Linas Ryškus: „Ieškau priešnuodžio lekiančiai aplinkai, pagundoms, nereikalingiems įpročiams“

Linas Ryškus
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-10-10 11:31
„Šio krašto anksčiau iš viso nežinojau. Čiobiškis – kosminė vieta. Kaip dabar atsimenu: atvažiuoju viduryje darbo dienos, įvažiuoju į Čiobiškio miestelį. Arklys, vežimas, jame – jauna pora. Čia visai kitas ritmas, nei Vilniuje“, – sako „Lietuvos ryto“ televizijos vadovas Linas Ryškus.

Namą Čiobiškyje (Širvintų r.) įsigijęs vilnietis sako, jog miestelis jį sužavėjo ne tik savo ramybe, tačiau ir istorija bei gamta. Čia – senas ąžuolas, XII amžiaus pilkapiai, balta spindinti saulėje miestelio bažnyčia, kuri, kaip manoma, galėjo būti statyta pagal L. Stuokos-Gucevičiaus projektą.

Tačiau jau netrukus Čiobiškis taps dvasios ramybės ieškančių žmonių vieta, mat L. Ryškus namą įsigijo norėdamas čia įrengti specifinę erdvę. „Esu tokių matęs Korėjoje yra Lenkijoje, tik jos skirtos vien tik budistinei praktikai“, – sakė L. Ryškus.

Spalio 20 dieną Čiobiškio apylinkėmis drieksis ir pirmą kartą čia rengiamo pėsčiųjų žygio trasos, kur savo jėgas ketina išbandyti ir L. Ryškus su žmona Edita bei dukra Marija.

„Aš turbūt eisiu 25 kilometrus, o Edita ir Marija – 15“, – sakė L. Ryškus, ėjimą iš visų fizinių veiklų vadinantis artimiausiu meditacijai.

Linai, jūs ir jūsų žmona Edita – budistai. Tokia bus ir erdvė, kurią įrengiate Čiobiškyje?

Tai nebus vieta tik budistams. Norime plėstis ir daryti tokią vietą, kur žmonės galėtų atvažiuoti ir mokytis įvairių dalykų su įvairių krypčių mokytojais – jogais, budistais, katalikais, kurie galėtų žmonėms parodyti kelią į kitokią dienotvarkę, į kitą pasaulėjautą. Toks paprastas mūsų tikslas – kad praleidęs nors savaitgalį žmogus išmoktų padėti sau ir savo gyvenimo rutiną padaryti kitokią.

Ši vieta nepriklausys vienai konfesijai. Kai reikia pagalbos, tu neklausi, kas tau ištiesia ranką – budistas ar krikščionis. Nepaisant to, kad mūsų namą šventino Korėjos budistės vienuolės. Nors čia kol kas yra vien Budos skulptūros ir vyko akių atvėrimo ceremoniją, kurią atliko Honkongo vienuolė lietuvė. Čia, tikimės vyks įvairios praktikos, paskaitos, kitoks poilsis visoms šeimoms – orientuotas į meditaciją, supažindinimą su įvairiomis religijomis, praktikomis. Čia yra tik kelios taisyklės – nevartojamas alkoholis, teritorijoje nerūkoma. Čia ateini su tam tikru tikslu, ne šiaip pasivartyt ant lovos☺ Nors ir tai visai smagu.

Linas Ryškus
Linas Ryškus

Kodėl visa tai darote Čiobiškyje? Ir kodėl sodybą įsigijote būtent čia, nes patys esate vilniečiai, o Lietuvoje nemažai gražių vietų.

Ieškojau sodybos kelerius metus. Tuomet dar ir pats nesupratau, kodėl man to taip reikia – juk ir taip gyvename miške už Vilniaus. Ši vieta trenkė man per smegenis. Ieškojau vietos, kur būtų vandens telkinys, didesnė erdvė, arti nebūtų kaimynų. Apvažinėjau daug sodybų, ieškodamas nuvažiavau kelis tūkstančius kilometrų. Puikiai susipažinau su aplink Vilnių esančiais regionais. Žinojau kiekvieną skelbimą☺ Per tą laiką labai daug sužinojau apie nekilnojamąjį turtą, apie kainas, kiek kainuoja įsivesti elektrą ir panašiai.

Skelbimą apie parduodamą sklypą Čiobiškyje buvau matęs gerokai anksčiau, bet jis buvo keistokai nufotografuotas, o ir kaina buvo didesnė. Ten buvo upė, o aš nežinojau, ar noriu upės, ar ežero. Man patinka plaukti, o upe nelabai paplaukiosi.

Kai ėmė kristi kaina pamaniau, kad nuvažiuosiu. Nuvažiavau ten blogiausiu metų laiku – buvo kovo mėnuo, dulksna. Bet vos tik įvažiavau į sklypą, tą pačią akimirką supratau, kad radau tai, ko ieškojau. Čia pradeda vertis upės vingis, senas miškas, tvenkinys. Vaizdas – tekantis vanduo per tvenikinio ramumą. Abiejuose vakarėjant atsispindi skirtingos spalvos! Nėra kaimynystės, o parduotuvė ir bažnyčia – už kelių šimtų metrų.

Beje, šią vietą vieni pirmųjų išbandė septyni Tibeto vienuoliai, kai neseniai buvo atvykę į Vilnių ir čia buvo apsistoję. Kaip tik kitą dieną Čiobiškio sodyboje (jos pavadinimas Zen Miškas) vyko Budos akių atvėrimo ceremonija. Tai ceremonija, kurios meu šventinama Budos skulptūra ir po jos skulptūra jau nėra vien tik žmogaus sukurtas metalinis meno kūrinys. Tai vieta praktikai. Taig Tibeto vienuoliai kurioje sudalyvavo ceremonijoje, kuriai. vadovavo vienuolė moteris, visai kitos pakraipos budistė. Tai yra labia neįprasta situacija vienuolių gyvenime ir praktikoje ir tarsi patvirtina: ši vieta skirta vienyti visus.

Zen Miškė jau vyko ir keli zen bendruomenės nedideli renginiai. Tik nesinoi, kad tai skambėtų labai mistiškai: neva atvažiuoja žmonės ir veikia čia nežinia ką. Yra praktikų, kur žmonės ieško aštrių, nežemiškų potyrių, tačiau Zen siekia iššvalyti protą, kad jis nekliudytų pasaulį matyti be išankstinių nusistatymų, išgyvendinti įpročius, kurie nusistovėję dėl mūsų nenoro gilintis į save ir taip neva palengvinanti sau gyvenimą. Ir taip lietuvių, vakariečių, sąmonėje Rytų pasaulis yra per daug mistifikuojamas. Viskas yra daug paprasčiau. Tiesiog žmonės nori susivokti, kas jie ir ką čia, šioje Žemėje, veikia.

Apie tai kalba ir Jo Šventenybė Dalai Lama, kuris sako: kurkite vietas ten, kur galėtų rinktis ir praktikuoti visi žmonės, kur jie galėtų surasti kelią į vidinę ramybę, nepaisant tikėjimo rasies ar lyties. Čia mes ieškom būdų, kaip savo dienotvarkę padaryti kitą, kaip pasiruošti įprastai darbo dienai. O toliau, kad to užtektų ilgesniam laikotarpiui, kad žmonės galėtų realiau suvokti, kas su jais vyksta, nepasiduoti impulsams, pažinti savo trūkumus ir išgyvendinti kasdienį nerimą.

Linai, kalbate apie ramybę. O kas ramybė yra jums?

Be abejonės, švari galva, gyvas žvilgsnis, požiūris. Be to ramybės nebus. Arba tai bus labai įsikalbėta ramybė. Ramybė yra tai, kai tau pavyksta gyventi pagal tavo etiką ir sąžinę, nepasiduoti impulsams ir paviršutiniškiems trukdžiams, išmokti visų pirma juos atpažinti. Pirmas dalykas – nedaryk niekam blogo, ir sau taip pat. Aukštesnio lygio ramybė – kada tu gali padėti kitam. Labai paprastas reikalas. Žinoma, reikia nemaža išminties ir patirties, kad vietoj pagalbos neįneštum dar daugiau erzelio ar nepagilintum blogos situacijos☺ To čia ir siekiam.

Linas Ryškus
Linas Ryškus

Kada žmogus atranda savo tikrą ir švarų tikėjimą, tai padeda jam suformuoti vertybes? Arba jas tarsi įkainuoti iš naujo?

Ypatingai. Man iš viso nėra skirtumo tarp katalikybės ir budizmo. Yra tik skirtingai besielgiantys žmonės. Viskas yra tik pavadinimai. Budizme mėgstamys pavyzdžiai - saulę saule vadiname mes. Šuo nesako, kad jis yra šuo. Mes jį taip vadiname. Priskiriame pavadinimus tam, kad galėtume susikalbėti. Bet vienas dalykas yra vertybės, o kitas dalykas, ar tau pasiseka pagal jas gyventi. Tai nėra lengva.

Ir ar tai nėra tik deklaratyvu?

Taip. Nors nebūtinai. Gali būti, kad tiesiog nesiseka. Pavyzdžiui, yra penki įžadai, kuriuos tu duodi tapdamas budistu. Tai – teisingas seksualinis gyvenimas, nevogti, nemeluoti, nenaudoti svaigalų ir nežudyti jokios gyvos būtybės.

Kai daviau įžadus sakiau vienuolei, kad man su vienu įžadu – dėl alkoholio – bus problema. Man skanu vynas ar koks nors kokteilis. Tada vienuolė pradėjo juoktis. Pasirodė, jog tokia pati problema yra ir Korėjoje, kur būtent dėl to vyrai vengia duoti įžadus.

Tačiau mes kalbame apie tai, jog tavo sąmonė būtų švari, o liaudiškai tariant – neapgirsti. Tu gali ragauti, tačiau turi atsakyti už savo veiksmus. Nepaisant to, šį įžadą aš esu sulaužęs jau ne kartą. Jo laikymasis yra siekiamybė, kelias, kuriuo aš einu. Ir kai man sako: „Koks tu budistas, jei išgeri?“, tai yra labai simptomatiška - smerkti. Nes taip kalami kitos konfesijos žmonės, jie smerkiami. Smerkimas, vertinimas, kritikavimas – labai pavojinga liga/įprotis, kuria sergame mes visi. Ir tai todėl, kad paprasčiausiai trūksta atjautos ir supratimo.

Įžadai nėra paprastas daiktas. Tai procesas. Jie veikia – juos davęs vis tiek jau esi kitas. Klausimas tik – kaip greitai tau pavyks save keisti, bet čia ne varžybos☺. Tik nereikia savęs graužti, jei iš karto nepavyksta. Labai gražiai sako vienas vienuolis: baisu yra ne tai, kad jie sulaužo įžadus, bet tai, kaip jie save griauna po to. O reikia tiesiog stengtis eiti toliau.

Jo Šventenybė Dalai Lama visur atvykęs kalba, kad jei galite, išpažinkite tikėjimą, kuris yra oficialus šalyje. Ir tai yra gražu - budistas katalikiškoje šalyje propaguoja katalikybę. Smagu būtų akd ir kitų tikėjimų lyderiai taip elgtųsi. Mūsų atveju tai katalikybė.

Galvojau, kodėl jis taip kalba, o paskui supratau. Jis labai smarkiai pabrėžia ne konfesinį, o etinį dalyką. Natūralu, kad Lietuvoje geriau ir patogiau būti kataliku. Taip tu tvirtinsi katalikų bendruomenę, nebus ir socialinės konfrontacijos, taip pat savame krašte yra senos tradicijos, mokytojai, dvasios vedliai. Svarbu tokį atrasti.

Bet jūs susidomėjote budizmu. Seniai? Ir kodėl?

Domėjausi jau nuo paauglystės, daug skaičiau. Vienas iš pirmųjų susidūrimu su Rytų kultūra – Bhagavatgita - padarė didelį įspūdį. Vėliau nuvažiavau į Indiją, pabuvau su jogais, šiek tiek pramokau. Naudoju kelis pratimus iki šiol kasdien. Vėliau pradėjau medituoti. Dar anksčiau studijavau filosofiją ir skaičiau nemažai filosofinės literatūros.

Paskui paėmiau vieną knygą, ir tą dieną aš atsimenu kiaurai. Pacituosiu, tik nežinau, ar visai pažodžiui. Taip rašė žymus zen budizmo mokytojas. „Aš turiu kromelį, kam reikia – aš parduodu aukso gabaliuką, kam reikia – šūduką ant pagaliuko. O šiaip tai nėra čia kam ką pardavinėti. Aš geriau uždarau tą kromelį ir nueisiu padarysiu gramelį“. Mane tai pribloškė.

Netrukus sužinojau, kad Bo Haeng Sunim (aktorius ir režisierius Kęstutis Marčiulynas), mano prietėlis dar nuo studijų menuose laikų, ir pasisėdėjimų, jau seniai budistų vienuolis. Susitikome, pasikalbėjome. Sužinojau, kad jo Mokytojas yra tas, kurio knygos įžangoje tuos žodžius ir skaičiau.

Kitaip tariant, buvo daug sutapimų. Prasidėjo kasdienė praktika, atėjo laikas, kai atsirado poreikis duoti įžadus. Man tai – didesnė atsakomybė prieš patį save. Matau, kad tai gerai veikia, tu turi priešnuodį lekiančiai aplinkai, nereikalingiems įpročiams, pagundoms.

Linas Ryškus
Linas Ryškus

Jūs medituojate?

Taip.

O ar galima vadinti meditacija ir įvairią kitą veiklą, kada stengiamės išvėdinti savo galvą? Pavyzdžiui, ėjimą?

Arba žvejybą? Ne, tai kas kita. Galbūt ėjimas ir yra arčiausiai meditacijos, tačiau meditacija yra proto būsena, į kurią tu stengiesi save įvesti. Kokie skirtumai? Pavyzdžiui, žmogus pasakoja, kaip jam smagiai parėjo valanda ar pusvalandis meditacijos. Bet kas tai buvo? Žmogus atsisėdo, pradėjo medituoti ir ėmė eiti mintys. Jis užsisvajojo, ėmė galvoti, ką veiks rytoj, ką pirks, ar kur važiuos ir ką valgys. Mintys užatakavo, nusinešė ir tas laikas praskrido.

Meditacija yra proto atsigręžimas į save. Tai nelengvas darbas, ypač – pradinėje stadijoje. Tu turi pagauti mintis, kurios tave užplūsta ir neleisti joms tavęs pasigrobti.Atsisukti į save, pamatyti save dabartiniame momente ir jas paleisti. Koncentruoti dėmesį į kvėpavimą, ramiai stebėti savo būseną. Tai momentinis susiliejimas su tuo, kas tu esi dabar. Nėra lengva, bet tai neturi tapti pilnu įtampos darbu, neturi tapti siekimu “tuščios beminės galvos”. Dažnas dėl to nusivilia, nes negali ssutabdyt minčių. O ir nereikia – mūsų tokia prigimtis.

Beveik archetipinis klausimas: kas tu esi, kas aš esu? Linas. Ne, tai mano vardas. Vyras. Ne, tai lytis. Žmogus. Ne, tai dabartinis pavidalas. O kaip atrodė tavo veidas prieš tau gimstant? Tai klausimai, kurie išmuša iš tradicinės būsenos. Lieki toje kitoje būsenoje, lieki švarus tame klausime.

Tačiau mintis yra labai stipri, landi ir galinga. Nėra lengva nuo jų atsiriboti, su jomis kovoti.

Su jomis nereikia kovoti. Vienas jogas yra pasakęs: kas daro žmogų nelaimingu? Pasikartojančios mintys, troškimai, kurie atakuoja ir atakuoja. Viskas.

Pavyzdžiui, artimo žmogaus netektis. Pats faktas juk nėra netikėtas, nes mes visi esme mirtingi. Procesas yra natūralus, jei tu jį priimi, įsigilini. Netektį suvokei, priėmei, iškentėjai ir paleidai. Turi gyventi toliau. Mes juk susiduriame su pačiomis įvairiausiomis mintimis – nuo seksualinių įsivaizdavimų iki nelaimės blyksnių. Ir tai – natūralu, nes esame žmonės, o aplink mus yra daug informacijos, kuri veikia. Skamba paprastai, tačiau tai sunku pasiekt. Dirbti su savim reikia nuolat. O kur dar mūsų kasdiene rutina – darbas, buitis, televizorius, internetas, draugai, stresai, netektys, nervai. Bet bandom. Ramiai ir su šypsena kasdien atrasdami sau minutę, paskui penkias… Žiūrėk jau ir kelias valandas.

Naujausi straipsniai