių nuostatų, tam tikrų stereotipų. Be elementarių bendrų dalykų, kuriuos įskiepijame vaikams, tokių kaip manieros ir higiena, turėtume suvokti, jog šeimoje visos atžalos skirtingos, į jas ir reikia žiūrėti ir  kalbėtis individualiai. Taip pat už bet kokius pasakytus žodžius, vaikai labiau įsisavina tėvų elgesį, priima jų veiksmus. Vienam mano sūnui 9-eri, kitam –11-ika ir neseniai su jais kalbėjausi apie moterų teisių judėjimą. Aiškinau, kodėl jis įvyko, iš kur atsirado. Pranui su Antanu aš papasakojau, jog praeityje moterys negalėjo balsuoti, atsidaryti banko sąskaitų, jei to nepatvirtindavo jų vyrai. Ir tik dėl to, kad jos moterys! Berniukai tokios neteisybės negalėjo suvokti. Atvirai pasakiau, jog ir šiomis dienomis vis dar skiriasi moterų ir vyrų atlyginimai, ir vėl viskas... tik dėl lyties. Taip pat labai atsargiai bei kruopščiai juos patikinau – būti feministu reiškia palaikyti ir suvokti lyčių lygybę. Pasakiau, kad feministės moterys, nebūtinai turi skirtis nuo kitų savo išvaizda, juk aš vyru tapti netrokštu. Esu moteriška, tačiau stipri, nepriklausoma, gerbiu aplinkinius ir save. Mano berniukai tą žino.“

E. Jennings manymu, šiais laikais esti dar daug neteisybės. „Manau, nepriklausomai nuo lyties, turėtume daryti tai, ką galime, kas geriausiai mums sekasi, dalytis pareigomis. Dažnai moterys imasi gimtadienių, vizitų pas gydytojus planavimo, buities darbų, kai pačios dirba dar ir už namų durų. Į visą tai reikia atsižvelgti, nes tai taip pat atima daug laiko.“

Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis su vaikais / Asmenininio albumo nuotr.
Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis su vaikais / Asmenininio albumo nuotr.

Dainininkei Jurgai Šeduikytei atrodo, jog kai patys tėvai neturi išankstinio nusistatymo, ką gali ir ko negali berniukas ar mergaitė, tai stereotipai ir vaikui neperduodami arba jam lengviau atsispirti išoriniam spaudimui.

„Lengviau pasitikėti vidine intuicija, kuri padeda atskirti, kas padeda augti ir atsiverti jaunam žmogui. Manau, mano kartos tėvai jau žino, kaip vaikui svarbu jausti ir atpažinti visą spektrą emocijų“, – kalba su Vidu Bareikiu sūnų Adą auginanti moteris.

Jurga sutinka – to, kas jau buvo, nepakeisi. „Visi mes augome postsovietinėje visuomenėje, kur žmonės mokėsi naujai gyventi. Tikiu, kad galima pakeisti tai, kas yra dabar, peržiūrint savo požiūrį. Teisingai auklėjamas vaikas, manau, turi jausti palaikymą būti savimi. Tam reikia tik meilės, geranoriško įsiklausymo į žmogų ir konkrečią situaciją. 

Pati esu gana berniukiška mergaitė, nes jau keliolika metų vairuoju automobilį  ir uždirbu pinigus. Manau, kad šis požiūris yra jau pasikeitęs, nes situacija keičiasi. Man gražu, kai vyras siuva, o moteris puikiai direktoriauja. Esmė – ne ką žmogus daro, bet kaip jaučiasi tai darydamas. 

Šeima turi padėti žmogui toliau skleistis kaip asmenybei, o ne jį blokuoti. Tikiu tais santykiais, kuriuos žmonės renkasi noriai, o ne „dėl kažko” (tėvų lūkesčiai, finansinė situacija ar pan.) ir įsiklauso į vienas kito poreikius“, – atvirauja J. Šeduikytė.

Žinoma, lyčių stereotipai tvyro ir mūsų aplinkoje, todėl Jurgai stengiasi, kad jos sūnaus nepaveiktų nuodingos nuostatos.

„Aplinkos nepakeisi, gali tik formuoti vaiko požiūrį į ją. Visada klausiu, kaip sūnus jaučiasi ir pati jam sakau, kaip aš jaučiuosi. Palaikau, kai jis sako tiesą ar išreiškia neigiamas emocijas, kol jos nepasklido nuodais po organizmą. Darau ką galiu, kad jis galėtų pats priimti sprendimą situacijose, kur manęs šalia nėra. Jaučiu, kad jis neturi išankstinio nusistatymo ir yra atviras kitų atžvilgiu. Kai iškrečia ką nors, aiškinamės situaciją.“

Jurga Šeduikytė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Jurga Šeduikytė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Du vaikus, dukrą Ceciliją ir sūnų Pranciškų, auginanti Indrė Stonkuvienė dar vaikystėje išmoko, kad svarbiausia –  pagarba vienas kito veiklai.

„Aš tikrai atsimenu, kai rytais į mokyklą mane išlydėdavo mamytė, o sugrįžusi iš jos ant stalo rasdavau garuojant pietus. Tėvelis tuo metu rūpindavosi darbais už namų durų. Tačiau gyvenime buvo toks tarpas, kai jiedu šeimoje apsikeitė vaidmenimis. Mamytė turėjo reikalų Lenkijoje, jai tekdavo dažnai ten keliauti, o mano tėvelis, pasilikęs namuose, gamindavo maistą. Aišku, iki dabar aš nevalgau sumuštinių, nes jis šiek tiek persistengė su sviestu, tačiau atsigręždama į savo šeimos pavyzdį, visuomet suvokiu, kad svarbiausia – tarpusavio pagarba. Pas mus niekuomet niekas nesumenkindavo kito darbo ir vertindavo skirtingą veiklą tolygiai.“

Ir nors auginti lyčių stereotipų neveikiamus vaikus šiandieninėje visuomenėje yra gan sudėtingas uždavinys, Indrės manymu, svarbiausia – atsiriboti nuo aplinką vis dar veikiančių sovietinių taisyklių. Pasak žinomos moters, derėtų neskirstyti vyrų ir moterų pareigybių, neaiškinti, kas pridera vienai lyčiai, o kas kitai. „Berniukas nebūtinai turi žaisti tik su mašinėlėmis. Jei jam patinka lėlės ar stumdyti vežimėlį – kodėl reikėtų tai drausti? Vaikams svarbu suteikti pasirinkimo laisvę, ypač kai kalbama apie jų asmeninę žaidimų erdvę‘, – sako Indrė. „Pavyzdžiui, žaidimai su lėlytėmis, berniuko atžvilgiu, gali ugdyti jautrumą, švelnumą.“

Indrė Stonkuvienė su vaikais Cecilija ir Pranciškumi/„ŽMONĖS Foto“ ir Tomo Adomavičiaus nuotr.
Indrė Stonkuvienė su vaikais Cecilija ir Pranciškumi/„ŽMONĖS Foto“ ir Tomo Adomavičiaus nuotr.

„Auginant vaiką, kuris yra berniukas, nereikia naudoti emociškai išsilaisvinti trukdančių frazių. Savo sūnui niekada nesakyčiau, kad „vyrai neverkia“, „tai nevyriška“. Panašūs posakiai traumuoja. Paprasčiausiai dėl to, jog ašaros, jausmai –  natūrali, gamtos duota žmogiška reakcija. Svarbu, jog vaikas ir brendimo laikotarpiu nepaisytų lyčių stereotipų. Pasaulyje apstu puikių futbolininkių, boksininkių kaip ir vaikinų, sėkmingai save realizuojančių mados industrijoje“, – kalba I. Stonkuvienė.

Moteris anksti uždirbo savo pirmuosius pinigus, tapo savarankiška, jos galvoje formavosi tvirtas požiūris į žmones, vyrus ir moteris.

„Buvau gal septintoje klasėje, kai nusprendžiau būti policijos remėja, koordinuojančia mokyklos šokius, labai anksti suvokiau atsakomybės prasmę. Septintoje klasėje mamai aš pasakiau: „Nenustebk, jei neturėsiu vyro, nes bet kokio man nereikia. Nenorėčiau būti iš tų moterų, kurių antroji pusė kvaršina galvą, negamina valgyti, neprižiūri vaikų. Visuomet norėjau sau lygaus partnerio, kadangi gana anksti pati pradėjau uždirbti pinigus.“

Kas liečia mažuosius Ceciliją ir Pranciškų, Indrė neslepia, kad jų aplinkoje lyčių stereotipai gajūs, tačiau vaikai auga matydami mamą ir vairuojant automobilį, ir vadovaujant. Indrė atvira – gimus Pranciškui ji net iš karto berniuką supažindino su mados industrija, paprasčiausiai sūnus į šį pasaulį atėjo tuo laikotarpiu, kai Indrė dirbo su stiliaus projektais.

„Geriausios 2019 metų KANŲ LIŪTŲ reklamos“ šiais kalbės ir apie rimtas socialines problemas, ir privers kvatotis. 2 valandų programoje – reklamos, jau įėjusios į istoriją, ateitį keičiantys kūrybiniai sprendimai ir istorijos, kurios nepaliks abejingų. „Geriausios 2019 metų KANŲ LIŪTŲ reklamos“ spalio 15-ąją vyks visuose „Forum Cinemas“ kino teatruose Vilniuje, Kaune,Klaipėdoje ir Šiauliuose. O taip pat – Vilniaus kino teatre „Pasaka ir Panevėžio „Apollo“. Bilietus galima įsigyti kino teatrų kasose ir jų interneto svetainėse čia, čia ir čia.

Naujausi straipsniai