Vasaros išvakarėse gimęs mažas žmogutis Irmos ADOMAITIENĖS (37) glėbyje suspurda, pramerkia vieną akį, lyg pasitikrina, kad namuose viskas ramu, – ir toliau snaudžia. „Kol laukėmės, Jokūbas buvo tikras smarkuolis, bet atėjęs į šį pasaulį nurimo: gal dėl to, kad jam čia gera“, – šypsosi dainininkas Linas ADOMAITIS (45). Šis laikmetis Adomaičiams išties laimingas, kupinas kasdienių atradimų ir malonių priminimų, kad jiedu – jau dviejų vaikų tėvai.
Jūsų namuose dabar – pats tikriausias pilnatvės jausmas. Pirmagimės Saulės laukėte ilgai, jos atėjimas į šeimą prilygo mažyčiam stebuklui, o štai jaunėlis Jokūbas visai neužtruko – ar jis buvo tikėtas ir planuotas?
Irma: Laimei, laukti sūnaus taip ilgai, kaip laukėme dukters, nereikėjo. Saulei buvo dveji, kai paaiškėjo, kad turės jaunesnįjį brolį: ji labai nudžiugo, o mudu su Linu – dar labiau. Minčių ir pokalbių apie didesnę šeimą, žinoma, pasitaikydavo ir anksčiau, bet planų dar nebuvo: šis kūdikis mums patiems buvo didelė staigmena. Vos tik užuominomis pradėjome kalbėti apie antrą vaikelį – staiga lyg iš dangaus nukrito žinia, kad laukiamės! Tai – pati tikriausia Dievo dovana, už kurią esame labai dėkingi. Naujieną pirmiausia pasakiau Saulei: pakuždėjau į ausį, kad ji greitai bus vyresnioji sesė. O tada pasakiau ir Linui.
Linas: Buvau devintam danguj! Tokia netikėta žinia – ir dar tokia gera... Viskas taip puikiai susiklostė, lyg būtų buvę sudėliota iš aukščiau. Nėštumo mėnesiai prabėgo jaukiai ir beveik nepastebimai: per karantiną bet kokiu atveju būtume buvę sėslesni, o dabar jis natūraliai pritapo prie mūsų neskubaus laukimo. Darbų sumažėjo, tad sutelkėme visą dėmesį į šeimą ir buvimą kartu: į žaidimus su Saule, filmus, serialus, maisto gamybą, vakarus mūsų terasoje, kepsninės atradimus...