Motinystės džiaugsmais gyvenanti desertinės „Liu Patty“ savininkė Liucina Rimgailė mano, kad ramesnio etapo jos kasdienybėje jau reikėjo. „Dirbdavau net po dvidešimt valandų per parą, tad buvimas šeimoje tikrai džiugina“, – sako ji ir prisipažįsta svajojanti apie kelionę – kad ir į pamėgtą saulėtąją Amalfio pakrantę.
Trumpa dosjė
- GIMTASIS MIESTAS. Vilnius.
- MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Pavasaris.
- PASAULIO VIRTUVĖ. Italų. Dievinu pistacijų ledus.
- RYTO RITUALAS. Ankstyvą rytą, gurkšnodama kavą ir mėgaudamasi desertu, mėgstu pabūti viena ir susitelkti dienos veikloms.
- VILIOJANTIS PASAULIO KAMPELIS. Norėčiau sugrįžti į Australiją ir pamatyti didesnę jos dalį.
- MĖGSTAMIAUSIAS LAISVALAIKIS. Mėgstu pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį.
- NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Dušo kabinos valymas.
- BŪTINIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Lūpų blizgis.
- ERZINANTI ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖ. Dviveidiškumas.
- AUTORITETAS. Išskirtinė man – aktorė, dainininkė, TV laidų vedėja Inga Jankauskaitė. Žaviuosi jos profesiniais gebėjimais..
Kuo šiuo metu gyvenate?
Daugiausia mano laiko dabar suvalgo mažylio priežiūra. Prie sūnaus praleidžiu nemažai valandų, tačiau nesu atsisakiusi ir mėgstamų veiklų. Saviraiškos man reikia kaip oro. Dirbu su socialiniais tinklais, bet dažniausiai mano veiklos vyksta virtuvėje (šypsosi). Kuriu receptus, eksperimentuoju, gaminu. Pastaruoju metu domiuosi sveikų veganiškų desertų gamyba.
Kas paskatino jais domėtis?
Matau, kad yra nemažai žmonių, alergiškų daugeliui produktų. Tiesa, ir mūsų desertinėje jau buvo galima rasti sveikesnių skanėstų, dėl kurių žmonės vis sugrįždavo. Tokie saldumynai tampa vis aktualesni. Norėčiau įsigilinti į sveikesnę klasikinių, įprastų desertų gamybą. Be to, man atrodo, kad ir mano sūnui Oskarui, kurį pati maitinu, netinka laktozė. Todėl jos stengiuosi vengti.
Galite pasakyti, kad mažylis iš esmės pakeitė jūsų gyvenimą?
Tikrai neapvertė aukštyn kojomis, tačiau, žinoma, tapo kertine gyvenimo ašimi. Su Tadu jau esame brandūs žmonės. Be to, racionaliai ir labai realiai priėmėme vaikelio atėjimą į mūsų šeimą. Mes labai adekvačiai vertiname situaciją, ruošėmės sūnaus gimimui, tai nebuvo kažkokia staigmena, gal todėl ir mūsų reakcijos į dabartinį gyvenimą nėra pajautrintos.
Be to, manau, kad labai svarbu tai, jog iki vaikelio atėjimo buvome įgyvendinę didžiausius norus, realizavę svajones, todėl labai gerai supratome, kad dabar tiesiog toks laikotarpis, kai reikės pabūti ramiau.
Pastaruosius aštuonerius metus buvau be galo aktyvi – dirbdavau po dvidešimt valandų per parą. Gal todėl jau natūraliai reikėjo tokio laikotarpio, kad kažkas pristabdytų. Juk neįmanoma visą gyvenimą šitaip bėgti.
Išgyvenu vidinę ramybę, man norisi pabūti sėsliau. Gal net būtų keista ir nelabai adekvatu, jeigu susilaukusi vaikelio trisdešimt dvejų kalbėčiau tik apie rožinius debesėlius ir tikėčiausi, kad jam niekada nieko neskaudės, jis niekada neverks ir visada miegos puikiai naktimis. Buvau pasirengusi viskam.
Ar esate tokia mama, kuri išgyvena dėl menkiausios smulkmenos?
Net nežinau, su kuo save lyginti, bet, manau, kad esu ta, kuri vadovaujasi sveiku protu. Nuo pirmųjų Oskaro gimimo dienų nepanikavau. Sakyčiau, išlaikiau šaltą protą. Net tada, kai su mažyliu, kuriam dar nė mėnuo nebuvo suėjęs, dėl infekcijos atsidūrėme ligoninėje, stengiausi vadovautis protu, ne emocijomis.
Pasiskambinau pirmiausia pasitarti su sese, auginančia du vaikus, tada jau kreipiausi į medikus. Nesu iš tų mamų, kurios per dienas diskutuoja su kitomis mamomis forumuose. Žinoma, paieškau informacijos, jei reikia, ir internete, bet geriau jau skambinu tiesiai į polikliniką, kurioje lankomės, ir išsiaiškinu viską, kas rūpi.
Ar jums būdingas perfekcionizmas?
Manau, labiau taip negu ne. Ar ši savybė netrukdo? Manau, kad ne, nes į viską žiūriu gana paprastai – tai, ką galiu padaryti ir kas priklauso nuo manęs, stengiuosi atlikti maksimaliai gerai. Bet nesu pernelyg didelė kruopštukė. Negalėčiau užsiimti rankdarbių, papuošalų, kuriems reikia begalinio kruopštumo, gamyba. Jau vien tai parodo, kad nesu susitelkusi į menkiausias smulkmenėles.
Judu su Tadu iki Oskaro gimimo galėjote visiškai laisvai realizuoti visus profesinius troškimus. Kuriam iš judviejų svarbesnė laisvė?
Manau, kad laisvė svarbi mums abiem vienodai. Visgi man buvo sudėtingiau, nes mano diena labiau suvaržyta: pati maitinu vaikelį. O Tadas, jei jam reikia kur važiuoti, ir važiuoja. Tikrai nesu iš tų žmonų, kurios net laisvadienį liepia ir vyrui sėdėti namuose. Su mumis nebūtina būti visą dieną, pati skatinu vyrą kažkur išvažiuoti. Savo profesines veiklas derinu atsižvelgdama į mažylio dienos režimą, paskui – ir į vyro.
Ko pati labiausiai pasiilgote per tuos kelis mėnesius?
Gal labiausiai pabuvimo vienai visiškoje tyloje. Nors esu ekstravertė ir mėgstu būti tarp žmonių, kartais pabūti savo erdvėje vienai, kažkur užsidaryti, kad ir automobilyje vienai pasėdėti, yra labai gera ir sveika (šypsosi).
Tad net nuvažiavimas į parduotuvę ir ramus apsipirkimas niekur neskubant jau veikia labai teigiamai: jaučiu, kaip atsipalaiduoja smegenys. O, bandydama su mažyliu dar išlaviruoti profesinėse veiklose, ypač kai labai skubu, net jaučiu, kaip raumenys įsitempia.
Iki mažylio gimimo su Tadu nemažai keliaudavote. Tikriausiai ir kelionių jau spėjote išsiilgti?
O taip, labai! Ypač rudenį visada save įsivaizduoju Paryžiuje, bet dabar šis planas – ypač sudėtingas. Tad keliones kuriam laikui reikia atidėti. Kol kas gyvename tik jų prisiminimais. Ypač dažnai prisimenu mūsų atostogas Italijoje Amalfio pakrantėje.
Tai buvo taip magiška. O mano vienos labai įspūdinga kelionė buvo į Australiją. Buvo smagu ir Balyje, bet ten grįžti neplanuoju. Viešėdama toje lietuvių labai pamėgtoje saloje, susidariau įspūdį, kad Azija tiesiog ne man.
Ar judviem su Tadu, palikus kam nors pasaugoti mažąjį Oskarą, pavyksta ištrūkti kur nors papramogauti?
Labai mėgstame dviese keliauti ar tiesiog leisti laisvalaikį. Tada nereikia niekur bėgti tarsi akis išdegus, nes neprisikuriame milijono planų į priekį. Mėgstame ramiai, be streso pasivaikščioti, nueiti kur nors skaniai pavalgyti, pasėdėti, pasikalbėti ar tik pabūti tyloje. Įprastomis dienomis pas mus verda darbai, būname tarp žmonių, tai laisvalaikiu lėkimo nesinori.
Ar ilgai esate pasirengę patys prižiūrėti mažylį, o gal jau galvojate apie auklę?
Net nežinau, žiūrėsime pagal situaciją. Dabartinis gyvenimas rodo, kad poreikio samdyti auklę nėra – nedirbame nuo aštuonių iki penkių. Be to, darbo laiką galime laisvai pasiplanuoti, pasidalinti, kuris kada pažiūrės vaikutį. Galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų kaimynė, su kuria labai gražiai sutariame, yra darželio auklėtoja ir sakė, kad bet kada galime į ją kreiptis (šypsosi).
Moteriškos grožio procedūros kuriam laikui atidėtos į šalį?
Kodėl? Ant mano galvos nemenka kupeta plaukų, todėl reikia juos reguliariai tinkamai sutvarkyti. Jau audžiu mintį, kaip reikės nuteikti Tadą, kad kelias valandas manęs nebus.
Kitų įprastų grožio procedūrų – antakių tvarkymo, manikiūro – taip pat nepraleidžiu. Tačiau atskleisiu, kad visos procedūros, kurioms prireikia nemažai laiko ir jas atliekant tenka gulėti, mane tikrai vargina. Nesugebu iki galo atsipalaiduoti ir pasimėgauti. Daugybę metų, eidama į kirpyklą, nešuosi kompiuterį.
O va susitikimams su draugėmis laiko tikrai negaila. Turiu labai skirtingų bičiulių ir dažniausiai su jomis susitinku skirtingu laiku. Su viena drauge einu vėlyvų pusryčių, su kita – pavakaroti, su trečia – tiesiog pasimatyti... Beje, dabar mano draugės dažnai siūlosi kartu pasivaikščioti ir vežimėlį pastumdyti (šypsosi).
Liucina, kokia būtų jūsų svajonių diena?
Kai tik apie tai pagalvoju, vėl mintimis nusikeliu į Amalfio pakrantę. Prisimenu, gyvenome viešbutyje oloje, ant skardžio, išėjus į balkoną iškart matosi žydra jūra, visa Amalfio pakrantė. Dar vis gyvi prisiminimai, kai eidavome pusryčiauti į dailią baltą terasą su baltais baldais. Prieš akis – žydra jūra ir žydras dangus. Skanūs kepiniai, gardi kapučino kava, besišypsanti saulė, lengvas brizas, dangų skrodžiantys paukščiai… Tokia pasaka, į kurią vėl mielai nusikelčiau. Tai tikrai – mano svajonių diena.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
