Originaliais meno kūriniais ir instaliacijomis garsėjanti lietuvė dailininkė Agnė Kišonaitė Honkonge pristatė įspūdingą projektą, nuo šiol leisiantį jai didžiuotis pasaulio Guinnesso rekordo savininkės vardu. Rekordą menininkei pelnė 3,03 metro aukščio meno objektas „Lūpdažių bokštas“, kurį kuriant panaudotos 18 399 lūpų dažų pakuotės
Agnės Kišonaitės projektas buvo pristatytas Honkonge, prekybos centre „WTCmore“, lapkričio 10-ąją, 15 val. vietos laiku (9-ą valandą ryto Lietuvos laiku). Pristatymo metu pasaulio Guinnesso rekordų agentūros atstovai užfiksavo naują pasaulio rekordą – „Lūpdažių bokštą“ nuo šiol galima vadinti aukščiausia iš daugiausiai lūpų dažų tūbelių sukonstruota skulptūra.
Kaip pasakojo pati menininkė, galimybė imtis naujo projekto atsirado šią vasarą, kai ji sulaukė netikėto elektroninio laiško, kviečiančio Honkonge pristatyti prieš 3 metus dailininkės sukurto meno objekto „Lūpdažis milžinas“.
Bendraujant su kvietimą siuntusia agentūra ši mintis transformavosi į naują idėją – naudojant tik lūpų dažų pakuotes sukurti objektą, kuris galėtų pretenduoti į pasaulinį Guinnesso rekordą. Pasak A. Kišonaitės, ankstesniojo „Lūpdažio milžino“ Guinnesso rekorduose fiksuoti nepavyko, nes meno objektui sukurti buvo panaudotos kelios skirtingos medžiagos: lūpų dažai ir medinis karkasas, o norint pasiekti rekordą, karkasą konstruoti teko vien tik iš lūpdažių.
„Lūpdažių bokštas“ 3 mėnesius buvo kuriamas Lietuvoje, o vėliau atskiromis dalimis išskraidintas į Honkongą. Čia prireikė dar savaitės, per kurią pati menininkė surinko objektą į vientisą skulptūrą. „Kalbant su agentūra, paaiškėjo, jog idėjos – lūpdažio skulptūros – įgyvendintojų jie ieškojo visame pasaulyje. Labai džiaugiuosi, jog pasirinko mane“, – pasakojo menininkė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Savo kūrybos namus įkūrusi Aušra Haglund: „Šiuo metu tai aukščiausias mano pasiekimas“
Prireikė nemažai pastangų rasti beveik 20 000 lūpų dažų tūbelių, objektas svėrė daugiau nei 530 kilogramų – nugabenti jį į Honkongą taip pat buvo savotiškas iššūkis. „Atvykus į Honkongą dėl karščio ir drėgmės bijojau, jog gana trapiai skulptūrai nieko nenutiktų“, – prisiminė A.Kišonaitė.