LNDT „Tartiufo“ triumfas Tbilisyje: gruzinų liaupsės ir pripažinimas

„Tartiufas“ / D. Matvejev nuotr.
Autorius: Daiva Šabasevičienė
Publikuota: 2019-10-28 11:54
Daugybė spektaklių šiandien gastroliuoja po įvairias šalis, garsius teatro festivalius, bet vykti į savo šaknimis giliai teatrinį kraštą – ypatingas ir atsakingas įvykis. Aktoriams kelionės jau tapusios gana varginančiu ir alinančiu darbu. Techninis personalas taip pat susiduria su aibe ekstremalių išbandymų pritaikant naujas erdves, pasenusią ar modernesnę aparatūrą, kurią pasiūlo viena ar kita šalis.

Vykti į Sakartvelą nori ir, akivaizdu, norės visi ir visada. Tai – bene archajiškiausia šalis, kurioje vis dėlto egzistuoja tam tikros taisyklės, šią šalį leidžiančios ir priimti, ir suvokti, ir labai greitai integruotis į jos savitą gyvenimą. Tai šalis, kurioje gyvena daugiau nei šimto tautybių žmonės. Tai šalis, kurioje bene aukščiausias tolerancijos koeficientas, ir tuo pačiu joje išlaikytos visos tik Sakartvelui ir kartvelams būdingos tradicijos. Tai šalis, kuri po 1990 metų karo vis dar sunkiai prisikelia, žmonių algos be galo mažos, tačiau kiekvienas paauglys lanko būrelius, kuriuose mokoma liaudies šokių, džigitų manierų ir pan. Tauta tokia sena ir paslaptinga, kad kiekvienas, kad ir pats paprasčiausias sutiktas žmogus – kaip didžiulio veidrodžio atspindys. Jeigu gruzinas kažko ir nežino, jis istoriją sukuria, nes jų labai laki fantazija.

Archeologai Gruzijos teatro pradžią datuoja jau nuo VI–VII amžiaus, kai buvo atrastos to meto teatrinės kaukės. Teatro evoliucija buvo intensyvi ir labai įdomi, kol priartėjo iki mūsų dienų. Profesionalus teatras skaičiuoja jau antrą šimtmetį (įkurtas 1850 metais), šios šalies kiekvieno teatro istorijos labai įdomios ir individualios.

Ypač gaila, kad mes neturime tų kraštų kultūros tyrinėtojų, nes akivaizdu, kad Sakartvelo teatro tyrimai padėtų geriau suvokti ir bendrus teatro evoliucijos procesus. Teatro kultūra tokia gili ir įvairialypė, kad Sakartvele kiekvienos teatrinės atšakos specialistas gali atrasti sau įdomių dalykų. Tarp dominuojančių žanrų čia ypatinga savastimi išsiskiria kino aktoriaus teatras, pirštų, šešėlių, pantomimos teatrai. Svarbiausia, kad visi šie teatrų tipai susiję su ryškiomis asmenybėmis, iš kurių ir lietuviai ne kartą sėmėsi išminties.

Akimirka iš spektaklio „Tartiufas“/D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš spektaklio „Tartiufas“/D. Matvejevo nuotr.

Į tokį kontekstą papuolė Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Tartiufas“, kurį prieš porą metų pastatė Oskaras Koršunovas. Šis spektaklis spalio 24 d. uždarė Tbilisio tarptautinį teatro festivalį. Į spektaklį susirinko didžiulis būrys teatro specialistų. Dar teatro prieigose galima buvo stebėti pasisveikinimų, apsikabinimų „spektaklį“.

Teatrinė publika rinkosi į seniausią Kaukazo profesionalųjį teatrą, Valstybinį Gribojedovo rusų dramos teatrą, kuris buvo įsteigtas dar 1845 metais. Šiame teatre dirbo tokios teatro asmenybės, kaip Vladimiras Nemirovičius-Dančenko, Vsevolodas Mejerholdas, Georgijus Tovstonogovas, Piotras Fomenko ir kiti. Žlugus Sovietų Sąjungai, Šota Rustavelio prospektas, kuriame yra ir šis teatras, buvo rekonstruotas. Dabar teatro pastatas yra tiesiog įspraustas į didelį prekybos centrą ir demonstruoja „naujųjų laikų“ grimasas. Teatro prieigos pakito, tačiau širdis – pagrindinė scena ir žiūrovų salė – išliko autentiški.

Teatre telpa apie 800 žiūrovų. Bilietai į „Tartiufą“ buvo išpirkti, likus kelioms minutėms iki spektaklio ėmė plūsti žiūrovai. Garsiai vienas su kitu besikalbėdami, besidžiaugdami savo pasimatymais, neskubėdami atsisėsti, o vis vienas kitam mojuodami jie galų gale užpildė salę, o po trečio skambučio stojo mirtina tyla. Iš pradžių jie įdėmiai klausėsi Molière‘o teksto, po nuostabios Eglės Mikulionytės-Ponios Pernel introdukcijos, tapusios viso spektaklio raktu, žiūrovai perkando spektaklio taisykles ir suprato, kad vienu metu žiūrės du spektaklius – klasiką Molière‘ą ir klasiką Koršunovą.

Vienas kalba apie Liudviko XIV laikus, kitas – apie šią dieną. Žiūrovai  tiesiog lipo iš krėslų, kai veiksmas persikėlė į jų mylimą Sakartvelą. Visut visi aktoriai atsakingai buvo apgalvoję savo vaidmenų eigą, kiekvienas iš jų savo tekstą buvo prismaigstęs įvairių gruziniškų frazių ir prasmių, tad salė reagavo į tai, kas buvo esminga paties spektaklio atžvilgiu. Tapo aišku, kad Tbilisio žiūrovai – ypač protingi. Vaidinti jiems – tikras malonumas. Aktoriai netruko suvokti, kad juos supranta, tad beliko nuosekliai kurti sceną po scenos, improvizuoti tas vietas, kurios buvo aptartos su režisieriumi, kol finale pasigirdo ilgai nesibaigiantys aplodismentai.

Žiūrovams nepabodo daug kartų vėl ir vėl kviesti aktorius į sceną, o kiek vėliau net bandyti prie jų prisiliesti atėjus į užkulisius, vėliau – į festivalio klubą, kur buvo tęsiamos kalbos ir geriamas triumfo vynas. Tas vakaras tiesiog ištirpo – dauguma namus pasiekė paryčiais.

Bet liko teatras. Teatras, skirtas Sakartvelui, teatras, kuriame ir lietuvių aktoriai, ir Tbilisio publika vieni kitus veikė tolygiai. Tbilisyje gyvenantys lietuviai vietoj gėlių dovanojo vaisių ir vynuogių „natiurmortus“. Aktoriai granatus – nemirtingumo simbolius – vežėsi namo, o laurų šakos (garbės, kilnumo, taikos simboliai), kurias įsigijo, nurūkę į turgų, priminė antikinius mūšių laimėtojus, žaidynių nugalėtojus, poetus ir žynius.

Akimirka iš spektaklio „Tartiufas“/D. Matvejevo nuotr.
Akimirka iš spektaklio „Tartiufas“/D. Matvejevo nuotr.

„Tartiufui“ – lygiai du metai. Kiekvieną kartą jis įgyja vis naujų atspalvių. Tbilisyje Giedriaus Savicko šventeiva Tartiufas buvo toks slidus, kad aktorius scenoje atrodė kaip žalčiukas, vaidmuo buvo net ne suvaidintas, o sušoktas. Žiūrovai alpo. Kiekviena šalis labai originaliai reaguoja į Tomos Vaškevičiūtės Elmirą.

Taip atsitiko ir šį kartą – gruzinai perkando, vos tik ji įlindo į šaldytuvą, norėdama išgerti gruziniško vyno, o kiek vėliau „pasiklydusi“ savo ir artimųjų santykiuose, norėdama atsivėsinti, ištarė garsiojo gruziniško mineralinio vandens pavadinimą „Borjomi“, salė liko nokautuota. Rasa Samuolytė savąją Doriną kurdama iš pačių mažiausių detalių, mimikos niuansų, sukūrė galingos energijos personažą. Gruzinai šią aktorę puikiai atsiminė iš anksčiau matytų Koršunovo spektaklių, o šį kartą Marianos kambarinė jiems pasirodė kaip aktorė-žvaigždė. Jie švytėjo, juokėsi, kartais net paplodami, vos tik Rasa pasirodydavo scenoje.  

Kaip visada, visus labai gerai veikia Jorio Sodeikos – Koncertmeisterio ne tik profesionaliausias muzikos atlikimas, bet ir sugebėjimas pratęsti, reaguoti, garsais improvizuoti kartu su aktoriais. Muzikuojantis aktorius dramos teatre – ne naujiena, tačiau Jorio atvejis – išskirtinis. Ypatingo muzikalumo gruzinų tauta jam taip pat negailėjo aplodismentų.

Pastaruoju metu vis dažniau tenka pastebėti, kad festivalinių spektaklių kokybė priklauso nuo titravimo. Jeigu titrai su veiksmu scenoje prasilenkia nors sekundei, didžiausia scena gali būti nesuprasta. Jie turi pasirodyti akimirką anksčiau, nei prasideda viena ar kita scena – tam, kad žiūrovas spėtų suvokti vyksmą. Šį kartą Andriaus Merkevičiaus titravimo meistrystė taip pat prisidėjo prie žiūrovų žaibinės reakcijos. Andriaus gili spektaklių pajauta suformuoja aukštą vertimo kultūrą.

Fragmentiškos spektaklio scenos, apjungtos aktorinėmis improvizacijomis, poetinio teksto žavesys, persipynęs su politinėmis aktualijomis, salėje nepaliko abejingų. Kai išniro garsusis „Keulė rūkė“ bučinys, atrodė, kad jie mato savo šalies prezidentą, besibučiuojantį su velnias žino kuo.

Politikų bučiniai atpažįstami kiekvienoje tautoje. Ir ne tiek svarbu, kuris politikas su kuriuo bučiuojasi, svarbu tai, kad politinė „prostitucija“ yra matoma visų laisvai mąstančių žmonių. (Net vėliau, įlipus į lėktuvą (skrydis per Kijevą), pirmas atsiverstas žurnalo puslapis buvo tarytum spektaklio tęsinys – jame bučiavosi ypatingas bučinių mėgėjas Leonidas Brežnevas ir Erichas Honeckeris. Bučiuojasi visi ir visur – bučiavosi tada, bučiuojasi ir dabar.

„Tartiufas“/D. Metvejev nuotr.
„Tartiufas“/D. Metvejev nuotr.

Yra šalių, festivalių, kuriuose publika tarptautinė. Nors šiame festivalyje buvo įvairių svečių, jo viena svarbiausių duotybių – gruzinų publika. Sakartvelas – išsiskirianti šalis, nes jos visą kultūrą sudaro ne tik unikali istorija, unikalūs pastatai (pvz., einant Tbilisio gatvele gali atsimušti į VI a. Ančiskati bažnyčią), bet, svarbiausia, žmonės. Nors daug kam ši šalis labai panaši į Italiją, tačiau būtent dėl žmonių autentiškumo ir atvirumo kol kas jos niekas nepralenks. Gruzijos be jos žmonių įsivaizduoti neįmanoma.

Tad jeigu vos atsitrauki nuo centro, vos tik paklausi, kur esi, visi maloniai pasako, bet tuoj pat pataria už sekančio posūkio užsukti į kiemą, pasitikslinti, o paskiau eiti toliau. Tas žodinis bendravimas, kada vieni kitiems viską paaiškina, pataria, pasiūlo, gruzinus padaro draugingiausia tauta. Jie myli Lietuvą už mūsų Nepriklausomybę, jie panašūs į mus, nes jų festivaliai yra ne vien svarbūs savo tarptautiškumu, jiems, kaip patys rašo, svarbu pasauliui atverti savo šalį ir atkreipti dėmesį į jos kultūrinius lobius.

Kol kas kultūra taip pat nesulaukia normalaus finansavimo, tačiau jie įvairiais būdais stengiasi išsilaikyti, augti. Dar nuo 1939 m. veikiantis Gruzijos teatro institutas užaugino labai daug profesionalių teatro menininkų. Todėl „Tartiufas“ šioje žemėje buvo abipusiai reikalingas – ir lietuviams, ir gruzinams.

Apie spektaklį aistringai pasakojo ne tik jame vaidinantys aktoriai, bet ir žiūrovai, reakcijos neatslūgo net kitą dieną po spektaklio.

Eglė Mikulionytė, kurios Ponios Pernel lietuvių publika dar nematė, džiaugėsi spektakliu: „Man atrodo, kad spektaklis po intensyvių gastrolių Kinijoje ir įgauna naują ritmą. Man šis spektaklis patinka. Kai pradžioje repetavau savo vaidmenį, pasiūliau ir pistoletą, ir gyvai buvau pradėjusi „klepu“ groti (vėliau tai peraugo į koncertmeisterio vaidmenį), buvau pasiūliusi lėlę-šuniuką, vėliau tai išvystė kostiumų dailininkė, pasiuvusi rankinuką-šunį. Daug ką dar norėčiau šiame spektaklyje išvystyti, tačiau tas fragmentiškumas, matyt, ir reikalingas spektakliui.“

Darius Meškauskas, Orgono svainis Kleantas: „Geriausias dalykas tas, kad mes buvome suprasti. Visas užkoduotas jungtis žiūrovai perskaitė ir teisingai suvokė. Teatre juk svarbiausia – suvokimas“.

Muzikinės komedijos aktorė Nata Berezhiani: „Esu sukrėsta ir spektakliu, ir aktorių vaidyba. Esu dėkinga likimui, kad teko pamatyti šį spektaklį.“

Anuka Murvanidzė, grimo mokyklos direktorė: „Teko matyti nemažai „Tartiufų“ pačių įvairiausių teatrų, bet šis „Tartiufas“ visai kitoks – jis jaudina. Aktoriai – nuostabūs, scenovaizdis – nuostabus, idėja apjungti du skirtingus pasaulius – nuostabi. Tai – retas spektaklis, kurį su malonumu žiūrėčiau dar kartą.“

Mardžanišvili ir Gribojedovo teatrų aktorius Jaba Kiladze: „Myliu ne tik Lietuvos šalį, bet ir jos kultūrą, ir visą lietuvių teatrą. Kaip bebūtų keista, šiame spektaklyje vaidina mano mylimi aktoriai. Aš daug tikėjausi iš šio spektaklio, bet dar daugiau gavau.

Tai yra nauja teatrinė kalba. Ypač džiaugiuosi, kad „Tartiufas“ buvo parodytas Tbilisyje, kur žmonės labai myli teatrą. Jie spektaklį priėmė kaip didžiausią dovaną. Nesibaigiantys aplodismentai ilgai nepaleido aktorių. Reikia atkreipti dėmesį, kad į šį spektaklį atėjo labai daug profesionalų – aktorių ir režisierių. Mes suprantame, koks kokybiškas yra spektaklis. Svarbiausia, kad į festivalį buvo atvežtas toks stiprus spektaklis. Tai – garbė visam festivaliui. Tai – absoliutus triumfas.“

Pirštų teatro įkūrėjas, lėlininkas Beso Kupreišvili: „Mačiau daug Oskaro Koršunovo spektaklių. „Tartiufas“ – aukščiausia klasė. Ypač patiko žalias labirintas. Tai – smarkiai politinis spektaklis, išlaikantis humorą, užuominas. Mes gyvename šioje planetoje, ir tas labirintas yra visas pasaulis, kuriame mes atsiduriame. Šiame festivalyje „Tartiufas“ neabejotinai pats geriausias spektaklis. Šį spektaklį gali suvokti bet kokia šalis. Geros vyriausybės nebūna.“  

Dailininkė-lėlininkė Maja Sulchanišvili: „Spektaklyje labai daug subtilių dalykų. Tai kas buvo parodyta, vyksta mūsų šalyje. Ypač sujaudino pabaiga, tuo labiau, kad mes dabar gyvename po oligarcho ranka. Jis mus taip pat išvijo iš mūsų namų ir jaučiasi labai gerai. Mūsų namai – tai Gruzija. Tai nėra žodžių žaidimas. Nors aš į užsienį neišvažiavau, bet jaučiuosi pasilikusi „už durų“.

Ir visa tai pamačiau spektaklyje. Šis antausis labai suprantamas, todėl man labai skaudu. Mes dabar, kaip bebūtų keista, gyvename Tartiufo epochoje. Juk spektaklio labirintas – tai ne krūmai, tai žmonių nesupratimas, tai nomenklatūra... Teatras suteikia mąstymo galimybę. „Tartiufas“ – tai tavo veidrodis, į kurį tu turi pažiūrėti. Šiandien daug mano draugų pasitraukia, nes yra bejėgiai prieš tai, kas dabar vyksta šalyje. Tai labai skaudu. Aišku, kad kažkaip bendromis jėgomis reikia tą Tartiufą iškrapštyti. Nuo jo nereikia bėgti, bet reikia jį patį išguiti.“

Režisierė Nino Namičeišvili: „Nebūsiu originali, jei pasakysiu, kad esu Koršunovo fanė. Esu jo bendraamžė. Kažkada teko matyti jo režisuotą „Meistrą ir Margaritą“. Šis spektaklis ir turinio, ir formos atžvilgiu pasirodė labai artimas. „Meistrą...“ labai dažnai prisimindavome. Šiandien „Tartiufą“ pamatėme naujoje šviesoje. Nepabijosiu šito žodžio, sakydama, kad Koršunovas – genijus. Šis žodis reiškia pasaulio matymą ne tik profesionalo akimis, bet pačiu mąstymu. Genijai visada yra aplenkę laiką. Aišku, teatre būtina jausti žiūrovą ir kalbėti ta kalba, kurią jis supranta. Koršunovas – drąsus žmogus, scenos antikonformistas“.

Žmonės.lt

Temos:

Kultūra Teatras

Naujausi straipsniai