Tai istorija apie vargšą šunį Roksterį, kuriam likimas lėmė rasti puikius šeimininkus. Taip pat – apie Londono aristokratą Sveną Ley (43), mados namų „Escada“ įkūrėjų sūnų, kadaise per savo medaus mėnesį išgelbėjusį benamį šunį nuo mirties. Iš meilės šiam šuneliui atsirado ir Ley šeimos verslas – šunų ėdalo kompanija „The Rockster“.
Su Svenu susitinkame Vilniuje, salone „Pet Style“. Elegantiškasis ponas Ley čia atvyko apžiūrėti, kokioje aplinkoje prekiaujama jo prekės ženklo produktais, – ir atrodo viskuo patenkintas. Šunų ėdalo verslas jam – dar gana nauja veikla ir labai skiriasi nuo to, ką darė anksčiau. „Nemaniau, kad tai apskritai taps verslu, – patikina jis. – Sakyčiau, tai tiesiog džiaugsmas mano širdžiai.“ Į taures jis pila prancūziško šampano ir... čia pat atidaro dailią skardinę šunų ėdalo. „Norite paragauti? Čia aukščiausios kokybės vištiena, kalakutiena, mangai“, – vardija sudėtį. Dėbsome į šunį, nupieštą ant skardinės, ir atsargiai ragaujame: išties švelnus skonis, puiki mėsa. „Turbūt atrodo keista, kad čia nėra druskos ir prieskonių,– šypsosi Svenas. – Žmonės prie to pripratę. Bet jei užsiteptumėte šito ant duonos, pabarstytumėte truputį druskos – būtų tikrai skanu. Aš kartais universitete skaitau rinkodaros paskaitas ir sykį ten nuvažiavau su vaišėmis: prancūzišku batonu, keliais buteliais raudonojo vyno ir „Rockster“ skardinėmis. Pritepėme mažų sumuštinukų, studentai vaišinosi ir gyrė. Prasidėjus paskaitai ekrane jie išvydo kompanijos skaidres, ir vienas nedrąsiai pakėlė ranką: „Jūs juk nenorite pasakyti, kad mes ką tik valgėme šunų ėdalo?..“ „Ir pirštus apsilaižėte“, – atsiliepiau, o jis nusijuokė: „Net mano mama negamina taip skaniai!“
Esate kilęs iš labai garsios šeimos. Turbūt nesistebite, kad žmonės jūsų vardą vis dar sieja su „Escada“?
O ne, juk „Escada“ buvo mano tėvų kūdikis. Tėvai susipažino Sankt Morice, bet meilė gimė tik iš antro žvilgsnio, kai susitiko Miuncheno žirgų lenktynėse. Draugai juos primygtinai ragino statyti už kokį nors žirgą, ir jiedu pastatė po penkias markes už kumelę Escadą, kuri iš pažiūros turėjo mažiausiai tikimybių laimėti. Ir buvo vieninteliai tų lenktynių laimėtojai... Gal tai, o gal kas nors kita paskatino juos susidraugauti, paskui susituokti ir susilaukti manęs. Mama tuomet dirbo didelėje mados kompanijoje, tėvas turėjo nuosavų parduotuvių Miunchene, tad jiems natūraliai kilo mintis įkurti nuosavą prekės ženklą. Sugalvoti pavadinimą buvo nesunku: juk viskas ir prasidėjo nuo Escados. Aš gimiau 1975-aisiais, o 1977-aisiais buvo įkurti mados namai: mama rūpinosi dizainu ir kūryba, tėvas – vadyba ir finansais.
Kokia buvo jūsų vaikystė?
Kitokia nei bendraamžių. Tėvai daug keliavo, plėtė rinką JAV, Azijoje ir mane vis pasiimdavo kartu. Vienos paros kelionės į JAV ir atgal man buvo įprastas dalykas. Draugai siaubingai pavydėjo: „Koks tu kietas – pusryčiauji Miunchene, o vakarieniauji Niujorke!“ Bet aš mieliau būčiau vakarieniavęs namie, žaidęs su jais futbolą ir važinėjęs dviračiu. Gyvenimas lėktuvuose žavingas tik žiūrint iš šalies... Bet vaikystė vis tiek buvo gera, negaliu skųstis: gyvenome puikiame name, lankėme gražiausias pasaulio vietas, su tėvais daug laiko praleidome drauge. Kai paaugau, mane išsiuntė į privačią mokyklą Šveicarijoje, greta Sankt Morico: ten labai patiko, nes nebereikėjo blaškytis po skirtingas šalis. Sankt Moricas man iki šiol atrodo tikrieji namai, nes ten prabėgo laimingiausios gyvenimo dienos.
Mados ir stiliaus jausmą turite nuo pat mažų dienų?
Kai augi apsuptas mados, kitaip ir negali būti. Kiti tėvai vesdavosi vaikus pasivaikščioti į parką; maniškiai mane vedėsi į prabangiausių butikų gatves. Keliaudamas su jais sutikau daugybę garsių žmonių, pažinau daugelio valstybių vadovus. Kremliuje susitikome su Borisu Jelcinu, Amerikoje – su Reaganu, Bushu, Clintonu, nes jų žmonos buvo mūsų klientės. Taip pat – Ispanijos, Nyderlandų karalienės, Japonijos imperatoriai, princesė Diana... Visus juos sutikdavome per pobūvius ir labdaros vakarus, kai kurie aplankydavo mus Miunchene. Švedijos karalius turėjo namus kaimynystėje, o mano mama švedė: kai tik jie su karaliene atvykdavo į Miuncheną, ateidavo pas mus vakarienės.
Turbūt net neįstengtumėte apsirengti negražių drabužių?
Ką ten negražių – iki paauglystės tėvai net džinsų neleido dėvėti (juokiasi). Mama man, mažam berniūkščiui, pirkdavo dizainerių kurtus marškinius ir kašmyrinius megztinius. Juokinga, bet iki šiol, išėjęs pabėgioti, renkuosi miesto maršrutą, nes nuo gimimo įpratau dairytis į vitrinas. Mano ateitis buvo visiškai aiški – turėjau tapti mados namų „Escada“ paveldėtoju. Ženevoje ir Vienoje studijavau ekonomiką, paskui išvykau dirbti į šeimos kompaniją Honkonge. Žinojau: kai tėvas atsistatydins, užimsiu jo vietą.
Kodėl teko atsisakyti tos minties?
Tai – skaudi istorija. Mama mirė 1992-aisiais, paskui kilo problemų su dizaino komanda, tėvas galbūt priėmė keletą neteisingų vadybos sprendimų. O tada pasaulį ištiko ekonomikos krizė, teko parduoti dalį akcijų, ir mes nebebuvome pagrindiniai akcininkai. 2006-aisiais tėvas atsistatydino, vadybos komanda turėjo tęsti jo darbus, bet nutarė dirbti savaip... Jie savo noru privedė kompaniją prie bankroto. Tarp pirkėjų, panorusių įsigyti bankrutuojančią kompaniją, buvome mudu su žmona, tačiau mus aplenkė šeima iš Indijos, jai „Escada“ priklauso ir šiandien. Dėl to man iki šiol skaudu. Mano gyvenimo planas staiga pavirto į skutus. Bandžiau dirbti samdomą darbą: tapau vyriškų drabužių kompanijos direktoriumi. Kokybiški audiniai, šimtametė patirtis, angliškos tradicijos... Bet pernelyg griežtos linijos, jokių spalvų – tik pilka ir tamsiai mėlyna. Gelbėdamasis nuo nuobodulio, su seserimi įkūriau internetinę meno galeriją, ji tapo didžiausia Vokietijoje. Įsteigiau ir nedidelę laikrodžių kompaniją: ji pagamina po vieną naują laikrodį per metus, taigi dabar tai labiau mano hobis (juokiasi). O galiausiai likimas susiklostė taip, kad šeimos maitintoju tapo benamis šunelis, kurį su žmona priglaudėme per medaus mėnesį.
Kaip susipažinote su savo žmona?
Sutikau Zoe labdaros renginyje Londone, princo Charleso rezidencijoje. Ji – grynakraujė anglė, jos aristokratiškos šeimos istorija siekia 700 metų. Tada gyvenau Šveicarijoje, kitą rytą turėjau išskristi namo, todėl mudu tik apsikeitėme telefonų numeriais. Po šešių savaičių išsiruošėme į pirmąjį pasimatymą: Zoe atskrido pas mane į Šveicariją, drauge nuvykome į Kaprį... Po metų, 2004-aisiais, susituokėme. Medaus mėnesiui pasirinkome Maldyvus, bet oras pasitaikė nekoks, ir parskridome į Kaprį. Bičiulis Rocky Agusta pakvietė mus į kruizą savo jachta po Viduržemio jūrą. Vieną dieną nuplaukėme į Neapolio restoraną „La Conca del Sogno“: jis mano mėgstamiausias Italijoje. Ir staiga po restorano laiptais išvydome gulintį paliegusį šunį, jis buvo liesutis – vien oda ir kaulai. Pakvietėme savininką: taip, pasakė jis, tas šuo čia jau dvi dienas, nieko neėda, tuoj nudvės. Žmona apsiverkė... Papietavę sulipome į jachtą, pakėlėme inkarą – bet pareiškiau kapitonui, kad mes kai ką pamiršome krante. Grįžau su mirštančiu šunimi glėbyje, įteikiau jį žmonai: „Tai vestuvinė dovana, kurios nenupirkčiau už pinigus.“ Pavadinome jį Roksteriu bičiulio Rocky garbei.
Roksteris yra švelniausia ir ištikimiausia siela, kokią tik galima įsivaizduoti. Jis – tarsi mūsų pirmasis vaikas, todėl elgiamės su juo kaip su žmogumi: net mūsų vaikai jį vadina vyresniuoju broliu. Laikui bėgant jis seno, tapo tingus. „Amžius“, – vis kartojo veterinarai, o mes pradėjome domėtis, kuo jis minta. Susiradau vieną geriausių gyvūnų mitybos specialistų Europoje ir paprašiau pagalbos. „Aš dirbu valstybinėms institucijoms, nepriimu privačių užsakymų“, – bandė išsisukti, bet pavyko užmegzti pokalbį ir galiausiai jis sutiko padėti. Jis sukūrė šešis receptus, mes užsakėme bandomąsias partijas. Maniau – bus šimtas, na, du šimtai skardinių, bet... Gamykla pagamino po pusantros tonos kiekvienam receptui. Taigi į mūsų namus Londone atkeliavo devynios tonos šunų ėdalo: kažkaip reikėjo jo atsikratyti. Apie verslą negalvojome – žmona buvo bankininkė, aš sukausi aprangos versle. Tad pradėjome dalyti tą ėdalą labdaros organizacijoms, gyvūnų prieglaudoms, po poros savaičių jos ėmė mums skambinti: „Turėjome ligotų šunų, ir staiga jie ėmė sveikti. Koks stebuklas slypi jūsų skardinėse?..“ Visi draugai, kuriems davėme ėdalo, ėmė prašyti daugiau – ir buvo pasiryžę už tai sumokėti. Paklausa vis augo, ir vieną vakarą susėdę už stalo su Zoe nutarėme: iki šiol dirbome darbus, kurie nebuvo mums prie širdies. O dabar turime nuostabų šunį, nuostabų produktą – tai ko dar laukiame? Net prekės ženklas buvo įregistruotas prieš daugybę metų – kadaise, kai laukėsi, žmona parašė knygą vaikams „Roksterio nuotykiai“ ir užpatentavo vardą. Kino studija „Warner Bros“ panoro sukurti filmą pagal tą knygą, bet paprieštaravo kompanija „Porsche“, nes „Rockster“ jai skambėjo panašiai kaip „Boxster“ – automobilio modelio pavadinimas. Byla pasiekė teismą, mes laimėjome prieš „Porsche“, tačiau per tą laiką „Warner Bros“ apsigalvojo. Taigi prekės ženklas taip ir liko nepanaudotas: jis kaip tik laukė mūsų!..
Kaip sugebėjote rasti savo nišą užpildytoje gyvūnų ėdalo rinkoje?
Tai nebuvo sunku, nes ten vyravo žemos kokybės produktai. Dabar padėtis gerėja, bet anuomet visi siūlė tą patį – trupinėlį mėsos su bulvėmis ir žirneliais, iš kurių šuniui jokios naudos. O mes norėjome vitaminų gausių vaisių, ne paprastų, o saldžiųjų bulvių. Be abejo – jokių GMO, antibiotikų ir steroidų. Kodėl šunys negali ėsti tokio pat sveiko maisto kaip žmonės?.. Žinau, mūsų produktas gana brangus, bet jo ingredientai brangūs. O jei paimtumėte skardinę iš prekybos centro, kainuojančią 60 centų, atimtumėte mokesčius, pardavėjo ir gamintojo pelno maržas – liktų tik 6–8 centai. Kaip manote, kiek naudingų medžiagų gali būti skardinėje už 8 centus?..
Draugams irgi turiu padėkoti. Taip jau nutiko, kad turime nemažai žymių draugų – aktorių, dainininkų. Jie, tiksliau – jų augintiniai, greitai pamėgo mūsiškį ėdalą. Sena draugė Elizabeth Hurley tik juo ir šeria savo šunis, bičiulis Leonardo DiCaprio specialiai atskrenda iš Amerikos jo įsigyti. Jiems svarbu, kad mėsa šiam ėdalui perkama iš tų pačių mėsininkų, kurie maitina mūsų vaikus. Kai pradėjome dalyvauti tarptautinėse mugėse, iškart sulaukėme didžiųjų kompanijų susidomėjimo, bet visoms sakėme „ne“. Norime, kad „Rockster“ būtų liukso klasės ženklas, ir mums nebūtina uždirbti pinigų tiesiog rytoj. Ruošiamės išleisti juvelyrinių papuošalų augintiniams, garsi Italijos drabužių kompanija mums pasiūs nuostabių paltukų šunims, su žymiu „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinto restorano šefu rengiame kalėdinį šunų meniu kitiems metams... Negalėtume to daryti, jei mus nupirktų didelė kompanija ir iškeliautume į prekybos centrus.
O kaip šiandien laikosi jūsų numylėtinis Roksteris?
Šią žiemą jam sukaks devyniolika, bet jis sveikas ir žvalus. Kas rytą su juo nubėgu po du tris kilometrus. Ne taip seniai jis sugebėjo susilaukti keturių šuniukų su biglio ir Džeko Raselo mišrūne, du gražiausius pasilikome sau. Šunų netrūksta ir darbe: į mūsų kontorą atsivesti augintinius gali ir lankytojai, ir darbuotojai. Taigi sėdėdamas darbe niekada nežinai, ką gali aptikti po stalu (juokiasi).