Luka Sinevičienė – atvirai apie nervinę anoreksiją: „Susirgau ir siekdama idealaus svorio, ir dėl įtampos“

Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Remigija Paulikaitė, žurnalas „Laimė“
Publikuota: 2021-04-06 18:07
„Vieną dieną supratau, kad kitus apgaudinėju: tiek kalbu apie pozityvumą, atvirumą, kaip svarbu dalytis, įkvėpti kitus, o pati kai ką nutyliu. Nusprendžiau, kad laikas nebeslėpti, jog paauglystėje esu turėjusi rimtų mitybos sutrikimų. Pasekmes jaučiu iki šiol“, – atviram pokalbiui ryžtasi istorikė, visuomenininkė, „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvė, radijo laidos „Vardan tos“ autorė Luka Sinevičienė.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

„Atrodo, kad prie žmogaus, kuris kalba apie pilietiškumą, patriotiškumą, įvaizdžio nedera atviravimas apie mitybos sutrikimus, ar ne? Daugelis baiminamės, kad garsiai ką nors prisipažinę pakenksime sau: kiti apkalbės, kritikuos, – sako Luka. – Tačiau kai kartą viešai puse lūpų apie savo problemas užsiminiau, sulaukiau stipraus teigiamo atgalinio ryšio. Man rašė daugybė žmonių, dėkojo, kad dalijuosi, pritarė, kad apie tai reikia kalbėti. Ne viena mergina sakė, kad irgi yra tai išgyvenusi. Dar kartą įsitikinau, kokia stipri žodžio galia. Kai žinai, kad dar kas nors tai yra išgyvenęs, jautiesi ne vienas.“

Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kada su tomis problemomis susidūrėte?

Tada mokiausi devintoje ar dešimtoje klasėje. Augdama buvau labai jautri – iki šiol tokia esu. Galbūt ir dėl to tuo metu turėjau skrandžio problemų, tad reikėjo valgyti nedaug ir specifinį, man tinkantį maistą. Pamažu tai tapo visišku maisto ignoravimu.

Iš pradžių nevalgiau todėl, kad skauda skrandį, o paskui tai virto psichologine problema. Kritinę ribą pasiekiau, kai man buvo septyniolika aštuoniolika metų. Įtakos turėjo ir lieknumo kultas. Niekada nebuvau apkūni, greičiau – normalaus sudėjimo mergina, bet dėl savo kūno kompleksavau. Todėl nustojau valgyti, o tėvams, draugams melavau, kad viskas gerai. Dažnai tai, ką prie stalo įsidėdavau į lėkštę, išmesdavau. Jei suvalgydavau daugiau – išvemdavau: organizmas maisto nebepriėmė. Suvalgydavau nebent obuolį ar saujelę salotų.

Kai tėvai pamatė, kad man reikia pagalbos, turėjau jau ne tik psichologinių problemų.

Nežinau, ar galima vadinti azartu, bet kai matai, kad krinta kilogramai, kai visai patinka vaizdas, kurį regi veidrodyje, kai tavo pokyčius pastebi aplinkiniai, tai skatina maistą ignoruoti ir toliau. Atsimenu, ir bendraklasės girdavo, kaip gerai atrodau, ir iš vaikinų sulaukdavau komplimentų.

Kai tėvai pamatė, kad man reikia pagalbos, turėjau jau ne tik psichologinių problemų. Ir fiziniai duomenys buvo labai prasti – jau nešiojau XS dydžio drabužius.

Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Badaudama buvau pasiekusi tokį kritinį svorį, kad kai mama nuvedė pas Šiaulių gydytojus, šie nukreipė į Valgymo sutrikimų centrą Vilniuje. Man buvo taip silpna, kad vos paėjau, svaigo galva, nukrito kraujo spaudimas, aišku, skaudėjo skrandį. Į tą Valgymo sutrikimų centrą tėvai mane atvežė leisgyvę. Ten išgirdome, kad tokios būklės žmogaus negali priimti gydytis psichologinių problemų – pirmiausia turiu atgauti fizines jėgas.

Atsidūriau Santaros klinikose. Man buvo diagnozuota nervinė anoreksija. Lašinėmis ir kitokiais vaistais mane atstatinėjo dvi savaites... Valgyti pradėjau po truputį. Košės, sriubos, virta vištiena – ligonio maistas, kuris nedirgina, neprovokuoja skrandžio. Deja, iki šiol turiu su juo problemų. Anuometinio alinimosi padariniai...

Nervine anoreksija susirgau ir dėl įtampos, ir siekdama idealaus svorio.

Išmokau gaminti sveikesnį maistą, atradau triukų, kaip jį paversti skanesniu, bet kad galėčiau valgyti nesigrauždama. Tai tarsi mano terapija. Vyras jau įprato, kad riebių padažų, kaloringų patiekalų namuose nebus. Supratau, kad jei nenoriu savęs kasdien plakti už kiekvieną priaugtą gramą, sveikesnis maistas turi tapti kasdienybe, gyvenimo būdu. Vengiu saldumynų, nevalgau miltų, kaloringų patiekalų.

Taip pat nuolatos sportuoju. Atradau, kad man artima kalanetika ir pilatesas. Tai – ir mankšta, ir nusiraminimas, susikaupimas. Anksčiau su sportu man buvo sudėtinga gal ir dėl to, kad nemačiau galimybės įterpti jį į dienotvarkę. Supratau, kad visgi labai svarbu rasti laiko sau. Kai diena labai dinamiška, kupina įvairios veiklos, labai gerai valandėlę praleisti ne tik su knyga ar puodeliu arbatos, bet ir judant. Dabar jei nepasimankštinu, pradedu blogai jaustis.

Matyt, savęs daugybę kartų klausėte, kodėl jums tuomet, paauglystėje, taip atsitiko?

Daug kam buvo keista, kaip gali atsirasti tokių problemų man, merginai iš geros šeimos, kurioje tėvų santykiai puikūs. Kuri yra labai aktyvi, gerai mokosi, su visais bendrauja. Mokykloje sutardavau ir su moksliukais, ir su atstumtaisiais.

Stresą žmonės priima skirtingai. Vieni, jei nervinasi, valgo, kiti negali kąsnio nuryti. Aš – iš pastarųjų. Nervine anoreksija susirgau ir dėl įtampos, ir siekdama idealaus svorio.

Man jautru, kai 38–40 dydžio drabužius nešiojanti mergina jau vadinama plus size. Vadinasi, tokia esu ir aš...

Atgavus fizines jėgas, daug kas pasikeitė ir galvoje. Supratau, kad negalima taip su savimi elgtis. Kai iš Santaros klinikų jau galėjau važiuoti gydytis į Valgymo sutrikimų centrą, pasakiau, kad nenoriu. Aš išsigandau. Galbūt todėl, kad tas padalinys yra psichiatrijos ligoninėje. Nusprendžiau pagalbos ieškoti kitaip: Šiauliuose konsultavausi su mitybos specialistais, vaikščiojau į psichologų konsultacijas. Pagalbos sau ir motyvacijos labai daug radau veiklose.

Pradėjau kur tik įmanoma savanoriauti: vaikų globos namuose, senelių pensione. Dirbau su merginomis, kurios susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip aš – valgymo sutrikimais. Galima sakyti, kad tuo metu sužydėjo ir mano pilietiškumas. Kai dabar pagalvoju, gal į tas veiklas ir kiek savanaudiškai įsitraukiau. Man tai buvo tam tikra išgyvenimo forma: susikoncentruodama į kitų žmonių rūpesčius, savo problemas kažkaip užspaudžiau. Įsivaizdavau, kad taip padedu sau.

Tai tikrai padėjo pasveikti?

Maniau, kad sau padėjau... Tačiau praėjo dešimt metų, o aš nesijaučiu pasveikusi. Tos graužiančios mintys vis išlenda. Ypač kai būna sunkesnis etapas. Štai dabar žiema, tamsu, turiu mažiau veiklos, daugiau laiko praleidžiu namie – ir man išsyk sunkiau. Kai negaliu savęs tiek daug išdalyti kitiems, pradedu daugiau galvoti apie save. Man tai nepatinka, vėl jaučiuosi negerai.

Žinau, kad taip sau niekada nebekenkčiau, specialiai nebadaučiau, bet apie tai vis galvoju, ta tema man sunki. Nėra savaitės, kad nepagalvočiau, kaip atrodau, ar sau patinku. Tik dabar išvaizdą stengiuosi gerinti kitais būdais – sportuodama, sveikai maitindamasi. Tačiau iki šiol negaliu klausytis, kai labai lieknos mano draugės aimanuoja, kad yra per daug apkūnios. Man skaudu, mintyse svarstau: o ką galvoti man, kuri sveria šiek tiek daugiau už jas?

Man labai nepatinka, kai kas nors pavadinamas storu, apkūniu. Nepriimu to asmeniškai, bet manau, kad tokiais apibūdinimais mėtytis negalima: juk nežinai, kodėl žmogus yra toks. Galbūt jis turi sveikatos problemų. Man jautru, kai 38–40 dydžio drabužius nešiojanti mergina jau vadinama plus size. Vadinasi, tokia esu ir aš... Labai liūdna, kad su tuo susiduria, išgyvena daug merginų. Smagu, kad vis daugiau kalbama apie sveiką grožį, kad kartojama, jog „Victoriaʼs Secret“ modelių figūros neturi būti siekiamybė.

Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Kaip manote, kodėl taip sunku apie tai kalbėti?  

Gal todėl, kad labai asmeniška. Dabar tiek kalbama apie psichologus, psichoterapeutus, kad nereikia jų gėdytis, baimintis, bet vis dar sunku prisipažinti, kad jauti poreikį su jais konsultuotis. Valgymo sutrikimai – irgi labai sudėtingas dalykas. Iš tos bėdos pačiam išlipti itin keblu, reikia pagalbos. Kai aš sirgau, nežinojau, kur galiu kreiptis, kur galiu apie tą ligą pasiskaityti.

Prieš dešimtmetį Lietuvoje valgymo sutrikimai tarsi neegzistavo. Sutinku, kad tai – savita depresijos forma: susisuki į savo kokoną ir nelengva matyti šviesą. Tai – tikrai rimta problema. Dabar, kai skaitydama paskaitas apie pilietiškumą keliauju po mokyklas – ypač toliau nuo didžiųjų miestų, apie tai po truputį su jaunimu pradedu kalbėti. Pastebiu, kad itin jautru mažuose miesteliuose, kur patyčios ir stereotipai dar gajesni.

Sulaukiu daug atgarsių. Man rašo ir merginos, ir vaikinai, nes apie valgymo sutrikimus su jais apskritai niekas nekalba. Man pačiai liesti tas temas – iššūkis, bet jaučiu, kad lyg ir esu pasiruošusi. Nes kai tiek daug kuo su jaunais žmonėmis dalijuosi, manau, turiu išlikti sąžininga ir pasakyti jiems, kad ne viskas mano gyvenime pozityvu – būna ir labai sunkių momentų. Turime ieškoti pagalbos ir vieni kitiems padėti.

Ar jums pagelbėjo artimiausi žmonės, draugai?

Apie mano valgymo problemas nei tada, nei dabar šeimoje nekalbame. Tai – tabu. Iš to laikotarpio daug dalykų pamiršau – matyt, pasąmonė nenori atsiminti. Tai tarsi kova su blogomis emocijomis. Apskritai šią mano istoriją mažai kas žino. Savo vyrui papasakojau. Kartais lyg ir juoko forma, o viduje – gal ir rimtai Alminui pasakau, kad man reikėtų mažiau valgyti. Tačiau man atrodo, kad jis tos problemos nesupranta. Aš jam graži tokia, kokia esu. Neva prisigalvoju nesąmonių.

Jei visgi palaikymo reikia, žinau, kad visada tas žmogus bus mama.

Mano labai geri santykiai su mama. Tačiau kai sunku, neskubu jai skambinti. Man pirmiausia reikia viską susidėlioti savyje, o tada gal su niekuo ir nereikės kalbėtis. Jei visgi palaikymo reikia, žinau, kad visada tas žmogus bus mama. Turiu porą draugų vaikinų, kuriems kai ką galėčiau papasakoti. Paradoksalu, bet nors esu atvira, turiu daug pažįstamų, iš tiesų esu katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Kai kuriuos dalykus noriu išgyventi tik pati. Geriau kitą išklausysiu, kam nors padėsiu, negu prašysiu pagalbos.

Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Nors kartais galbūt pravestų net pokalbis su psichologu.  

Lankydavausi, bet tai buvo labai seniai. Manau, kad vėl reikėtų pradėti. Žmonės kokių nors problemų turi visada. Aš dabar jaučiu ir perdegimo simptomų. Tai būtų galima pavadinti nauja XXI amžiaus liga. Ji ypač veikia žmones, kurie daug savanoriauja, savęs atiduoda kitiems. Jie save tiek išdalija, kad sunku besusirinkti...

Ir aš kartais pervargusi savęs pradedu klausinėti, ar verta tiek daug daryti, kai vis tiek ne viskas gerai? Ar yra prasmė tiek daug savęs atiduoti? Aš gana stipriai išgyvenu ir savo, ir kitų nesėkmes. Būna visko, bet sau neleidžiu ilgai skendėti apmąstymuose. Esu išmokusi save surinkti, mobilizuoti ir eiti toliau.

Matyt, reikėtų išdrįsti nueiti pas psichologą. Nes pačiam visko susidėlioti į lentynėles gal neįmanoma – nežinau, kokia stipri turėtų būti asmenybė, kad tai pavyktų...   

Nemanau, kad kada nors pavyks tuos išgyvenimus pamiršti, ištrinti iš galvos.

Nemanau, kad kada nors pavyks tuos išgyvenimus pamiršti, ištrinti iš galvos. Gal su tuo reikia susidraugauti. Juk žaizdos vis tiek liko, tai – mano asmenybės dalis. Be jų būčiau kitokia, galbūt be tos patirties neturėčiau aukštesnių tikslų: daryti gerus darbus Lietuvai, padėti jauniems žmonėms. Negaliu sakyti, kad už tai, kas šiandien esu, reikia dėkoti ligai, bet susitaikyti privalau.

Vienas dalykas per tą dešimtmetį tikrai nepasikeitė: jūsų veiklumas. Ir dabar sukatės tarp daugybės projektų!

Tikrai, ir tuo labai džiaugiuosi. Didžiausias įvertinimas man, kaip pilietiškumo skatintojai, yra tai, kad LRT turiu savo radijo laidą „Vardan tos“. Joje kaskart pasakoju vis apie kitą pilietiškumo formą, stengiuosi, kad pagaliau žmonėms viskas būtų paprasta ir aišku.

Be to, pavasario karantinas man subrandino mintį tęsti studijas – įstojau į politikos mokslų doktorantūrą! Taip pat vedu viešo kalbėjimo mokymus, skaitau paskaitas apie pilietiškumą, valstybės gynybą. Visko daug... Ir viskas susiję su jaunimu. Toje veikloje matau didelę prasmę. Manau, kad jaunimas yra mūsų dabartis ir reikia į jį investuoti dabar. Nes tikrai matau daug žmonių, kuriems trūksta motyvacijos tikėti savimi. Jei tinkamu metu juos palaikytume, padarytume daug gražių dalykų.

Šiuo laikotarpiu, kai dirbame iš namų, neatsisakau per interneto platformas pravesti kokios nors pamokos. Man tai – dienos šviesulys, pozityvumo pliūpsnis. Pasikalbame, kaip ir per karantiną būti pilietiškiems, prisidėti prie valstybės saugumo. Na, ir dar dirbu Lietuvos kariuomenėje. Kariuomenė, valstybė, pilietiškumas – viskas labai susiję.

Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Luka Sinevičienė / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Labai mylite tėvynę, bet kartais pritrūkstate meilės sau...

Paradoksas, bet taip yra. Pirma – Lietuva, paskui aš. Sutinku, kad reikėtų pradėti nuo savęs. Tai – ilgas kelias, aš jo gal dar neatradau, gal dar neturiu su kuo juo eiti. Bet žinau, kad pavyks. Daug kas pasikeistų, jei apie emocinę sveikatą kalbėtume be stereotipų, be tabu. Nes atsiverti, šnekėti apie vidines problemas daug kam paprasčiausiai gėda, nedera su įvaizdžiu, gyvenimo būdu. Smagu, kad apie emocinę sveikatą, kaip jos siekti, kalbama vis daugiau. Labai palaikau su tuo susijusias iniciatyvas. O kadangi reikia pradėti nuo savęs, tai dabar pasakoju. Tai – irgi bandymas padėti sau. Ir parodymas kitiems, kad nereikia bijoti.

Prieš kokius penkerius metus manęs niekas nebūtų įtikinęs atsiverti.

Prieš kokius penkerius metus manęs niekas nebūtų įtikinęs atsiverti. Mes su kiekvienais metais augame kaip asmenybės. Viduje sau turėjau atsakyti į labai daug klausimų, kad galėčiau pasakoti neapsipylusi ašaromis, be didžiulio jaudulio. Tokie dalykai stiprina. Man dvidešimt aštuoneri, bet jau visokių išgyvenimų turėjau – net pirmas savo vestuves esu atšaukusi... Patirtys, kad ir blogos, grūdina. Dabar taip pat sunku, bet jau galiu kalbėti. Yra daug žmonių, kurie apie mitybos sutrikimus niekada taip ir neišdrįs prabilti. Džiaugiuosi, kad aš jau galiu.   

 

Pagalba telefonu visoje Lietuvoje

1. Jaunimo linija

jaunimolinija.lt
Jaunimui. Paramą teikia savanoriai
Tel. 8 800 28888
Darbo laikas: I-VII visą parą

2. Vaikų linija

vaikulinija.lt
Vaikams. Paramą teikia savanoriai
Tel. 116111
Darbo laikas: I-VII 11 – 23 val.

3. Pagalbos vaikams linija

pagalbavaikams.lt
Vaikas ir tėvams, patiriantiems iššūkių. Paramą teikia savanoriai.
Tel.116111
Darbo laikas: I-V 11- 19 val.

4. Vilties linija

viltieslinija.lt
Suaugusiesiems. Paramą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai.
Tel. 116 123
Darbo laikas: I-VII visą parą

5. Pagalbos moterims linija

pagalbosmoterimslinija.lt
Moteris. Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
Tel. 8 800 66366
Darbo laikas: I-VII visą parą

6. Linija Doverija

Jaunimui rusų kalba.
Paramą teikia savanoriai moksleiviai
Tel. 8 800 77277
Darbo laikas: II-VI 16-20 val.

7. Tėvų linija

tevulinija.lt
Tėvams, patiriantiems iššūkių
Paramą teikia profesionalūs psichologai
Tel. 8 800 90012
Darbo laikas: I-V 9-13 val. ir 17- 21 val.

8. Sidabrinė linija

sidabrinelinija.lt
Senjorams. Paramą teikia profesionalūs konsultantai, kalbasi savanoriai, kiti senoliai.
Tel. 8 800 80020
Darbo laikas: I-V 8-20 val.

9. Krizių įveikimo centras

krizesiveikimas.lt
Suaugusiesiems ir paaugliams. Konsultuoja psichologai. Pirma konsultacija nemokama, vėlesnės mokamos.
Skype: krizesiveikimas; krizesiveikimas1
Darbo laikas: I-V 16-20 val. ir VI 12-16 val.

 Informacija iš pagalbasau.lt

Naujausi straipsniai