Kalba žmogui reikalinga kiekvieną dieną – ji mums padeda bendrauti, suprasti vienam kitą. Kalbininkė Loreta Vaicekauskienė sako, kad neturėtume bijoti nuolatinio kalbos kismo ir transformacijos ar kitų kalbų invazijos. Visų svarbiausia, kaip teigia mokslininkė, yra žmonės, nes jie kalbą ir kuria.
Neseniai minėjome Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Ką šiame globaliame pasaulyje reiškia tokia diena?
Manau, tai yra puiki proga organizuoti įdomius renginius jaunimui, kuris mokosi kalbų, taip pat priminti apie kalbas. Aktualu tomis aplinkybėmis, kai prisimename, jog mūsų valstybėje kartu gyvuoja skirtingos kalbos. Tarkime, priminti, kad Lietuvoje ne visi žmonės kalba viena kalba, kai kurie turi keletą gimtųjų kalbų – šalia lietuvių yra ir lenkų, rusų, karaimų ir kt. Mes labai susitelkę į lietuvių dominavimą ir tai reiškiame, sakyčiau, gana piktai. Lietuvių kalba ir taip svarbiausia, šito nereikia pabrėžti, tačiau nedera žeminti ir kitų kalbų bei jų vartotojų. Svarbu priminti, kad yra daugiau kalbų negu viena. Nėra prasmės iškelti vieną tautą, kai kalba yra stipri, vartojama visose srityse.
Mūsų šalyje galima justi lietuvių kalbos kultą. Ar tai padeda, ar kenkia, mus riboja?
Kultas jau savaime nėra gerai. Kai įvardijama, kad tai yra kultas, galima įžvelgti klusnumą, pastebėti žmones, pasiskelbusius žyniais, kurių visi turi nedvejodami klausyti ir kritiškai nemąstyti. Aš netgi iš kalbininkų diskursų turiu pavyzdžių, kad kalbama, jog lietuvių kalba turi būti kultu. Tai tikrai yra labai blogai, o šiandien mūsų modernioje valstybėje tokia situacija labai krinta į akis. Matome, kiek žmonių dėl to negali dalyvauti kuriant kalbos vertę, nes viena institucija pasako, kas kalboje vertinga, kas žalinga. Nuomonę turintys kalbos vartotojai, kurių galvose kalba gyva, tarsi negali dalyvauti.
Paminėjote, kad kalba yra gyva. Ką kalbininkai turi galvoje sakydami, kad kalba – gyvas organizmas?
Žvelgdami iš kalbotyros, mokslo perspektyvos, lingvistai sako, kad tai, jog mes kalbame, yra smegenų savybė. Tai mums būdinga kaip biologinei rūšiai. O socialine ir kultūrine prasme ji gyva todėl, kad žmonės kuria kalbą. Kalba neturi kito būdo gyvuoti, kaip tik per jos kalbėtojus. O jie ją susikuria tokią, kokios reikia skirtingomis aplinkybėmis, skirtingiems tikslams. Tai ir yra gyvybė, judėjimas.
Neseniai nuskambėjo žinia, kad Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas nebetenka galios. Kokia šio žingsnio reikšmė? Kaip jį vertinate? Kas pasikeis?
Pirmiausia, tas sąrašas darė daug žalos viešajai kalbai, kuri mūsų šalyje labai smarkiai reglamentuojama. Tačiau tie reglamentai niekur nedingo. Pasikeis tik tai, kad nebebus galima skirti baudų. Manau, kad tokia idėja jau kurį laiką sklandė ore. Tai buvo skandalinga, netgi gėdinga, ir mūsų bendruomenė šia prasme labai negražiai atrodė. Manau, kad nebenorėjo taip atrodyti. Tačiau esmės šis žingsnis nekeičia. Ypač niekas nesikeis mokyklose: liko tie patys vadovėliai, vaikai nemokomi mokslo, o tik to, kaip taisyti kalbą. Juk tai yra nesusipratimas.
Bendrai kalbos vartosenai sąrašas neturėjo didelio poveikio, išskyrus šiokį tokį nepatogumą vartotojams. Tačiau kalba yra galingesnė už reglamentus ir mes tai matome. Tokie kalbos taisymai, kokie buvo Didžiųjų kalbos klaidų sąraše, nėra veiksmingi, tai įrodo įvairūs tyrimai. Kad ir priešdėlis „da-“ – vis tiek atsiranda vartotojų, kuriems jis bus reikalingas. Tačiau panaikintas sąrašas kalbos vartotojams suteiks šiek tiek ramybės.
Gal tai rodo, kad kalbininkai šiek tiek laisvėja?
Gal ir galime liberalėjimu pavadinti keistų draudimų naikinimą. Tačiau to seniai reikėjo. Matyt, susivokta, kad kurį laiką buvo nelabai tinkamai elgiamasi su kalba, ir tos klaidos taisomos. Tačiau taisomos taip, kad visą laiką pabrėžiama, jog vis tiek tai yra blogi žodžiai, taisyklingumo niekas neatšaukia. Vis dėlto aš daryčiau kitaip: pasakyčiau visuomenei, kad buvo laikai, kai mes iš inercijos elgėmės vienaip ar kitaip, nes taip supratome. Reikėtų detalesnio paaiškinimo.
Kaip manote, koks lietuvių raštingumo lygis? Gal yra padaryta kokių nors tyrimų?
Šituo klausimu yra visame pasaulyje padarytų mokslinių tyrimų. Ir yra labai aiškus atsakymas: skundai, kad ateinanti karta daro ką nors prasčiau, be kita ko, ir blogiau kalba, rašo, yra susiję ne su kalbos raida, bet su įsitikinimu, kad praeitis buvo geresnė, o ateitis bus tik blogesnė. Kolegos kalbininkai užsienyje yra radę labai daug dokumentacijų, kad tokių skundų, ypač seno rašto kalbomis, buvo dar Romos imperijos laikais ar anksčiau.
Jų buvo XVII, XVIII, XIX a. Na, o pasižiūrėjus kelių dešimtmečių duomenis, galima sakyti, kad lygiai taip pat jaunimu skundėsi sovietmečiu, šiuolaikiniu jaunimu skundžiamasi ir dabar. Kalbos raida neturi įtakos. Kalba yra mums duota gamtos ir mūsų kuriama, todėl negali eiti link susinaikinimo. Jei raida būtų bloga, tai išeitų, kad mes prieš kelis šimtus metų būtume negalėję susikalbėti, bet taip neįvyko. Šių dienų situaciją palyginkime su laikotarpiu prieš 100 metų, kai buvo daug neraštingų žmonių (nemokėjo vardo parašyti, laišką paskaityti nešdavo kitam).
Kaip galime šiandienos pasaulį vadinti ne tokiu raštingu? Mes rašome gerokai daugiau rašytinių tekstų, dėl to atsirado daugybė naujų sričių, yra daug terpių komunikuoti raštu. Seniau egzaminai buvo laikomi žodžiu, dabar viskas vyksta raštu. Ar žmones, kurie daugiau rašo, kuria daugiau tekstų, galima vadinti neraštingais? Tikrai ne. Tai, ką mes vadiname neraštingumu, turi labai siaurą prasmę – nesilaikymas Lietuvių kalbos komisijos normų.
Prie raštingumo daug prisideda technologijos. Kaip manote, jos kalbą veikia į gera ar į bloga?
Tai gana nauja terpė. Kalba nėra objektas, kurio mažėja. Jo yra tiek, kiek reikia. Atsirado nauja terpė (nauja technologija), joje turi būti ir kalbėjimo būdų. Jei kalbėtume apie internetą, kompiuterius, lietuvių kalbai nei šilta, nei šalta, kad rašome be diakritinių ženklų, lietuviškų raidžių. Yra skirtingų žanrų, o juose – skirtinga kalba. Taip yra su visomis kalbomis.
Koks buvo lingvisto darbas prieš 50 metų ir dabar? Ar daug pasikeitė?
Prieš keliasdešimt metų lingvistika pati ėmė labai keistis. Kai atsirado technologijos, kalbos suvokimas itin pasikeitė – galima gauti didelius kiekius duomenų ir matyti, kokia ta kalba yra galinga, įvairi. Anksčiau būdavo spėliojama arba dirbama su gramatikomis, kurios jau yra surašytos pagal idealizuotos kalbos vaizdą. Technologijos leido apžvelgti didžiules kalbos sankaupas. Tada išaiškėjo, kad kalba yra kitokia, nei mes įsivaizduojame. Atsirado naujų krypčių, disciplinų. Technologijos leido pažvelgti į žmonių smegenis, pasižiūrėti, kokių ten yra lobynų. Tad kalbotyra išties labai keitėsi, o kalbininko darbas šiandien tikrai yra kitoks. Tačiau smalsiam žmogui visą laiką buvo įdomu, kad ir kokie tai tyrinėjimų būdai būtų.
Apie kalbininkus yra nemažai anekdotų – neva jie sėdi ir specialiai kuria naujadarus, taisykles, kurių niekas nesupranta. Ar yra tiesos?
Tai yra universalu. Galbūt tokie vaizdiniai ateina iš senų laikų, kai kalbos mokymas buvo gramatikos mokymas. Žmogus, kuris jos mokė, turėjo pats ją gerai mokėti. Daugelyje valstybių yra anekdotų apie kalbininkus, stereotipų, kad jie turi pamokslauti, nes taisykles žino geriau nei kiti, kad moka daug kalbų ir pan. Tačiau taip nėra. Kalbininkai kalbos nesukuria, ją kuria žmonės. Visur pasaulyje kalbininkai taisykles tik nustato, atpažįsta iš kalbos, kurią vartoja žmonės. Iš tikrųjų žmonės patys kuria normas – ir kalbos, ir kultūros. Viešai nesikeikiama ne dėl to, kad bijoma Kalbos komisijos, o todėl, kad taip elgtis nekultūringa – žmonės nenori būti nekultūringi.
Kokie jums patys gražiausi lietuviški žodžiai?
Tiesą sakant, aš nelabai suprantu gražiausio lietuviško žodžio rinkimų. Tai man atrodo gana banalu. Yra daugiau dalykų, apie kuriuos galima kalbėti. Būna, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse renka metų žodį. Tokius rinkimus visai suprasčiau ir pateisinčiau. Tačiau svetimose šalyse tokį procesą stebėti įdomu, nes kitur metų žodžiu gali būti išrinktas netgi slengas ar skolinys. Neseniai Lietuvoje viešėjo danų reperis, kuris buvo išrinktas paskelbti metų žodį. Jie renka skolinį ar kitą netikėtą žodį, o tai yra įdomu. Metų žodžio rinkimus suprasčiau kaip linksmą iniciatyvą, tik Lietuvoje metų žodžio niekada nepaskelbs reperis ir tai nebus slengas ar skolinys. Mes bijome, įsivaizduojame, kad kalba turi būti kitokia, nei yra. Tokia, kokia yra, mums nepatinka ir netinka. Organizuodami tokius rinkimus, galėtume būti linksmesni ir laisvesni.
Koks jūsų požiūris į lietuvius, kurie išvykę į užsienį, o jų atžalos jau nebemoka lietuviškai?
Tai labai jautrus klausimas, tokių vaikų tėvai labai dėl to jaudinasi. Klausiausi vienos kolegės, kuri ištekėjusi už užsieniečio, pranešimo. Kolegė pranešimą baigė žodžiais: „Žmogus vis tiek yra svarbiausia.“ Aš tikrai pritarčiau tam teiginiui. Mes negalime manyti, kad esame kam nors įsipareigoję. Jei apžvelgtume žmonių ir kalbos raidą, migraciją, pamatytume, kad niekada taip nebuvo ir nebus. Išties matau labai didelį tėvų rūpestį, norą, pastangas. Aišku, neretai tai vyksta ir praktiniais, ir simboliniais sumetimais: kad su seneliais susišnekėtų, kad žinotų savo šaknis ir pan. Tačiau būna, kad žmonėms nepavyksta, jie pasirenka kitą būdą. Be abejo, tam yra priežasčių. Tai yra jų sprendimas, nes žmogus yra svarbiau. Tai žmogaus vertybės, kūryba, pasirinkimas.