Lina Kalinauskaitė-Forsman – apie namų jausmą

Lina Kalinauskaitė-Forsman / "Mark and Migle" / LAIMA nuotr.
Autorius: System
Publikuota: 2017-07-09 17:38
Namų ritualai jai visada buvo svarbu. Pavyzdžiui, septintą vakaro gražiai padengtas stalas vakarienei, į kurią be rimtų priežasčių nevėluojama. Neskubus pašnekesys, graži aplinka, neįsitempę artimi žmonės – dauguma tą jausmą esame beveik praradę. Bet ne interjero dizainerė Lina Kalinauskaitė-Forsman, salono „Retroforma“ įkūrėja.

Teko susidurti su mąstymo stereotipais: jei moters pavardė užsienietiška – vadinasi, verslą vyras nupirko?

Puikiai žinome, kuo baigiasi istorijos, kurios vadinasi „Vyras man nupirko grožio saloną“, – jie ilgai negyvuoja. Kas, kad būna gražiai atidaromi su gėlėmis, šampanu, kviestiniais svečiais ir pasirodymais žiniasklaidoje. O paskui viskas kažkaip tyliai baigiasi: arba uždaroma po vieno sezono, arba keičiamas veiklos pobūdis ir gyvenimo būdas. Mes gyvuojame penkiolikti metai, o tai įrodo, kad jeigu ir „nupirko“, su komanda sugebėjau išlaikyti ir išplėtoti. Niekada neneigiau, kad vyras man padėjo: nemanau, kad tai gėda, „nepatogu“ pasakyti ar reikėtų dėl to atsiprašinėti. Ir kodėl daug kam atrodo, kad moteris būtinai turi kankintis? Viena laikyti visus namų kampus, sunkiai tempti gyvenimo naštą, naktimis nemiegoti... Tolerancijos kitokiems, nesvarbu, ar tai užsienietis, ar tiesiog kitoks žmogus, mums dar labai trūksta.

Bet juk naktimis nemiegota būna visa ko pradžioje: meilės, vaikų gimimo, verslo kūrimo...

Aišku, buvo visko: ir mokiausi, ir dirbau, ir vaikai augo – tai kiekvienos jaunos, šio to daugiau norinčios moters istorija. Taip, mūsų verslas moteriškas, bet kai pradėjome, su merginomis sutarėme: baldais tikrai neprekiausime, nes jų tiesiog nepakelsime! Bet visa kita pakeliame... Jei tu turi svajonių, jei tau vis ko nors reikia, tai ir stengiesi. Svajonės keičiasi, kai pleti savo akiratį, – jų atsiranda naujų. O dabar mūsų gyvenime viskas taip greitai kinta: nuo politinių, ekonominių iki asmeninių dalykų, reikia išmokti prisitaikyti. Niekur nebėra stabilumo, mus stumia pirmyn gyvenimo greitis.

Tėvų kartai stabilumas atrodė vertybė, dabar viskas apsivertė, ar ne?

Nerimą kėlė visiška nežinomybė: kas tave samdys, iš ko tu gyvensi ir ar kam nors reikės tavo kuriamo meno?

Mūsų mamos turėjo gyvenimo planą: įstoti į aukštąją mokyklą, ištekėti (geriausia – studijų pabaigoje, kad neužsiliktum senmerge), gauti darbą, paskui – kambarį bendrabutyje, vėliau – butą, susilaukti vaikų ir taip toliau. O mano kartai teko virsmas: baigiau mokyklą, kai buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, sugriuvo socializmas ir atėjo kapitalizmas. Pamenu, studijuodama dizainą Vilniaus dailės akademijoje ir gavusi gal antrą stipendiją su draugais nuėjau į „Stiklių“ aludę – labai norėjosi pajusti prabangą, ne bendrabučio, o gražaus gyvenimo dvelksmą – mes, tada labai jauni dizaineriai, norėjome grožio. Ir ką gi – atsargiai išstudijavę valgiaraštį, užsisakę po du mažus bokaliukus alaus ir vieną didelę užkandžių lėkštę kiekvienas išleidome beveik visą savo stipendiją tuometiniais talonais... Viena vertus, traukė tas žvilgantis besiformuojantis naujas gyvenimas, kita vertus, nerimą kėlė visiška nežinomybė: kas tave samdys, iš ko tu gyvensi ir ar kam nors reikės tavo kuriamo meno?

Yra žmonių, kurie pyksta ant gyvenimo, bet nieko nekeičia, o kiti bando, nudega ir vėl bando.

Aš visada ieškojau išeičių, galimybių, norėjau būti pastebėta, siekiau dalyvauti toje kintančioje realybėje. Dešimt metų verslo struktūroje dirbau beveik svajonių darbą. Sakau „beveik“, nes kur norėjau, ten ir patekau – į grožio industriją. Daug kas iki dabar mane atsimena kaip kvepalų ir lūpų dažų pardavėją. Grafikas buvo labai intensyvus, gimė pirmoji dukra ir jau norėjosi daugiau laiko praleisti ne darbe, vis mažiau žavėjo grafikas „nuo 8 iki 5“, be to, šalia buvo mano vyras, kitokio gyvenimo būdo žmogus, jis norėjo daugiau keliauti. Viskas susiklostė natūraliai. Vieną rytą paskambinau į darbą ir pasakiau, kad nebeateisiu. Jau buvau įregistravusi ,,Retroformą“ – laukė dar ir kitos, neištyrinėtos, sritys.

Pavyzdžiui, reikėjo staiga pasimokyti buhalterijos?

Studijavau Tarptautinio verslo mokykloje, tuo metu labai madingoje, bet versle nereikia tiek daug žinių, kiek kitiems atrodo. Man pasisekė, kad turėjau puikų finansų dėstytoją, kuris kartodavo, kad buhalterija yra poezija. Pradedant verslą labiausiai reikia didžiulio pasitikėjimo savimi, kad galėtum savo svajonę parodyti, užkrėsti ja aplinkinius ir dar uždirbti iš to pinigų ne tik sau, bet ir komandai. Reikia daug drąsos. Užsispyrimo. Svarbiausia – idėjos, o pinigų visada atsiras. Kai pradedi apie savo svajones kalbėti, jos ima ir materializuojasi. Tik spėk gaudyti. Čia yra romantiškoji svajonės pusė, o už viso grožio yra atsakomybė. Reikia išmokti pralaimėti. Ne visada idėjos uždirba pinigų – kartais tiesiog pralaimi. Dabar visas jėgas skiriu naujai „Retroformos“ interneto erdvei – labai tikiu, kad pavyks. Kraustausi į internetą.

Iš kur tos drąsos semtis?

Atimk iš moters namus – kuo ji virs? Valkata.

Nežinau. Mes juk skirtingi: vieni verda, burbuliuoja, jiems reikia būti matomiems, reikia ką nors įrodyti, padaryti, įvykdyti, o kiti tiesiog mėgaujasi ramiu buvimu. Pavydžiu tiems, kuriems užtenka paprasto ir ramaus gyvenimo, kurie gali gyventi taip, lyg prižiūrėtų sodą. Aš tos ramybės neturiu. Gal kada nors... Dabar dar alkstu visa ko: man reikia daugiau, įdomiau, kitaip, naujai! Bėgant metams ir intensyviai gyvendama vis ką nors naujo apie save sužinai ir jei numanai turinti kokių neatskleistų talentų, tai jie vėliau ir prabunda. Tarkim, pradėjau rašyti apie namų dizainą, nes supratau, kad turiu, ką pasakyti, galiu suteikti žmonėms praktinių žinių ir net paimti interviu iš Paryžiaus dizainerių. Taigi, verslo santykiai pamažu rutuliojasi į šį tą daugiau. Ir tikiu, kad tokia esu ne viena, kad yra nemažai moterų, kurios nori to „daugiau“. Visko. Ir kad daug jų nori gyventi gražiau, įdomiau, kad joms svarbūs namai. Juk namai – moters garbės reikalas! Atimk iš moters namus – kuo ji virs? Valkata. Vyras dar gali pasibastyti, o bet kurios šalies moteriai, nesvarbu, bus miesto rezidencija ar dviejų kambarių butas, tai bus namai ir jie reiškia jai labai daug. Mes gi jautresnės, mums reikia puoštis, mes norime gražių namų, kuriame juos, paskui mokome estetikos savo vaikus...

Tą suvokimą atsinešėte iš vaikystės namų?

Jie buvo paprasti sovietmečio namai – kaip ir visų tada. Tačiau man jie atrodė labai gražūs. Ir sodo namelis gražiausias, nes tėtis turėjo geras rankas, daug ką sumeistraudavo, o mama priaugindavo gėlių, tad ir mūsų gėlių darželis atrodė gražiausias. O namie – mano vąšeliu megztos pagalvėlės. Nesu labai tvarkinga, bet man patinka dailiai sudėlioti gražūs daiktai, padengtas stalas, namų ritualai. Man patinka gyventi gražioje kasdienybėje.

Ar visada žinojote, kaip turėtų atrodyti jūsų namai?

Pradėję gyventi kartu, su vyru bastėmės kaip bepročiai. Neišbūdavome vienuose namuose ilgiau nei metus ar dvejus, todėl tie namai buvo visokie: ir geresni, ir prastesni, nuomojami būstai. Su mumis keliavo tik patys mieliausi daiktai. Būdavo, ateina balandis, kas nors nusibosta, užsimanai ko nors naujo – ir jau krauniesi dėžes. Bet gimus pirmai dukrai kažkaip reikėjo aprimti, todėl įsigijome namus. Suskaičiavau, kad per dvidešimt metų gyvename jau vienuoliktuose namuose. Ilgiausiai, rodos, vienoje vietoje esame gyvenę ketverius metus...

"Mark and Migle" / LAIMA nuotr.
"Mark and Migle" / LAIMA nuotr.

Kraustymasis man – tai chaosas ir siaubas...

Man nuolat reikia pokyčių, gal dar neatradau tos būsenos, kuri būtų absoliučiai patogi.

Priklauso nuo žmogaus. Man patinka remontas ir kraustymasis, kaip sakiau, man nuolat reikia pokyčių, gal dar neatradau tos būsenos, kuri būtų absoliučiai patogi. Be to, kraustydamasi apsivalai nuo šiukšlių. Susitaikiau su tokiu nomadišku mūsų gyvenimo būdu – tada neprisiriši prie daiktų, imi labiau vertinti jų kokybę, pradedi ką nors kolekcionuoti. Net baldai kaip objektai beveik tampa meno kūriniais: jie keliauja su tavimi, nes pats dėlioji savo namų istoriją kaip tau brangių daiktų koliažą. Kai statėmės vasarnamį Kroatijoje, visus daiktus supakavau ant padėklų – jų buvo 16! Tada dar buvo ne Europos Sąjunga, turėjau muitinei surašyti tų padėklų turinį. Taip ir rašiau: šaukštelių tiek ir tiek, lėkščių ir t. t. Kai sunkvežimis atvežė visą mantą, po trijų dienų užėję statybininkai nustebo: jiems atrodė, kad gyvename čia jau porą metų, nes name buvo absoliučiai viskas, ko reikia. Juk buvau suplanavusi, per metus surinkusi visus baldus ir visas smulkmenas. Dabar esu labiau atsipalaidavusi ir, ko gero, tokios operacijos nebepakartočiau. Atrodo, kad nebenoriu kraustytis, bet giliai širdyje jau kartais pagalvoju apie naujus namus.

Po truputį esate gyvenę keliose šalyse, Maltoje užtrukote ilgiau – ketverius metus. Bet nepasilikote. Kodėl?

Labai ilgėjausi savo veiklos čia. Turbūt nepavargstu nuo darbo, nes jį mėgstu, todėl mano visas gyvenimas – kaip atostogos. Daug ką nuveikdavau internetu, dukros Emilija, kuriai 15-a, ir Sofija, kuriai 11-a, tada dar buvo mažos, mokykla – šiltame ore, visada saulė, mėlyna jūra... Tikrai, tai nuostabu, tačiau ėmė trūkti Lietuvos, metų kaitos…

…šlapdribos?

Taip. Žiemą, būdavo, grįžti iš vėsesnio oro į namus (kai lauke maždaug plius 12), pribėga Sofija: „Mama, tu kvepi Vilniumi!“ Tai reiškia – grynu šaltu oru. Pasiilgdavau jo. Kol čia gyveni, atrodo, kad šilti kraštai – nesibaigiantis rojus. Taip, patikėkite, ten labai gerai. Ir tie peizažai, ir ta šilta Viduržemio jūra, ir tie bendraujantys žmonės, bet… Jautiesi, tarsi būtum atskirtas, tarsi tavyje būtų išpjauta kažkokia skylė. Susidraugavus su keliomis lietuvių šeimomis, man pagerėjo. Socialinis gyvenimas tikrai buvo aktyvus, bet su naujais žmonėmis juk nėra bendros jus siejančios istorijos. Taip, tu esi įdomus, pažįstamų daug, tik spėk socializuotis. Prie tokio gyvenimo, kad turėtum tiek daug laiko bendrauti, mes nesame įpratę – juk čia moterys daug dirba. O ten jos turi laiko pokalbiams, visokiausiems „ladies lunch“, pasisėdėti ir pasikalbėti apie vyrų karjeras ir vaikus.

Beveik aukštuomenės pokalbiai.

Mums atrodo, kad aukštuomenės, mes prie to nepripratę. O kas mes – ne aukštuomenė?

Na, nesame princų anei karalių palikuonys…

Niekada ir nebūsime. Išsilavinimas ir dalyvavimas bendruomenėje nustato tavo padėtį visuomenėje. Tai, kiek tu dalijiesi ir kiek tau rūpi. Mes per blogai apie save galvojame. Tikrai! Tiek komplimentų Maltoje dėl savo salono veiklos, kurį ten buvau atidariusi, dar niekur nebuvau gavusi. Mes esame baigę tikrai geras mokyklas, įgiję gerą išsilavinimą, tik nepasitikime savimi taip, kaip reikėtų: kažkodėl manome, kad nesame tokie geri kaip „jie“ – žmonės, gyvenantys kitose valstybėse. Betgi mes tokie patys ir dar geresni! Tik užsidarę, burbantys, nepatenkinti, apie save gerai nekalbantys. Pagirkite kurios nors moters drabužį – dažniausiai pasakys: „Ai, senas, išsitraukiau netikėtai…“ Išmokime didžiuotis savimi. Karūnas galime užsidėti pačios, tik išmokime jas nešti.

Estetinis lietuvių skonis, manau, keičiasi į gera, ar ne?

Tikrai keičiasi. Ateina nauja, vadinamųjų specialistų, karta – išsilavinusių žmonių, kurie turi supratimą apie gerą dizainą, domisi naujienomis, nenori atsilikti nuo aktualijų. Statistinis lietuvis mėgsta šviesiai pilką ir smėlio spalvas, sunkiai į namus įsileidžia kitokias spalvas, raštus, bet stengiuosi tą skonį lavinti: na, ne kiekvienas rinksis tapetus su palmėmis, bet galbūt susidomės tuo, ko dar nėra matęs? Apskritai manau, kad išsilavinęs žmogus negali apsiriboti puikiomis matematikos, gamtos mokslų ar kalbų žiniomis, o tai dabar akcentuojama mokyklose. Mums tikrai reikia lavinti kitas sritis. Vaikų mokykloje kartą direktoriui kalbėjau, kad pagrindinės disciplinos turėtų būti kūno kultūra, muzika, dailė ir šokis – tos, kurioms daug dėmesio dabar neskiriama. Išsilavinęs žmogus susivokia mene, gerbia kito mąstymą, yra lankstus ir sugeba atsirinkti begalinės pasiūlos jūroje savo stiliaus daiktus. Tereikia pradėti nuo saugių variantų ir palaipsniui ragauti kitokių skonių. Bet svarbiausia – atsipalaiduoti.

Tai sunku. Dauguma mūsų labai „užsispazmavę“...

Taip juk istoriškai susiklostę. Mes sunkiai atveriame širdis ir įsileidžiame į savo būstą, jo tarsi gėdijamės, nes esame iš namų išvaryta tauta. Sovietmečiu daug kas nukentėjo: iš vienų namai buvo atimti, kiti – iš jų išvaryti. Bet naujoji karta skiria jiems daugiau dėmesio, ji yra atviresnė ir tai teikia vilties, kad mes įveiksime baimes ir gyvensime didžiuodamiesi savo namais.

"Mark and Migle" / LAIMA nuotr.
"Mark and Migle" / LAIMA nuotr.

Stengiatės dukroms įdiegti panašias vertybes?

Stengiuosi, kad jos atsiskleistų kaip asmenybės, stengiuosi jas „išlukštenti“, kad mąstymas būtų kuo atviresnis. Štai vakar vyresnėlė Emilija pati paprašė manęs patarimo: ji tapė ir negalėjo apsispręsti dėl spalvų. Ilgus metus tikėjausi, kad ji bus „prie meno“: sėdėjau šalia, karpiau, piešiau, klijavau... O po tam tikros laiko atkarpos nutinka mažas stebuklas: ji įvertina mano patarimus ir net pasako, kad be manęs nebūtų išsivertusi. Tad kartais grįžtamąjį ryšį gauni po kažkiek metų...

Dukros pačios nuspręs, „kuo nori būti“, – nenoriu būti ta mama, kuri stums, vers, įkalbinės. Juk iš visko galima gyventi, jei ką nors darai geriausiai. Duonai užsidirbsi. O jei norėsi duonos su sviestu, reikės dar šiek tiek gabumų.

Namie laikotės tam tikrų ritualų?

Esu užsiėmusi, kartais atrodo, kad į vieną valandą turiu sukišti pusę gyvenimo. Ne tik dirbu – šįmet dar ir pasimokyti susiruošiau: Vilniaus dailės akademijos UNESCO katedroje studijuoju kultūros vadybą ir politiką, todėl laiką turiu kruopščiai planuoti. Bet stalą dengiu kiekvieną dieną, negaliu tiesiog mestelti ant jo lėkščių – man reikia padėkliukų ar servetėlių, gražaus serviravimo. Ir stačiomis mūsų šeimoje niekas nevalgo. Tas šventas visų susėdimas prie stalo kas vakarą yra ir mano vyro nuopelnas. Jam tai visad buvo įprasta – vėluojant į vakarienę, pavyzdžiui, būtinai paskambinti. Lietuvoje apskritai sutrikusi bendrų šeimos vakarienių tradicija, kai žmonės kartu susėda prie stalo, neskubėdami valgo ir kalbasi. Net jei esi surūgęs ir nenusiteikęs šnekėti, prie stalo turi pasakyti bent keturis sakinius – tai irgi lavina vaikų bendravimo įgūdžius. O gražiai elgtis prie stalo vaikas turi būti išmokęs lygiai taip pat, kaip važiuoti dviračiu ar plaukti.

Elaima.lt

Naujausi straipsniai