Lina Žutautė: Su vaiku galima kalbėti apie viską: svajones, jausmus, senatvę, mirtį

Lina Žutautė / "Mark and Migle" nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-10-16 18:49
Lina Žutautė – perkamiausių Lietuvoje knygų autorė. Negana to, jos „Kakė Makė“, prasidėjusi trumpa istorija vaikams, šiandien yra „brendas“, kaip kokie troliai mumiai Suomijoje ar „Hello Kitty“ Japonijoje. Linos herojė su languotu kombinezonu turi ne tik savo nuotykių knygų, bet ir arbatų, šokoladų, sūrelių, žurnalų, žaidimų etc.

Mėginote skaičiuoti, kiek yra „Kakės Makės“ produktų?

Ne. Jų gamyba ir platinimu rūpinasi leidykla, o aš tik gaunu procentus nuo pardavimo. Aišku, mano nuomonės atsiklausiama, o ir pritariu ne viskam: pavyzdžiui, „Kakės Makės dešrelės“ man skamba gana keistai. Bet yra ir labai gerų daiktų. Teko girdėti, kad vaikai, nemėgstantys valytis dantų, gavę mūsų pastos valosi ir net skalauja burną „Kakės Makės“ skysčiu. Iš tiesų, tokie dalykai yra pasaulinė praktika. O mums, kadangi dar nesame to patyrę, daug kas atrodo keistai.

O juk visa tai galėtų būti jūsų. Nesijaučiate pasirašiusi kokią nors negerą sutartį?

Tikrai ne. Leidykla paėmė tuos darbus, kurie visiškai nepriimtini man, menininkei: tvarko finansus, sutartis, rūpinasi leidyba, tiekimu, logistika. Neturėčiau jėgų jų imtis, sakyčiau: „Eikit sau, o aš geriau nutapysiu paveikslą.“ Jei situacija būtų kita, tiesiog negalėčiau kurti. Ir dabar būna – vedžioju šunį, galvoju apie tai, kas ten galėtų vykti mano knygoje, o staiga sulaukiu skambučio iš leidyklos: „Reiktų pasitarti dėl sutarties...“ Ir – viskas, būnu išmušta iš vėžių. O prie pinigų skaičiavimo manęs išvis negalima leisti. Mokykloje, kai skaitydavau istorijos vadovėlį, akys visada prašokdavo datas; turėdavau grįžti atgal, kad pamatyčiau, koks ten skaičius. Ir šiandien, jei man reikia prie 10 pridėti 12 ir dar 3, aš jau traukiu skaičiuotuvą.

Ar žinote, kad visa vaikų karta išmoko tvarkytis, patikėjusi jūsų Netvarkos Nykštuku, pradanginančiu ne vietoje gulinčius daiktus?

Sūnus išreiškė abejonę: „Mama, taigi tu sugalvojai tą Netvarkos Nykštuką.“ Bet supratau, kad jis neatmeta galimybės, jog nykštukas materializavosi.

Esu girdėjusi ir net juokavau: „Jėzau, kas bus, jei per tą Netvarkos Nykštuką išaugs pedantų karta?“ Bet man pačiai jis buvo išsigelbėjimo ratas. Kai prasidėjo lego žaidimai (sūnus Karolis buvo mažiukas, todėl lego detalės – didesnės), naktį atsikėlus ir ant jų užlipus būdavo taip saldu, kad sunku apsakyti. Ir teko sugalvoti Netvarkos Nykštuką. Karolis juo tikėjo – labai ilgai. Man atrodo, kad vis dar tiki. Pamenu mūsų pokalbį prieš porą metų; jis jau buvo dešimties – didelis vaikas. Kelias dienas nesitvarkė, todėl neapsikenčiau: „Karoli, parašysiu elektroninį laišką Netvarkos Nykštukui!“ Ir pamačiau, kaip persimainė jo veidas, kaip jis ėmė dėlioti daiktus. Aišku, sūnus išreiškė abejonę: „Mama, taigi tu sugalvojai tą Netvarkos Nykštuką.“ Bet supratau, kad jis neatmeta galimybės, jog nykštukas materializavosi. Kas ten žino, o jei – ateis? Geriau apsidrausti, susitvarkyti.

Atsakėte sau į klausimą, kodėl Kakė Makė tokia populiari?

Galiu tik spėti, kad vaikams Kakė Makė patinka, nes neatrodo geresnė ar blogesnė už juos. Ji – visokia: neklauso tėvų, išmėto daiktus – kiekvienas joje atpažįsta save. Niekada nesu iš vaikų girdėjusi, kad parašiau nesąmonę; nė vienas nesikabinėjo prie vardo Kakė Makė. O suaugusiesiems jis kelia įvairių asociacijų. Nors, kai paskaitai, kokių vardų tėvai dabar duoda vaikams, maniškis net konkuruoti negali...

Yra kritiškų mamų ir iš jų sulaukiu daug pastabų: gal čia reikėjo švelniau, pedagogiškiau pasakyti, o gal kaip tik – ne taip pamokomai? Kodėl tėtis lemiamu momentu išeina pirkti pieno, nusišalina? Kodėl toks gąsdinantis tas Netvarkos Nykštukas? Tarsi vaikai neturėtų jokių baimių...

Aš irgi pastebėjau, kad mėgstate gąsdinti.

Ir naujoje knygoje kiek pagąsdinsiu, nes mudu su sūnumi – dideli siaubiakų mėgėjai. Kodėl turėčiau to vengti? Vaikystėje visi mėgome pasišiurpinti: sėdi tamsoje po stalu ir pasakoji apie skraidančius karstus ir juodąsias rankas. Pasakodavai tas istorijas šimtą kartų ir kiekvieną sykį spiegdavai iš baimės.

Vis dėlto, kodėl – Kakė Makė?

Vardą sugalvojo sūnus Karolis. Akimirksniu. Jis, dar mažiukas, trejų metų, manęs prašė papasakoti istoriją apie mergaitę, o aš atsakiau, kad negaliu, kol nežinau jos vardo. Buvo dviejų sekundžių pauzė, ir sūnus pasakė: „Kakė Makė.“

Karolis turbūt tvarkingiausias ir paklusniausias vaikas pasaulyje?

Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Apie paklusnumą dar nerašiau knygos, o ir Karolis jau išaugo tą amžių, kai jam gali liepti. Dabar viskas pasiekiama derybomis – ilgomis, varginančiomis derybomis, kurios ne visada baigiasi mano pergale.

Bet vis tiek visos jūsų knygos užmaskuotai didaktinės. Toks tikslas?

Žinau iš leidyklos, kad tauta norėtų dar daugiau pamokymų. Tarkim, būtų tiesiog nuostabu, jei parašyčiau knygą, kad vaikams sveika valgyti daržoves. Tarsi knygutė turėtų spręsti visas auklėjimo problemas. Taip ir norisi pasakyti: „Mama, būk tu žmogus, savo pavyzdžiu išmokyk vaiką valgyti kopūstus ir morkas, skaniai juos gamink.“ O man norėtųsi artėti prie bendresnių temų, nors jau „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“ kai kam nepatiko: kas čia per nesąmonė mokyti vaiką svajoti?! Bet juk su vaiku galima kalbėti apie viską: svajones, jausmus, senatvę. Net apie mirtį – vaikams tai labai įdomi tema. Jie, matantys mirtį kone visuose žaidimuose ir filmuose, ją priima natūraliau nei mes. Tai būtų sudėtinga užduotis, bet gal kas nors ateis į galvą...

Su vaikais šnekėti tomis temomis be galo įdomu, išgirsti tokių perliukų! Ypatingas lobis – penkiamečiai. Jei atsukčiau laiką atgal, turėčiau galimybių ir finansų, turbūt neleisčiau vaiko į mokyklą. Nes mokykla verčia prisitaikyti, užspaudžia vaizduotę.

Bet ir tėveliai kartais žino, ko vaikas turi norėti, kuo jam domėtis.

Jei Karolis norėtų būti santechnikas, turbūt ir aš reaguočiau stereotipiškai: „Ką čia dabar sugalvojai?! Mano vaikas – santechnikas? Ką žmonės pasakys?“ Bet jei berniuką traukia vamzdžiai, gal jis bus laimingiausias žmogus pasaulyje ir kiečiausias santechnikas, gal žmonės pas jį rašysis į eilę. O kas iš to, jei jis bus nelaimingas advokatas? Aš pati perėjau tai: „Tik nebūk dailininkė.“

Nepaklausėte ir dabar gyvenate stebuklų pasaulyje. Ar jie – tik knygose?

Jų visur pilna, tik reikia pastebėti. Pavyzdžiui, važiuoju dviračiu dideliu greičiu. Pravažiuoju alyvų krūmą, kažkokie paukščiukai čiulba, keistas debesis kabo, ir užfiksuoji tą akimirką, tą jausmą – kažkokios neribotos laisvės. Man jos visada trūko. Aš juk dirbau dizainere reklamos firmoje, sėdėdavau darbe nuo aštuonių iki penkių. Ir vieną dieną apėmė jausmas, kad jei dar savaitę ten liksiu, neištversiu, numirsiu. Išėjau į niekur. Buvau išsiuntinėjusi leidykloms savo piešinių, bet nesulaukiau jokios reakcijos. Ir tik visai praradusi viltį gavau iš vienos leidyklos atsakymą, kad man duos papiešti. Taip ir pradėjau kitą gyvenimą. Nors pirmą pusmetį buvo labai labai sunku: pripratusi prie šurmulio, skambučių, kavos gėrimo, staiga viena užsidarai namie... Dabar mano „darbovietė“ – kambarys, kuriame stovi kompiuteris, o atostogos – mėnuo, kai susitariu su leidykla, kad man niekas iš ten neskambins ir nerašys.

Ne kartą sakėte, kad temas imate iš gyvenimo. Ar galite duoti pavyzdį, nes man tai, kas vyksta jūsų knygose, visai nepanašu į realybę.

Pavyzdžiui, naujausia mano knyga – apie tai, ką visos esame patyrusios: kai iš skalbimo mašinos ištrauki daiktus, būtinai trūksta vienos kojinės… Buvo momentas (dar nežinojau, apie ką rašyti), kai ėmiau skalbinius ir šeimai pranešiau: „Vėl vienos kojinės nėra!“ O paskui su vyru prisiminėme, kad tos kojinės dingdavo dar tada, kai buvome studentai ir eidavome skalbti pas draugus, nes savo mašinos neturėjome. „A girdž? Vienas kuojines nier. Jūsų skalbima mašina, jūs ir grąžinkit!“ Gal du sykius net esame normaliai susipykę, nes studentui kojinės buvo ne juokas, lopydavome jas… Žodžiu, prisiminę tai, pagalvojome: gal išeitų istorija? Sėdau prie kompiuterio ir išsiaiškinau, kad ši problema – globali, pasaulinė. Kažkoks vokietis mokslininkas net tyrimus darė, kur dingsta kojinės, knygą parašė. Bet neatsakė – kur? Vienas rusas išardė skalbyklę ir nieko nerado. Japonai net davė tam reiškiniui pavadinimą… O mano šeima nutarė, kad tas kojines kas nors turėtų vogti. Bet – kas? Karolis, genialus visokių pavadinimų galvotojas, nusprendė, kad tai bus kniūkiai (nuo žodžio „kniaukti“). O tada brandinau, brandinau mintį, kol „prisijungiau prie kosmoso“, ir per du mėnesius parašiau storiausią knygą. Man taip dar nėra buvę. Visą tą laiką gyvenau kaip transo būsenos, važinėdavau per raudoną šviesą…

Būna, kad iš vieno jūsų knygos puslapio, iš piešinukų galima sukurti tuziną keisčiausių istorijų. Dirbate ir kaifuojate?

Mano vaizduotė visą gyvenimą yra išėjusi toli toli už realybės. Kai vyrui papasakoju, ką sapnuoju, jis sako: „Tavo smegenyse neaišku, kas vyksta.“, net man pačiai kitą sykį pasidaro baisu nuo to, ką sapnuoju. Bet dieną, kai sėdu kurti, būna labai lengva: tiesiog semiesi iš tos smegenų dalies, kuri generuoja vaizdus. Ir tada nieko nereiškia įprastai situacijai suteikti neįprastą atspalvį ar patobulinti pasaulį. Kas draudžia pasiskolinti iš dramblio ausis ir su jomis paskraidyti, nes jos – labai didelės? Arba gėlių vazonėlius nuo palangės užkelti ant stogo ir laistyti juos iš žarnos? Nedarau skirtumo tarp to, kas įmanoma ar neįmanoma. Jei tu tą įsivaizduoji, tai ir galima.

Būna, kad gyvenime vaizduotė pakiša koją?

Būna. Tarkim, lauki kokios nors šventės, prigalvoji, kaip ten bus linksma, kaip fantastiška. O nueini – visi valgo baltą mišrainę ir šneka apie politiką. Todėl dabar stengiuosi nieko neprognozuoti – kaip bus, taip bus.

Nebus taip, kad, Karoliui užaugus, į vaikystę įpuolusi mama nebeturės palaikymo?

Vieną dieną staiga praregėjau: taigi aš save išlaikau, gyvenu ne su tėvais: aš galiu turėti šunį!

Tikrai ne, bus kita palaikymo komanda. Savo gyvenimo be šuns neįsivaizduoju, o dar turiu du katinus: ryžas Mikis yra dėl grožio, Čiučia, rasta prie namų, – dėl to, kad neįstengėme jos atiduoti į prieglaudą. Na, o kalytė Šnipė – didžiausia mano draugė ir partnerė. Niekaip negalėjau rasti sporto, kuris mane tenkintų, tai dabar abi lankome šunų sportą „Agility“... Visada beprotiškai norėjau šuns, bet vaikystėje man jo neleido laikyti, tik – pakaitalus: žiurkėnus, papūgėles. Labai ilgai gyvenau lydima jausmo: Aš. Negaliu. Turėti. Šuns. Kryžius. Kai ištekėjau ir mūsų draugai nusipirko šunį, aš vis prašydavau, kad duotų jį pavedžioti. Neduodavo. Bet vieną dieną staiga praregėjau: taigi aš save išlaikau, gyvenu ne su tėvais: aš galiu turėti šunį!

Jei ne šunys ir katės, turbūt nebūtų ir Pū su Ferdinandu, jų nuotykių, ne mažiau populiarių už Kakės Makės?

Nebūtų. Tik juos įkvėpė senoji karta, katinas Morka ir kalytė Pipa, kuriuos jau palaidojome.

Kokią vietą jūsų šeimos hierarchijoje užima vyras?

Vyras išėjo pieno.

O jei rimtai?

Kadangi mano vyras žemaitis, sakau, kad gyvenime su žemaičiais nenoriu turėti jokių reikalų. Mane žudo tas jų „nedarysiu“. „Kodėl nedarysi?“ – „Nes iš principo.“ Jam būtinai reikia pauzės: gal – kad apsiprastų su mintimi, pagalvotų – verta ar neverta judintis. Iki šiol nesuvokiu, kodėl. Baigiasi tuo, kad pati staigiai viską organizuoju, einu, darau. O tada jau ir jis eina iš paskos bambėdamas. Mano sesuo irgi gyvena su žemaičiu... Šiaip vyras baigęs dailę, tai visada maniau, kad aš jau tikrai galėsiu su juo gyventi, nes niekas kitas manęs nesupras. Taip ir yra. Abiem patinka ta pati muzika, abiejų tas pats išprotėjimo laipsnis. Mano knygas irgi aptarinėjame visa šeima.

Labai nustebtumėte, jei užduočiau nūnai įprastą klausimą, ar rūpinatės savo stiliumi ir grožiu?

Neturėčiau, ką pasakyti. Nusiperku geresnio šampūno ar kremo, ir tiek. Man atrodo, kad žmonės truputį slepiasi po tomis grožio procedūromis ir didesniu dėmesiu stiliui, nes per daug sudėtinga būti savimi. Paprasčiau ir saugiau imtis to, ko tikisi visuomenė. Padarai asmenukių, pasirodai, ir viskas gerai, nereikia gilintis į savo baimes, savo norus... Esu pastebėjusi, kad jei paklausi, apie ką žmogus iš tikrųjų svajoja, jis retai kada žino atsakymą. O jei atsakymo nėra, negali jaustis laimingas, esi kaip pasakoje: nueik nežinia kur ir atnešk nežinia ką.

Bet jūsų paltukas (plius raudonos kojinės) – kaip iš vaikiškos knygelės, o ir Kakė Makė – stilinga mergina.

Jos kombinezonas – iš mano vaikystės. Turėjau panašias trikotažines kelnes, jos buvo nešiojamos kasdien, nenusimaunant, kol visiškai išplyšo klynas, išaugau jas. Mama primezgė klešnes ir trūkstamą klyno dalį, nešiojau toliau, kol vieną dieną kelnės dingo. Įtariu – buvo išmestos, kad nekompromituočiau šeimos. Pagalvojau: jei tas daiktas patiko man, turėtų patikti ir Kakei Makei.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai