Londone kurianti menininkė Geistė Marija Kinčinaitytė stengiasi ištraukti žmones iš komforto zonos

Geistė Marija Kinčinaitytė
Autorius: Dovilė Lebrikaitė
Publikuota: 2018-11-26 12:04
Šiaulietę menininkę Geistę Mariją Kinčinaitytę (27) galima įrašyti į tas gausias gretas emigrantų, kurie sakė išvykstantys tik keleriems metams, bet taip ir liko gyventi Jungtinėje Karalystėje. Londone Geistė jau aštuonerius metus kuria ne tik gyvenimą, bet ir Europos dėmesį patraukiančius meno projektus, rašo Jungtinės Karalystės lietuviams skirtas žurnalas „Žmonės UK“.

Savo meninėmis instaliacijomis Geistė stengiasi ištraukti žmones iš komforto zonos, priversti juos pamąstyti. Žiūrovų sielos užkaborius pasiekti menininkė bando fotografijos, judančių vaizdų ir šviesų žaismo sinteze. Londone kasmet meno studijas baigia tūkstančiai studentų ir išsiskirti iš minios nėra paprasta, tačiau nuo mažens menu besidominčiai lietuvei pavyksta tai padaryti. Viena Geistės paslapčių – aiškus žinojimas, ką nori pasakyti savo kūryba.

Kas jus atvedė į Londoną?

Emigravau dėl studijų, kultūrinių mainų. Buvau labai jauna, smalsi. Iškart po mokyklos norėjosi užkariauti pasaulį. Tiesą sakant, buvau įstojusi ir į Vilniaus universitetą, bet Lietuvoje kultūrinis ratas yra siauras. Atrodo, visus pažįsti, todėl atsiranda didelė trintis.

Atvažiavau į Londoną dėl medijų ir komunikacijų bakalauro Londono Goldsmiths universitete. Po studijų padirbau metus, bet gavau stipendiją kino ir ekrano studijų magistrui – taip likau dar keleriems metams. Galiausiai darbai užpuolė ir iki šiol nebepaleidžia.

Su kokiais sunkumais susidūrėte emigracijos pradžioje?

Pirmus trejus metus Londonas man labai nepatiko, nes buvo be galo sunku suvokti šį miestą ir save jame.

Kai studijuodamas ieškaisi darbo, pradedi nuo padavėjos ar kokios kitos fizinės veiklos. Man pažįstami padėjo įsidarbinti pas karius, kuriuos matome raitus ant žirgų įvairiuose paraduose. Turėdavau tuos karius aptarnauti, patiekti maistą, pavalyti stalus. Buvo bėda, kad nesupratau britiško karininkų akcento. Mokykloje mokiausi anglų kalbos, bet nebuvau susidūrusi su tikrais britais ir jų kalbėjimo ypatumais. Be to, priklausiau aptarnaujančiam kolektyvui, kurį sudarė vien imigrantai. Skaudžiai smogė suvokimas, kad niekas manęs nemato kaip studentės, turinčios pomėgių, besidominčios pasauliu. Aplinkiniams tebuvau eilinė imigrantė, kuri atvažiavo į Jungtinę Karalystę tik užsidirbti ir greičiausiai nė nekalba angliškai, – kaskart prabilus kuriam nors kariškiui išsigąsdavau ir nesugebėdavau parodyti tikrosios savęs. Tuo metu tai labai pakirto motyvaciją.

Geistė Marija Kinčinaitytė
Geistė Marija Kinčinaitytė

Manau, kad šios patirtys yra būtinos. Tik nežinau, ar jos būtinos tokiame jauname amžiuje. Jei pirmiau būčiau savarankiškai pagyvenusi Lietuvoje ir tik tada išvykusi į Jungtinę Karalystę, tikriausiai būčiau viską išgyvenusi kitaip. Sunku, kai besiformuojantis žmogus vos atvykęs į svetimą šalį, didelį miestą, turi ir studijuoti, ir dirbti, ir išsilaikyti. Toks jaunas dar pats nesuvoki, kas esi, tad tokia patirtis gali kurį laiką stabdyti, užgniaužti norą siekti tikslų. Kita vertus, tikiu, kad be viso to nebūčiau atsiradusi ten, kur dabar esu. Sunkumai neišvengiami – ilgą kelią turi nueiti takeliais.

Kaip pavyko prisijaukinti šį miestą?

Studijuojant, pažįstant žmones ir įgyjant bendrą patirtį. Prieš aštuonerius metus sutikti žmonės tapo draugais – visus tuos metus esame kartu ir vienas kitą palaikome. Mes vienas kitam padedame kilti, vis pastūmėjame aukštyn.

Taip pat padėjo aplinkinių pasitikėjimas mano kūrybiniais impulsais, žiniomis. Miestas sumažėja, kai pradeda sektis veikla, kuria ir nori užsiimti, kai žmonės tave pastebi ir nori įtraukti į projektus. Viskas pasidaro gerokai paprasčiau, kai supranti, kad ir čia kūrybininkų ratas nėra labai platus. Visi vieni kitus daugiau ar mažiau žino. Galbūt dėl to šiandien Londonas man atrodo labiau apčiuopiamas nei iš pradžių.

Gyvenimą kuriate Jungtinėje Karalystėje, bet su Lietuva ryšių nenukirtote ir iki šiol gimtinėje rengiate parodas. Kodėl jums svarbu būti matomai ir Lietuvoje?

Niekada ir nenorėjau nukirsti ryšių. Tiesiog taip išėjo, kad negrįžau į gimtinę. Tiesą sakant, neplanavau likti Jungtinėje Karalystėje. Išvykdama įsivaizdavau, kad po studijų grįšiu į Lietuvą ir čia užsiimsiu meno veikla.

Londoną laikau dabartine gyvenamąja savo vieta, tačiau tai nereiškia, kad esu atitrūkusi nuo Lietuvos kultūros gyvenimo. Man svarbu, kas vyksta šioje šalyje, todėl niekada neatsisakau, kai kas nors pasiūlo dalyvauti Lietuvoje vykstančioje parodoje. Nemanau, kad fizinė vieta apriboja mano dalyvavimą kitur rengiamuose projektuose, nes šiandien pasaulis yra globalus.

Jei planavote Londone gyventi laikinai, galbūt svarstote apie galimybę grįžti į gimtinę?

Galvojau apie tai prieš metus, bet dabar mane jau gąsdina mintis, kad žinau, kaip viskas veikia Londone, bet nežinau, kaip yra Lietuvoje. Nežinau, ar galėčiau ten išgyventi (juokiasi). Būtų baisoka grįžti, nes galiu jausti atskirtį – juk manęs fiziškai ten nėra, nedalyvauju kasdieniame lietuvių gyvenime. Nenoriu jaustis svetima.

Kaip prasidėjo jūsų meninis kelias?

Esu kilusi iš menininkų šeimos. Juokauju, kad užaugau dailės galerijoje. Tėtis – Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, mama Daina dirba Šiaulių miesto savivaldybėje Kultūros skyriaus vedėja. Užaugau apsupta meno ir net nežinau, kad galėtų būti kitaip. Visada buvo lengvai pasiekiami koncertai, teatrai, parodos ir patys menininkai. Jeigu Šiauliuose prasideda koks nors kultūrinis vyksmas, mano tėvai visuomet įsitraukia. Jie labai stengiasi, visą savo laiką ir energiją atidavė Lietuvos kultūrai. Gal man tai persidavė lyg tam tikra misija.

Suprantu, kad nebuvo gana įprasto tėvų nepasitenkinimo dėl menininkės profesijos? Juk įsišaknijęs stereotipas, kad iš meno neįmanoma pragyventi.

Visada maniau, kad neįmanoma išgyventi tik iš meno, – ir dabar taip manau. Jeigu sėkmė lydi tam tikru laikotarpiu, reikia nepamiršti, kad tai – tik laikotarpis ir galimybė išgyventi vien iš meno greitai baigsis. Meno rinka nuolat juda: kai kas pakyla, kai kas nusileidžia.

Geistė Marija Kinčinaitytė
Geistė Marija Kinčinaitytė

Esu įsitikinusi, kad reikia būti atviram ir ieškoti galimybių, kaip kitaip užsidirbti pragyvenimui. Žinau puikių skulptorių, kurie vasarą važiuoja į Norvegiją statyti namų, kad užsidirbtų pinigų ir galėtų kurti likusiu metų laiku. Pati nenorėčiau atsitraukti nuo kasdienės savo veiklos – labai mėgstu darbą galerijoje „Sadie Coles HQ“. Jeigu sutelkčiau dėmesį tik į kūrybą, jausčiausi atskirta nuo realaus gyvenimo, nuo visko, kas aplinkui vyksta.

Šiais skaitmeniniais laikais, kai galima pamatyti kone visą pasaulį nė neišėjus iš kambario, žmonės yra visko persisotinę. Kaip pavyksta privilioti į parodas lankytojų?

Išties dabar nebūtina eiti į ekspozicinę erdvę, kad pamatytum. Bet gyvasis menas, įvairūs performansai paliečia žmogų tik gyvai, jų negali patirti per ekraną. Žmogiškasis faktorius – susitikimas su lankytojais, apsikeitimas energija ir emocijomis – dabar yra vienas svarbiausių. Juk visi daromės individualistai, bendruomeniškumas nyksta, mes tolstame vienas nuo kito.

Savo darbuose smulkmeniškai nagrinėjate artumo ir atitolimo temą. Kaip manote, kodėl žmonės taip susvetimėjo? Juk naujausios technologijos mums suteikia galimybę nenutraukiamai bendrauti, tačiau net romantiškų santykių nebesugebame pradėti be „Tinder“.

Technologijos leidžia užmegzti pažintis, bet tas žmogus už ekrano lieka paslaptis. Tame pačiame tinderyje žmogus virsta ekrano paviršiumi, kurį tiesiog brauki į kairę arba dešinę. Jis tampa produktu, kurį mėgsti arba ne. Kitokio suvokimo apie žmogų, esantį už ekrano, nebėra, todėl nebelieka pagarbos, artumo ir meilės.

Mane jaudina artumo ir susvetimėjimo temos, nes jos ateina iš asmeninės patirties. Savo potyrius stengiuosi perteikti kūryba.

Kokį keisčiausią atsiliepimą esate išgirdusi apie savo darbus?

Praėjusiais metais Šiauliuose dariau nedidelę instaliaciją su šviesomis ir muzika. Kai jau viskas buvo parengta, prabėgantys vaikai pasakė: „Oho! Čia kaip siaubo filme.“ Jie pajuto visai ne tai, ko tikėjausi. Vis dėlto supratau, kodėl jie taip jautėsi: parodoje kalbėjau apie intymumą, santykių atsiradimą ir meilę, tačiau buvo elementų, kurie kelia nerimo jausmą.

Jus aplanko kūrybinės kančios, kai nebeaišku, kuria kryptimi norisi savo kūrybą pasukti?

Aš visą laiką kankinuosi (juokiasi). Mane erzina faktas, kad šiuolaikinį meną labai veikia mados. Aišku, meno istorijoje visada vyravo mados tendencijos, bet žvelgdama į jas iš šalies suprantu, kad nenoriu priklausyti tai masei. Nenoriu kurti madingo meno, apie kurį nuolat kalba muziejai ir galerijos, nes rizikuočiau prarasti pasižadėjimą sau išlikti nuoširdžiai ir objektyviai. Bet čia atsiranda rizika, kad jei neseksi madų, tavęs niekas nepastebės. Tiesa, pati nemanau, kad nukeliausi toli, jei susirasi populiarią temą ir savo kūryboje ją dirbtinai nagrinėsi.

Niekada negalvoju, kaip įtikti žiūrovams, nesistengiu jiems pataikauti. Bet tai nereiškia, kad negalvoju apie juos. Kurdama savo darbus žaidžiu primityviais, visiems žmonėms suvokiamais principais, tačiau jais kalbu apie itin svarbų dalyką – savęs suvokimą čia ir dabar. Tą sekundę, kai suvoki save kaip jaučiančią būtybę, gali įvykti labai gražių dalykų.

Šiandien vis aršesnė darosi diskusija: kas ką nukopijavo?..

Manau, kad visi visus kopijuoja. Nesvarbu, sąmoningai ar ne. Jeigu netyčia instagrame kas nors patraukia akį, tai iškart nugula tavo pasąmonėje. Kūryboje tas vaizdinys gali iškilti, pasireikšti visai kita forma – tai nėra sąmoningas plagijavimas. Tiesiog vieni dalykai įkvepia kitus. Pastaruoju metu pastebėjau, kad daug žmonių pradėjo naudoti specialias šviesas ir spalvas ekspozicijoms visai kaip aš. Susimąsčiau, kodėl taip vyksta, ir galiausiai supratau, kad tai tiesiog dabar yra populiaru. Jau nebeįmanoma atsekti pirminio idėjų šaltinio. Reikia susitaikyti su faktu, kad gali būti panašių darbų ir žmonės gali paveikti vieni kitus to net nežinodami. Apskritai kopijavimas ir plagijavimas šiais laikais nebėra reikšmingas, nes internetu viskas pasiekiama, o tai, kas pateikta viešai, sugeri.

Lietuviai vis mėgsta savo šalies menininkams priekaištauti, kad jiems reikia dar augti ir augti iki Vakarų lygio. O jums, matančiai iš šalies, koks atrodo kultūrinio gyvenimo lygis Lietuvoje?

Jis toks pats, kaip ir užsienyje, gal kartais net įdomesnis, nes lietuviai išbando įvairiausių dalykų. Mūsų šalies meninis lygis yra pakankamai aukštas, niekuo nenusileidžia Vakarams. Lietuvos menininkai yra globalūs, jų kūryba yra gera (šypsosi).

Žurnalas „Žmonės UK“ žengia dar arčiau jūsų. Nuo šiol „Žmonės UK“ galite prenumeruoti sau ir savo artimiesiems Jungtinėje Karalystėje. Pasinaudokite galimybe gauti naujausią žurnalą tiesiai į namus. Daugiau informacijos rasite www.zmones.uk.

Naujausi straipsniai