„Visada elgiuosi, kaip liepia širdis“, – šiltai taria iš Londono trumpų atostogų su savo devynerių metų dvyniais Isabella ir Thomu į Vilnių atskridusi Ramunė Repčenkaitė-Majithia (44). Ir aš jos žodžiais tikiu.
Ramunės interviu spaudoje buvo labai seniai. Tačiau kadaise jos veidas žurnaluose šmėžavo gana dažnai. Garsios daug metų grožio versle besisukančių Sabinos ir Georgijaus Repčenkų šeimos vyresnioji dukra žurnalistams draugiškai pasakojo apie vedybas su indų kilmės teisininku Amitu Majithia, gyvenimą Londone. Buvo etapas, kai su dukra Charlotta, dabar jau aštuoniolikmete, jie buvo nusprendę pabandyti įsitvirtinti Lietuvoje. Vilniuje pasistatė nuostabius namus, čia gimė jų dvyniai. Ramunė ir Amitas buvo geidžiami aukštuomenės renginių svečiai, tačiau vieną dieną tyliai grįžo į Londoną. Ten mėgaujasi ramiu, ne tokiu viešu šeimyniniu gyvenimu...
„Kai apsistojome Vilniuje, po tris keturis kartus per savaitę eidavau į įvairius renginius, kartais prisidėdavo ir Amitas. Tada buvo smagu, o dabar daug kas atrodo kitaip, – viename restoranų gurkšnodama kavą prisipažįsta. – Manau, kad neretai tai buvo tuščias laiko švaistymas. Per tuos vakarus galėjau daugiau padaryti, išmokti, pasitobulinti. Londone turiu draugę, kuri nuolatos vaikšto į renginius ir mus kviečia. Tačiau aš nebenoriu. Aišku, kartais smagu prisiminti tokį gyvenimą, bet kasdien taip leisti laiko jau negalėčiau. Man užtenka šeimos, namų, artimiausių žmonių. Nežinau, kaip bus, kai vaikai užaugs, kai su Amitu liksime dviese. Tačiau dabar svarbūs kiti dalykai.“
Nuostabūs namai, aukštas visuomeninis statusas, geri darbai, pagausėjusi šeima – atrodė, kad Vilniuje jums nieko netrūksta. Kodėl čia nelikote?
Lietuvoje praleidome apie dešimt metų. Namą statant ir įrengiant kiekviename žingsnyje dalyvavome patys, nes manėme, kad kuriamės ilgam...
Mūsų apsisprendimą grįžti į Londoną lėmė pora priežasčių. Amitas ir norėjo, ir jautė, kad Anglijoje daugiau perspektyvų mokytis vaikams. Dar taip susiklostė, kad Vilniuje jo darbai baigėsi, o Londone gavo labai gerą pasiūlymą. Šeimai buvo geriau vėl keltis gyventi ten. Aišku, kad parduodant namus skaudėjo širdį. Tačiau tai buvo gera pamoka, kad prie nieko nereikia stipriai prisirišti. Viską reikia ramiai paleisti, nes bus kas nors naujo, kitaip.
Ar mums reikėjo grįžti į Lietuvą, o paskui vėl kraustytis į Londoną? Kartais pagalvoju, ar dabar daryčiau ką nors kitaip. Matyt, taip buvo lemta. Vilniuje buvo labai gražus laikas, dabar Londone – kitoks, bet taip pat puikus. Jei ir galėčiau, gyvenime nieko nekeisčiau.
Lietuviai ne visada draugiški kitų tautų žmonėms. Kaip Vilniuje jautėsi Amitas?
Girdžiu, ką čia žmonės šneka apie kitataučius, kitų rasių žmones, – visaip vadina. Tačiau mūsų niekas nėra įžeidęs. Amitas gimęs po Vėžio ženklu – astrologė yra sakiusi, kad Lietuva jam labai tinka. Ir tikrai, Vilniuje jį visi labai gražiai priėmė. Amitas skleidžia gerą energiją, gal dėl to neturėjo nė mažiausios problemos. Iki šiol stebiuosi, koks jis geras: niekam nepasakys blogo žodžio, visus pateisins. Net kai nemokėjo kalbėti lietuviškai, jam vaistinėje ar parduotuvėje sutiktos bobulytės norėdavo padėti – jis skambindavo, kad išversčiau, ką jos sako.
Man net nepatiko, kad su juo visi stengėsi kalbėti angliškai, nes norėjau, kad vyras greičiau išmoktų lietuviškai. Beje, mums atsisveikinant su Vilniumi Amitas lietuviškai jau buvo prakalbęs.
Jis grįžo namo, o tu Londone laiminga?
Čia man labai patinka, žavi miesto kosmopolitiškumas, gyvybė. Nesijaučiu svetima. Gyvendama Vilniuje pasiilgdavau Londono. Dabar, aišku, labai ilgiuosi Lietuvos, čia esančių tėvų, močiučių, trūksta Maltoje gyvenančios sesės. Dėl mano darbo, vaikų mokyklų retai susitinkame, – dėl to skauda širdį. Su Violeta esame labai artimos, kiekvieną dieną kalbamės telefonu. Man būna sunku, kai ji savaitei išeina į retritą ir tampa nepasiekiama telefonu. Su mama susiskambiname kas porą dienų.
Vis dėlto Londonas – irgi mano miestas. Nors ten vėl viską pradėti po dešimtmečio Lietuvoje buvo sunku. Mūsų dvyniai buvo dar visai maži, todėl kurį laiką gyvenome su Amito tėvais. Jie norėjo, kad kartu gyventume nuolatos. Visa šeima po vienu stogu – indų kultūroje priimtina. Su jais gyvena Amito brolis, jo žmona ir vaikai. Vienu metu pas juos, viename name, buvo įsikūrę vienuolika žmonių! Tiek susėsdavo prie stalo, tokiam skaičiui moterys draugiškai gamindavo vakarienę, o paskui kartu tvarkydavomės...
Amito tėvai mums labai padėjo, bet aš augusi kitaip. Man reikia privatumo, manau, kad šeima turi gyventi atskirai, todėl išsikėlėme į nuomojamą būstą. Vis dar svarstome, kurioje Londono vietoje norėtume turėti nuolatinius namus.
Kaip klostosi judviejų karjeros?
Amitas – teisininkas, bet dirba kompanijoje, teikiančioje greitąsias paskolas. Yra vienas iš tos įmonės partnerių. Kas rytą velkasi kostiumą ir važiuoja į Sitį. Vyras labai daug dirba: išeina septintą ryto, o vakare grįžta tik aštuntą devintą. Padėti jam galiu bent išlygindama marškinius, paruošdama vakarienę. Apniukęs dangus ir beprotiškas darbo krūvis – gal vieninteliai Londono minusai...
Aš po studijų buvau dirbusi tik su mama – vadovavau jos įkurtam salonui „Sothys SPA“. Tad neteko eiti į darbo pokalbius. Kai paaugo dvyniai, nusprendžiau pradėti dirbti Londone. Maniau, baigusi du aukštuosius ir turėdama patirties išvengsiu sunkumų, tačiau trūko darbo patirties ten. Be to, niekada neslėpiau, kad turiu dvi mažas atžalas, kad man svarbiausia – šeima. Dėl to įsidarbinti buvo gana sudėtinga. Pirmoji mano darbovietė buvo Londono centre, „L’Occitane“ butike. Ten didelis žmonių srautas, kartais tekdavo stovėti po šešias valandas bendraujant su pirkėjais. Be to, mes gyvename miesto pakraštyje. Reikėdavo valandos, kad ryte pasiekčiau darbą, o vakare tiek pat – kad grįžčiau namo. Tai vargino. Patirtis – puiki, bet supratau, kad tai – ne man.
Dabar dirbu dideliame prestižiniame SPA ir sveikatingumo klube „The Laboratory“. Tai nuostabi vieta: klubas – privatus, skirtas suaugusiesiems. Esu pamainos vadovė – tas valandas, kai dirbu, klube esu atsakinga už viską. Ši prašmatni vieta turi daugiau kaip tris tūkstančius narių. Tarp jų yra Anglijoje labai žinomų žmonių – aktorių, dainininkų, sportininkų, bet jų vardų atskleisti negaliu dėl konfidencialumo. Labai daug bendrauju su klubo nariais, sprendžiu jų problemas.
Tas klubas primena mini retritą: čia būdami žmonės tarsi pabėga nuo kasdienybės. Sveika, graži aplinka, aš sukuosi tarp žmonių – man labai patinka! Tačiau suderinti motinystę ir darbą nėra paprasta. Kad galėčiau daugiau būti su vaikais paprastomis dienomis, daugiau dirbu savaitgaliais. O Amitas su jais leidžia laisvadienius. Tai nėra gerai, bet nusprendėme, kad taip pasidalijus prie vaikų bus nuolat bent vienas iš tėvų.
Džiaugiuosi, kad galiu atžalas nuvežti į mokyklą, būrelius. Londone visi vaikai lanko baseiną, turi išmokti labai gerai plaukti įvairiomis technikomis. Isabella dar lanko baletą ir pianino pamokas, Thomukas – futbolą ir tekvondo, netrukus gaus žaliąjį diržą.
Noriu matyti, kaip mano dvyniai auga, žiūrėti jų koncertus, sporto pasirodymus. Mes kaip trys muškietininkai – visada kartu. Džiaugiuosi, kad galiu dalyvauti jų gyvenime. Taip buvo su Charlotta, taip yra ir su dvyniais. Labai daug savęs atiduodu šeimai. Kas nors gal mano, kad tai – neteisinga, bet man šeima visada buvo svarbiausia.
Ar tame maratone turi kada stabtelėti?
Vaikai paaugo – noriu atrasti save, vėl paaugti vidumi. Matyt, įkvepia ir aplinka, kurioje dirbu. Ten matau, kaip žmonės rūpinasi savimi. Jau kurį laiką lankau jogos pamokas ir tai či treniruotes. Man tai labai patinka.
Stebėdama sesutę, kaip dvasiškai ji tobulėja, kokios laimingos ir pražydusios iš jos rengiamų retritų grįžta moterys, ir aš panorau ten važiuoti pasisemti įkvėpimo. Jau viskas suderinta: Amitas birželį pasiims atostogų, kad galėtų pasirūpinti vaikais, o aš skrisiu į Maltą!
Primink: Londoną ir Amitą įsimylėjai į Angliją išvažiavusi studijuoti?
Vilniaus universitete esu baigusi biologiją. Paskui Londone dvejus metus studijavau grožio terapiją ir sveikatingumą. Susitikimas su Amitu buvo stebuklingas: mudu tame pačiame name nuomojomės kambarius. Manau, tai buvo likimas.
Esame kartu pusę gyvenimo, jau nebeįsivaizduoju, kaip galėtų būti kitaip. Aš – ugningo charakterio, o Amitas – ramus ramus, reikia labai pasistengti, kad jam trūktų kantrybė. Tik toks žmogus su manimi ir gali ištverti.
Susituokėme 2000-aisiais, po trejų metų draugystės. Tada Lietuvoje buvo didelis įvykis, kad aš, lietuvė, ištekėjau už indo. Dabar tokiais santykiais nieko nenustebinsi...
Tačiau ir dabar ne kiekviena sutiktų per indiškas šventes suptis į sarį.
Tai tiesa. Mes vienas dėl kito daug darome. Amitui ne problema su manimi per Kalėdas ar Velykas nueiti į bažnyčią, marginti kiaušinius, valgyti Kūčių vakarienę. Man nesunku nuvažiuoti į hinduistų šventyklą, pasipuošti sariu, kartais laikytis indiškų tradicijų. Šiuo atžvilgiu abu esame labai tolerantiški, vienas kito kultūras priimame šimtu procentų.
Mūsų vaikai kiekvieną vakarą pasimeldžia krikščioniškai ir indiškai. Aišku, mažiesiems kartais kyla klausimų, kas jie – indai ar lietuviai, hinduistai ar katalikai. Kai jie pradeda svarstyti, kai kada net nežinau, kaip komentuoti. Tada sakau, kad vieną dieną patys pasirinks, kuo būti.
Thomą labai traukia Lietuva. Jis vis kartoja, kad yra lietuvis. Sūnus yra didžiausias mano gerbėjas. Kad ir ką gaminčiau valgyti – jam labai skanu, viskas, ką padarau, labai gerai. Jis bendraujantis, be kompleksų, lengvo charakterio. O Isabella – gera kaip angelas. Visada paklaus, kaip jaučiuosi, kodėl atrodau liūdna. Tačiau ji kuklesnė, ramesnė.
Vyriausiajai Charlottai – jau aštuoniolika, ji baigia mokyklą. Dukra be galo kūrybinga, labai gražiai rašo, nuostabiai piešia – mokykloje gavo dailės stipendiją. Jai puikiai sekasi visi mokslai, jau pakviesta studijuoti trijuose labai geruose Anglijos universitetuose.
Abi dukros – labiau prie tėčio. Su Charlotta aš kartais pasipykstu, o su Amitu ji visada randa bendrą kalbą, nes jis nemėgsta konfliktų: jau geriau viską leis, kad tik nesipyktų. Todėl tėtis jai yra geriausias. Vieną dieną ji man pareiškė, kad jiedviem reikėtų susikurti tradiciją kartą per savaitę eiti dviese kur nors vakarieniauti. Tai būtų dukters ir tėčio ryšio palaikymo vakaras. Apstulbau: net aš su Amitu taip dažnai neturiu progos pabūti dviese!
Tu vyrą įkalbėjai pabandyti gyventi savo tėvynėje, o ten, kur jo šaknys, ar buvote nuvykę nors atostogauti?
Mums su ta Indija – sudėtinga, nes vyro tėvai gimę Afrikoje: Kenijoje ir Tanzanijoje. Jie mus kviečia kartu važiuoti ten. Tačiau aš jau labai noriu į Indiją. Per indiškas jungtuves surišome mazgą, kurį atrišti reikia Indijoje. Privalome ten nuvykti!