Literatūrologė Jūratė Čerškutė: „Šiuo metu man norisi žiūrėti ir rekomenduoti filmus apie meilę“

Jūratė Čerškutė/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-01-27 10:41
Literatūrologė Jūratė Čerškutė save pristato kaip profesionalią skaitytoją. Jūratės domėjimosi laukas neapsibrėžia tik literatūra. Ji aktyviai domisi menu, parfumerija, filmais bei dalyvauja kultūriniuose renginiuose. Šiuo metu Jūratė gyvena tarp dviejų miestų: Vilniaus ir Varšuvos, o prieš pat prasidedant prancūzų festivaliui „Žiemos ekranai“ į širdį įsileido ir truputį Paryžiaus

Kokią vietą jūsų gyvenime šiuo metu užima prancūziškas kinas?

Dabar mano gyvenime kino, net nežinau, kodėl, bet mažai. Gal dėl to, kad pats gyvenimas vis dažniau primena kiną, ir nebūtinai gerą? O gal dėl to, kad nuolat skaitant knygas, to vidinio kino kaip ir netrūksta? Tačiau buvo laikai prieš gerą dešimtmetį, kai nuolatos žiūrėdavau prancūziškus filmus, sekdavau man patinkančių režisierių ir aktorių kūrybą. Vieną vasarą nesustodama žiūrėjau Philippe'o Garrelo filmus. Kitą vasarą – visus filmus su Juliette Binoche ir Kristin Scott Thomas. Galbūt iš ten yra išlikęs toks vidinis žinojimas, kas ir kaip man yra tas prancūziškas kinas. 

Į ką pati atkreipiate dėmesį rinkdamasi filmą?

Žinoma, kad į filmo aprašymą, nes esu rašytinio teksto žmogus, tad mane labai lengvai galima suvilioti gražiais sakiniais ir siužeto pasažais. Paskui tekstą tikrinu vaizdu – visada pasižiūriu filmo anonsą. O šiaip pastaruoju metu filmu renkuosi juostą pagal tos minutės nuotaiką ir poreikį. Ir kaip bebūtų keista, vis labiau nugali ne dabarties kine narstomos problemos, bet amžinoji klasika. 

Kokie filmai iš festivalio programos jums pasirodė verti dėmesio ir kodėl?

Rekomenduočiau klasiką ir visą festivalio retrospektyvos programą, kurioje labai žaviai ir skirtingai liudijama tai, kas ir yra prancūziškas kinas, ir kodėl jį žiūrime. 

Kuriuos filmus galėtumėte rekomenduoti?

Kadangi išgyvename keistą žiemą, kurioje nėra nei sniego, nei šviesos, rekomenduoju tuos filmus, kurie įvairiausiais rakursais galėtų jos atnešti: pirmiausia, meno klasika – Henri-Georges Clouzot filmas „Pikaso paslaptis“, gyvasis Jean-Paul Rappeneau „Laukinis“, romantiškoji Éric Rohmer „Vasaros pasaka“. Apskritai, labai netikėtai man pačiai šiuokart norisi ir žiūrėti, ir kitiems rekomenduoti meilės filmus, veikiausiai irgi dėl tos šviesos, tad iš pagrindinės programos „Dabarties laiko beieškant“ rekomenduoju Catherine Corsini „Neįmanomą meilę“. 

Naujausi straipsniai