Logistikos kompanijos vadovė Eglė Makselytė: „Namai – tai moters karalystė“

Eglės Makselytės namai Vilniaus Senamiestyje / Jurgos Radzevičiūtės nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-07-14 21:40
Transporto logistikos kompanijos vadovė Eglė Makselytė, susikūrusi namus sostinėje su langais į Šv. Mikalojaus bažnyčią, juokauja, kad palangę galėtų išnuomoti paparacams, gaudantiems besituokiančių šioje bažnyčioje įžymybių fotokadrus. Ir, kalbėdama apie interjerą, priduria, kad Senamiesčio erdvėse vis dar pasigenda klasikinio istorinio miesto stiliaus. O kiemuose – žydinčių alyvų.

Reminiscencijos

„Pažintis su Vilniumi prasidėjo nuo Užupio: čia mes, jaunieji Varėnos dailininkai, atvažiuodavome tapyti. Ir tada, ir dabar Užupio namų aptrupėjusios sienos, lakstančios katės, džiūstantys skalbiniai, šlapimu dvokiantys akmenimis grįsti kiemeliai, griūvantys, bet vis tiek užrakintomis durimis sandėliukai ir pražydę alyvų krūmai (pro vieną jų, dar neiškirstą, ir šiandien man didelis kaifas praeiti), – magiškas pasaulis. Esu iš tos keturiasdešimtmečių kartos, kurios estetinius pojūčius ugdė senelių namų aplinka. Vieni seneliai buvo mokytojai, ir niekas jų namuose nedarė didesnio įspūdžio, kaip gausi biblioteka ir prieš miegą močiutės skaitomos pasakos.

Tėvų namuose taip pat galėjau džiaugtis turtinga biblioteka bei kavos puodelių, porcelianinių servizų rinkiniais, gausia krištolo kolekcija. Sovietmečiu ir knygos, ir porcelianiniai indai priklausė deficitinėms prekėms, todėl jos brangios ir širdžiai mielos būdavo dvigubai. Atrodo, kad tų puodelių iš bufeto mama niekada taip ir neištraukė ir nenaudojo, tačiau visada jie būdavo „po akim“ – kaip estetinė dekoro detalė. Tiesa, kita močiutė buvo savamokslė siuvėja, ir jai už namų aplinką buvo kur kas svarbiau, kaip atrodo moteris, ar ji artėjančiai vasarai turi pasisiuvusi bent porą naujų suknelių.“

Jurgos Radzevičiūtės nuotr.
Jurgos Radzevičiūtės nuotr.

Individualistė

„Tokia esu iš prigimties, todėl net ir penkeri metai, praleisti VGTU studentų bendrabutyje (įgijau statybos inžinieriaus specialybę) nesunaikino mano noro turėti, tegu ir labai minimalią, tačiau savo erdvę. Išmokau studentiškame chaose įžvelgti daug gražių dalykų, jais džiaugtis ir juos kurti. Vėliau, jau sukūrusi šeimą ir gyvendama nepalyginti didesnėse erdvėse, supratau, kad tos „minimalizmo pamokos“, kai iš nieko turi pasidaryti viską, išėjo tik į naudą. Maža erdvė ugdo fantaziją.

Visada buvau įsitikinusi, kad namai – tai moters karalystė, ir tuo įsitikinimu visada gyvenau, nes abu mano sutuoktiniai – tiek vyras iš pirmosios santuokos, tiek dabartinis, nė vienas nesikišo į namų kūrybą ir netrukdomai leido reikštis mano įgeidžiams. Galėčiau pajuokauti, kad gėlių į namus parneša vyras, bet pamerkia jas moteris.“

Permaina

„Buvo periodas, kai labai žavėjausi naujais Vilniaus mikrorajonais ir naujais statiniais juose. Išbandžiau, ką reiškia gyventi po „euroremonto“ Pašilaičiuose, Šiaurės miestelyje, kur dar mačiau dirvonėliuose lakstančias kurapkas, ir ką reiškia gyventi Žvėryne. Kai persikraustėme į pastarąjį, mano paauglys sūnus Ainius iš pradžių net nusivylė: „Mama, bet čia gi kaimas, negi mes dabar gyvensime kaime?“

Greitai šį „kaimą“ jis prisijaukino, o aš visiems laikams atsižadėjau unifikuotų miegamųjų rajonų: arba gyventi gamtoje, arba Senamiestyje. Anądien mudvi su bičiule, interjero dizainere Jurga Plette, einame Neries krantine ir tylime. Žiūrime į tuos iki geliamo skausmo nuobodžius stiklinius nuglaistytus Vilniaus pastatus ir be žodžių suprantame, kad nė viena iš mūsų ten nenorėtume gyventi. Taip pat visada vengiau būstų per du aukštus, nes patirtis, kai, laukdamasi sūnaus, vos nenudardėjau žemyn, manyje paliko labai stiprią laiptų baimę.“

Jurgos Radzevičiūtės nuotr.
Jurgos Radzevičiūtės nuotr.

Freskos

„Pažintis su restauruotoju (jis pats save vadina tiesiog kuriančiu žmogumi) Antanu Pužausku gana reikšmingai pakeitė požiūrį į namų estetiką. Pirmasis pasimatymas su dabartiniu mano vyru Mindaugu įvyko bene pačioje jaukiausioje sostinės kavinėje „Skonis ir kvapas“. Gėrėme arbatą ir gėrėjomės sienų tapyba – tuo vadinamuoju Provansu.

Romantiškos nuotaikos pagauta, pratariau: „Žinai, Mindaugai, jeigu kada turėsime bendrus namus, labai norėčiau, kad jie būtų panašūs į šią arbatinę.“ Po kurio laiko ėmiau domėtis freskų autoriumi, susipažinau su kitais jo interjero darbais ir labai norėjau, kad jo ranka paliestų ir mūsų namus. Sutikau ne tik talentingą, bet ir labai jautrų, mokantį subtiliai vertinti aplinką žmogų. Jo intriguojantys žaidimai interjeruose, jei tik suteiki kūrybinę laisvę, visada yra nenuspėjami. Jis ne tik su kaupu išpildo tavo lūkesčius, bet ir pajaučia juos dar neišsakytus. Ko negali įvardyti žodžiais, tą jis sukuria savo darbais ant sienų – ar tai būtų freskos, ar lipdiniai.“

Akcentai

„Į naujus namus atsinešu tai, kas emociškai man brangiausia, kas sieja tam tikrus mano išgyvenimus, kas primena jų įsigijimo istorijas. Tie daiktai paprastai nebūna brangūs materialia išraiška. Ne visada ankstesnio būsto baldai tinka naujam. Į kiekvienus naujus namus su manimi keliauja viena sofa. Ji man brangi tuo, kad ją prieš keturiolika metų įsigijau paakinta minėtos dizainerės Jurgos, ir nuo tada prasidėjo mudviejų draugystė. Taigi šiuo atveju daiktas tarsi praranda savo tiesioginę paskirtį ir tampa tiesiog gera emocija.

Naujų namų erdvėje Antanas taip meistriškai ją „apžaidė“ spalvomis ir faktūromis, kad ji labai organiškai patapo netgi vienu iš pagrindinių namų akcentų. Nesutinku su tais, kurie sako: „Aš neprisirišu prie daiktų.“ – neįmanoma to padaryti: nori nenori, jie savotiškai ženklina tavo gyvenimą. Atokiau padėti kokie nors dekoro elementai ar net neišimti iš dėžės liudija apie tavo priblėsusias emocijas, kurios kažkada ženklino jų įsigijimą. Priblėso – vadinasi, išmesti? Nebūtinai.

Kartais koks nors gyvenimo įvykis ima ir taip išryškina kurį nors praeities epizodą, taip sušildo jausmus, kad paslėptas daiktas traukiamas į dienos šviesą ir tampa kone esmine interjero detale. Tačiau objektai, žadinantys slogias pasibaigusio gyvenimo etapo emocijas, paprastai nepageidaujami. Taip kažkada atsikračiau ne tik miegamojo baldų, bet ir savo auksinio vestuvinio žiedo su deimančiuku – paaukojau jį vienai religinei bendruomenei, tikėdama, kad ši auka pasitarnaus kilniems tikslams.“

Jurgos Radzevičiūtės nuotr.
Jurgos Radzevičiūtės nuotr.

Kelionės

„Jos bene pats gyviausias įkvėpimo šaltinis kuriant savo namus. Esu be galo smalsi – svetimais kraštais domiuosi ne tiek dėl jų architektūros, įvairios gamtos, man įdomu, kaip ten gyvena žmonės, kaip jie bendrauja, kur eina ir ką valgo, kaip kuria savo aplinką.

Pavyzdžiui, keliavau po Madeirą, mėgavausi ir gamta, ir architektūra, tačiau smalsiausia buvo, o kas gi už tų mūrų? Todėl kai kėliausi funikulieriumi, net persisvėriau per tvorelę, kad tik nepraleisčiau kokio nors vaizdo, žiūrėdama į namų langus: o kas gi už jų? Tokia pažintis su svečia šalimi mane veikia nepalyginti įtaigiau, nei gido pasakojimai ar vartomi albumai, – čia aš pati susikuriu savo filmą apie tą konkretų kraštą. Beveik niekada iš kelionių nesivežu jokių suvenyrų: nei vazelių, nei puodelių, nei lėkštelių, nei statulėlių, nei kokių nors neturistinių daiktų, kurie – iš anksto matau – nederės mano namuose.

Tai, kas puošia indo, kubiečio, suomio ar portugalo būstą, manajame gali atrodyti kaip svetimkūnis. Užburtas tam tikro krašto kvapų, spalvų ir skonių pasaulio, nevalingai pasiduodi kokiam nors pirkiniui, tačiau po akimirkos supranti, kad jam niekada nerasi organiškai tinkamos aplinkos. Net fotografuoti labiau mėgstu akimis, atmintimi nei fotoaparatu ar mobiliuoju telefonu. Tik taip galima įžvelgti, pavyzdžiui, Indijos lūšnynų ir šiukšlynų grožį. Gyvendami vaizdų pertekliuje, tarp jų pasiklystame ir po metų kitų jau nebežinome, kokius vaizdus mūsų „kompiuteris“ saugo.“

Naujausi straipsniai