„Kur galėčiau gauti didžiulę keptą žuvį?“ – paklausiu saulėje perkepusio banglentininko ant Ramiojo vandenyno kranto. Šis man pataria neiti į restoraną, bet sako, kad už kampo yra namukas, kur žvejo žmona kepa gardžiausią žuvį visoje pakrantėje. Nukulniuoju, ir ką sau galvojate – esu sutinkamas išskėstom rankom ir pamaitinamas kaip pas močiutę kaime.
O kalbant apie Ramųjį vandenyną – tai ne toks jis jau ir ramus. Bangos – apie 3 metrus, bet po karštos saulės ir poros skardinių alučio jūra pasidaro iki kelių. Įšoku į bangas ir pats nesuvokiu, ką vandenynas daro su manimi.
Vienu momentu pagalvoju, kad nenorėčiau būti kotletu ir vos neprigėręs išnešu sveiką kailį. Tiesa, labai apmaudu, bet Ramusis vandenynas pasisavina mano mylimiausią kanapinę kepurę. Ai, tiek to – atleidžiu ir paleidžiu...
Saulė tiesiog įsmigus į patį dangaus centrą. Smėlis karštas beprotiškai. Šalia mūsų lekuoja šuniukas, retkarčiais pasikasantis giliau į vėsesnį smėlį, greta mūsų pavėsinės įsikūrusi vietinių šeimynėlė. Aplink laksto vaikai. Tėvai prižiūri, kad šie nesugalvotų bėgti į bangas, nes jos tiesiog išprotėjusios. Tolumoje banglentininkai skrodžia vandenis.
Vakarop vanduo gerokai nuslūgsta. Dairausi, gal rasiu savo prarastą kepurę. Deja. Nužingsniuoju pakrante tolyn, nes akį patraukia būrys grifų, šokinėjančių aplink... Priėjęs nustėrstu pamatęs ryklio galvą! Nežinau, kas baisesnis – ar dvėseliena mintančių paukščių būrys, ar dvokiantys ryklio nasrai.
Lekiam į Granadą!
„Nikaragva ruošiasi suduoti rimtą konkurencinį smūgį Panamos kanalui. Taip, kinai jau rašosi sutartis su mumis. Ir čia tik trumpo laiko klausimas, kada bus pradėti kasybos darbai. Nors, tiesą sakant, manau, kad tai utopija, ir nieko čia gero nebus,“ – pats sau užtikrintai prieštarauja taksistas veždamas mus į dar vieną Nikaragvos perlą – Granadą.
Beje, dėl to kanalo nuo Karibų iki Ramiojo vandens čia, Nikaragvoje, jau girdime ne iš vieno žmogaus. Gal visos šios kalbos ne iš piršto laužtos?
Apsistojame apyprasčiuose svečių namuose, ir viskas būtų kaip ir gerai, tik pasiimti kambarį Nikaragvoje be kondicionieriaus – tikra savižudybė. Ir šaltas dušas 5 kartus per naktį ne ką tepadeda, bet iš dalies palaiko gyvastį. Dabar ir pats sau paprieštarausiu – juk šiluma kaulų nelaužo. Tad ryte šalta kava pažadina ir atgaivina po prakaituotos nakties.
Kava čia ypač gardi, ne veltui Nikaragva vadinama kavos šalimi. Ir nors protingi žmonės sako „viską darykite su saiku“, aš jau trečia diena geriu po 20 puodelių per dieną labai stiprios grynos kavos. Be jokio pieno, be jokio cukraus. Kur tik yra galimybė prisėsti – kava į skrandį teka automatiškai.
Šitaip gardžiai laistydami kava nuostabų Granados miestą nužingsniuojame iki didžiausio visos Centrinės Amerikos ežero, kuris, beje, įtrauktas ir į dvidešimtuką didžiausių pasaulio ežerų. (Apie šį nuostabų ežerą ir jo legendas papasakosiu vėliau.) Visai ant kranto stovi paminklas ispanų konkistadorui Kordobai, kuris kadaise ir įkūrė šį miestą. Net jo vardu pavadinta šalies valiuta.
Visai ant ežero kranto – įsimylėjėlių parkas, kuriame net dieną gali pamatyti įspūdingų bučinių su užlaikymais (be tabu). Galvojame, nusipirksime ledų, bet kad pardavėja įsisiurbus savo vaikinui į lūpas ir jai nė motais klientai. Na nieko, pasivaikščiosim ir grįždami nusipirksime. Pasibučiuojame ir mes – juk meilės parkas yra meilės parkas.
Po pusvalandžio grįžtame, ir spėkit: ką daro ledų pardavėja? Atspėjote – bučinys su užlaikymu (garantuoju, net ir nebuvo pauzės). Nusprendžiame nelaukti, kol ji baigs ir gretimais nusiperkame iš senučiukės po kokosą. Matyt, jos seniukas šiuo metu namie laikraštį skaito ar kostiumą matuojasi vakaro linksmybėms. Granados gyventojai per daug nestresuoja: jei yra galimybė linksmintis – jie tai daro net ir neturėdami pinigų.
Kaip jau anksčiau rašiau – gatvės muzikos kultūra čia labai guvi. Muzikantai gražiai pasirėdę, puikiai surepetavę. Ir smagiausia tai, kad jie nestovi vienoje vietoje, o kompanijomis vaikštinėja bei groja. Stabteli keliems kūriniams ir žygiuoja toliau.
Senovinės gitaros, marimbos, trimitai, perkusija, akordeonai ir, žinoma, iš dūšios besiveržiantis balsas dera tiek prie vakaro klimato, tiek prie gražių muzikantų kostiumų. Jie taip iš dūšios plėšia!
Apskritai, susidaro toks vaizdas, kad žmonės čia dar nesugadinti turizmo. Jų mentalitetas demonstruoja nuoširdumą, paprastumą ir, svarbiausia, dauguma spinduliuoja gerą nuotaiką. Net turgelyje pirkdami vaisius džiaugiamės, kokie nuoširdūs čia žmonės. Šypsosi. Negudrauja. Kuo toliau, tuo labiau įsimylime šią šalį...
„Ar žinojote, kad Nikaragva yra laikoma ne tik milžinų vulkanų, ne tik gigantiškų ežerų, ne tik gardžiausios kavos, bet ir puikiausių hamakų šalimi? Taip, čia gaminami geresni hamakai nei Kolumbijoje!“ – išdidžiai pasakoja taksistas Aleksas.
Jis mus atveža į pačią menininkų širdį – miestelį Masają, kuriame tiesiog mirga nuo įvairiausių meno kūrinių, pradedant hamakais, baigiant vazomis, cigarais ar net tualete besituštinančių žmonių piešiniais.
Atvirai sakant, dar neteko niekur matyti, kad sėdintys ant klozeto žmonės būtų įamžinti drobėje. Aštru. Štai vyras ant klozeto skaito laikraštį, o štai ir moteris su jaunosios suknele jau ruošiasi valytis tualetiniu popieriumi...
Na, toks, sakyčiau, keistas menas. Gal tai noras perduoti žinią, kad visi tai daro ir atseit nėr čia ko slėpti. Kai kurie piešiniai turėtų būti ir su S ženklu. Patikėkite.
Pasivaikštinėjame po meno mekas, aplankome kelis hamakų meistrus, kurie čia pat mums prie akių supina nuostabius hamakus. Negaliu atsistebėti žmonių inteligencija – niekas tau nesiūlo pirkti, nekiša prie veido savo prekių ir neįkyri. Nori – nusiperki, nenori – sėkmės kelionėje. Tai, manau, žymiai geresnė reklama: kai pats užsimanai, o ne kažkas bando „ne kažką“ įkišti, prakišti.
Keli gražūs suvenyrai mūsų brangiausiems draugams – ir mes vėl kelyje. Tikslas – aplankyti vieną gražiausių tūkstantmečius skaičiuojančių ugnikalnio kraterių Laguna de Apoyo, kurio skersmuo yra 5 km. Jis jau seniai seniai virtęs ežeru ir ypač gražiai atrodantis iš viršaus.
Visai šalia Laguna de Apoyo pats Don Bosco čia ilgai gyveno ir generavo savo kilnias mintis. Kartais atrodo, kad dėl tokių vaizdų ir gyveni. Aišku, ne tik dėl vaizdų, bet jų didingumas, jų grožis padeda suprasti, kad esame viso to dalis, kad kiekvienas toks potyris praturtina mūsų sielas ir tampame stipresni.
Gurkšnojame gardžią kavą ir staiga balsas: „Kokios melodijos norėtumėte?“ – lyg iš niekur išnyra du muzikantai su gitaromis ir vėptelėjusiai linksmomis veido išraiškomis. Sakau jiems: „Tai gal Nicaragua Nicaraguita?“ – ir šie pradeda muzikuoti iš visos gerklės. Prisijungiame ir mes. Dainuojame, juokiamės kartu.
Vėliau prisistato dar du marimbos meistrai, su didžiulėmis marimbomis ant kupros ir taip pat siūlo duoti rimtą programą, tačiau jų muzikavimo atsisakome. Vienas dalykas – kažkaip įkyrokai ir netgi piktokai siūlo (gal sunkiai nešė marimbas, tada suprantama), kitas dalykas – norime tykiai pasigėrėti vulkaninio ežero ramybe. Išties, ne veltui Don Bosco šią vietą buvo įsimylėjęs.
Kai Aleksas nuveža mus į mažus kaimelius, dar vadinamus Los Pueblos Blancos, suprantame, koks ramus Nikaragvos provincijos gyvenimas. Žmonės lanko bažnytėles, tvarkingai apsikuopę aplink savo namukus.
Įdomu, kad viename kaimelyje visi žiedžia molinius puodus, kitame tiesiog iš senų padangų daro gulbes, papūgas ar įspūdingus lauko gėlių vazonus. Dar kitame kaimukyje labai daug gėlių pardavėjų ir, žinoma, šypsenų.
Juk šypsena nieko nekainuoja, o gerai pagalvojus – tai brangiausia, ką turi žmogus...
Šiam kartui tiek.
O jau kitoje dalyje pasinersime į senovės indėnų actekų atrastą Ometepės salą „saldžiojoje“ jūroje. Kopsime į ugnikalnį Maderas, kurio viršūnėje nuostabus ežeras. Tyrinėsime tūkstantmečių senumo indėnų raižinius akmenyse ir, žinoma, maudysimės Nikaragvos ežere – vienintelėje vietoje pasaulyje, kur gyvena gėlavandeniai rykliai (sakoma, jie gerokai gudresni už savo gentainius iš sūrių vandenų).
Pagarba,
Linas Adomaitis
P.S. Daugiau mūsų kelionių įspūdžių rasite tinkle Facebook
Adomaitis Travel Diary
https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary