Lina Danienė: kaip nustoti pavydėti „draugams“ socialiniuose tinkluose ir pradėti džiaugtis savo gyvenimu

Lina Danienė / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Autorius: Lina Širvinskienė
Publikuota: 2021-09-20 19:26
Ar jūsų gyvenimas klostosi ne taip, kaip norite? O gal jūs net negalvojate, neklausiate savęs, kaip norėtumėte gyventi? Profesinio augimo konsultantė Lina Danienė pasakytų, kad nesate mažuma. Priešingai – dauguma mūsų gyvena tarsi autopiloto režimu, o to rezultatas – nepasitenkinimas, pavydas kitiems ir praleistas šansas gyvenime pasiekti reikšmingų rezultatų.

Su „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso mentore kalbamės apie tai, kaip sužinoti, ko iš tiesų norime ir, sužinojus, tai pasiekti. Kaip padėti sau įveikti pakeliui į tikslą iškylančias kliūtis ir, kas, apskritai, mus stabdo net nuo fantazijų, jog mes galime tapti tais, kurių gyvenimas, įdėjus šiek tiek pastangų, iš tikrųjų ims ir pasikeis į gera.

Lina, nuo ko prasideda pokyčiai?

Vizijos – kaip aš noriu, kad po pusmečio ar metų atrodytų mano gyvenimas. Vizija yra tarsi vilnos kamuoliukas, iš kurio išverpinėsite siūlus – konkrečius planus. Minčių kratinys, kuris leidžia suvokti, ko iš tiesų norisi, kas man yra svarbiausia ir kaip aš įsivaizduoju savo laimę. Vien išsigryninus, ko norisi, tą informaciją smegenys užfiksuoja ir ji tampa tarytum kelrode žvaigžde.

Mums atrodo, jog reikia kažkokių ypatingų metodų, kad svajones įgyvendintume, tačiau iš tikrųjų kertinis dalykas yra nuspręsti, ko norime. Kartą bendravau su moterimi, kuri keturis metus svarstė, ar verta stoti į magistrantūros studijas. Ji nustebo supratusi, jog jau du kartus galėjo tas studijas baigti.

Lina Danienė / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Lina Danienė / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Baisu priimti sprendimus, nes atrodo, kad pasirinkę vieną dalyką, pasakome „ne“ kitiems, bijome suklysti, prarasti kitas galimybes. Sunku atspėti, išmąstyti, kas mums bus geriau. Galime atsirinkti tik pabandę.

Daugelis žmonių neturi ateities vizijos. Vieni galbūt dėl to, kad apie tai nesusimąsto. Kiti, kad netiki, jog tai yra veiksminga. Dažnai girdžiu, kad žmonės net nesiima kurti ateities vizijos, nes jiems atrodo, kad pirma turi geriau pasiruošti, kažką atlikti, pabaigti. Laimę atranda tie, kurie nelaukia tinkamų aplinkybių, o imasi daryti tai, kas jiems svarbu, nepriklausomai nuo to, kas vyksta jų gyvenime – vienu metu ir kloja bėgius, ir jai važiuoja. Kiti bijo prisisvajoti ir nusivilti – siekdami išvengti galimos širdgėlos dėl neįgyvendintų svajonių, linkę iškart susitaikyti su pralaimėjimu.

 Iš tiesų, būna taip, kad pokyčių norisi, bet tiksliai net nemoki įvardyti kokių konkrečiai. Ypač, jei ilgą laiką apie tai negalvoji, nesvajoji. Ką daryti tuomet?

Prieš rašant viziją, nebūtina žinoti tiksliai, ko nori. Tai savaime išsigrynina, kai imi rašyti. Įsivardiji svarbiausias gyvenimo sritis ir pagalvoji, kaip norėtumei, kad būtų po metų. Netiesa, kad nežinome, ko norime. Mes visi turime daug norų ir svajonių – norime geresnių santykių, daugiau laiko savo pomėgiams, savirealizacijos, norime būti sveiki, turėti daugiau pinigų. Tik visus tuos norus išstumiame iš savo gyvenimo sakydami „negalima“, „vėliau“, „yra svarbesnių reikalų“, „kiti nesupras“.

Kas nutinka, kai žmonės leidžia sau bent jau įsivardinti kaip norėtų, kad būtų? Paaiškėja, kad tos svajonės ne tokios ir beprotiškos, o kai kurioms visai nedaug reikia, kad taptų realybe.

Galima savo norus išrašyti tiesiog ant balto lapo, galima pasinaudoti klausimynais, kurių apstu internete. Rezultatas bet kuriuo atveju bus.

Aš naudoju Rogerio James Hamiltono sukurtą klausimyną. Vizijos rašymas tampa atsakinėjimu į klausimus ir taip pamažu išsidėlioja pati vizija – žmogus atranda, kas jam svarbu.

Lina Danienė / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Lina Danienė / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Kiek konkretūs turi būti mūsų tikslai?

Ateities vizija nėra tik kiekybiniai – aiškiai apčiuopiami – tikslai. Pavyzdžiui, sversiu 5 kg mažiau, išmoksiu groti gitara ir t.t. Tai ir kokybiniai dalykai. Pavyzdžiui, jausiuosi laisvas, ramus, mane džiugins santykiai su artimaisiais, turėsiu daug energijos ir pan.

Turėtų būti taip, jog pažiūri į savo ateities viziją ir prisimeni, kaip nori jaustis. Perskaitai joje, kas padėtų taip jaustis, kai, atrodo, jog viskas krenta iš rankų. Ir darai bent mažiausią dalyką, kad iš prastos savijautos sugrįžtumei į geresnę.

Labai svarbu rašyti iš ateities perspektyvos – tarsi jau padarei tuos dalykus, kurių nori, o dabar atsisuki atgal ir matai, ką nuveikei, kad gerai jautiesi. Kai nebesirūpini, ar pavyks, nes tai tarytum jau įvykę dalykai, ne taip ir sunku įvardinti konkrečius veiksmus, kurie padėjo pasiekti tikslą. Kita svarbi sąlyga – rašyti iš dėkingumo perspektyvos. Dėkingumo jausmas padeda įsivardinti savo prioritetus – jei norisi už tai sau padėkoti, vadinasi, verta dėl to paplušėti. Kitas dalykas, kai pajunti, koks malonumas gauti apdovanojimą už įdėtas pastangas, nesvarbu, kad tik mintyse, nesvarbu, kad realiai dar to nepadarei, tai skatina imtis veiksmų. Net nejučia pradedi ieškoti, ką konkrečiai gali nuveikti čia ir dabar, kad tai įvyktų realiai.

Kiek dažnai reikėtų prie savo vizijos sugrįžti, pasižiūrėti į ją, paanalizuoti?

Pačiam vizijos rašymui siūlau paskirti nuo 45 min. iki 1 val. Geriausia yra rašyti ranka. Kas kiek laiko pasiskaityti priklauso nuo žmogaus. Būna žmonės pasikabina užrašytą ateities viziją virš darbo stalo, būna nešiojasi su savimi užrašų knygelėje, būna pasideda ir pamiršta ilgam. Peržvelgti savo viziją ypač naudinga, kai trūksta įkvėpimo, kai atrodo, kad nieko nesinori. Natūralu, kad mūsų nuotaika nuolat banguoja. Net ir daug metų medituojantys žmonės pastebi savo nuotaikų kaitas. Nereikia bijoti, kad motyvacija gali išgaruoti, svarbu žinoti, kas padės ją atstatyti.

Įdomiausia tai, kad per aštuonis metus, kuriuos dirbu su vizijų kūrimu,  ne vienas žmogus sakė, jog neva nekūrė konkrečių veiksmų planų, kad vizijoje užrašytus tikslus įgyvendintų, bet kai po metų ją paskaitė, pamatė, kad viskas, ko jie norėjo, įvyko.

Beje, kuriam laikui viziją geriausia kurti?

 – Rekomenduojama 6–12 mėn. Ilgesniam laikui nepatartina, nes paprasčiausiai gyvenimas yra per daug nenuspėjamas. Aišku turint ilgalaikių vizijų, pavyzdžiui, kad ateityje norėsis šeimos, būti finansiškai nepriklausomu ar apkeliauti pasaulį – jos padės įsivardinti siekius artimiausiems mėnesiams.

Lina Danienė / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Lina Danienė / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Kaip galvojate, kas dažniausiai stabdo žmones nuo tokių vizijų kūrimo – sąmoningo savo svajonių užrašymo?

 – Vienas pasiteisinimas yra neva tai, kad dabar tam blogas laikas, nes „mano gyvenime ir taip dabar daug kas vyksta“, „labai neaiškus periodas“, „reikia palaukti, kol viskas nurims ir susidėlios į vietas“. Vis dėlto, realybė tokia, kad tas tinkamas metas neateis, viskas nesukris į savo vietas tol, kol mes neturime aiškių tikslų, nežinome, ko norime. Aiškus suvokimas, kaip nori gyventi, padeda suprasti, ką gali pakeisti jau dabar, suteikia energijos pokyčiams.

Kita priežastis – žmonės labai bijo nusivilti. Neva „prisisvajosiu ir nusivilsiu, tai geriau net nesvajosiu“. Visgi, galų gale mes gailimės ne to, ką padarėme, bet to, ko nepadarėme. Mažiau gailėsime žengę bent kelis žingsnius savo norų išpildymo link, net jei jų pilnai ir nerealizuosime, nei visai nieko nedarę. Norų įsivardijimas suteikia aiškumo, kryptingumo ir pamažu atveda į tikslą. Aiškios krypties ir veiksmų stoka kelia didesnį nusivylimą nei iki galo neįgyvendintos svajonės.

Ir trečioji, sakyčiau, yra ta, kad žmonės bijo, ką kiti pasakys, artimieji nesupras, nepalaikys. Reikėtų suvokti vieną dalyką – aplinkinius erzina tuščios kalbos. Jei žmonės mato pasiryžimą ir konkrečius veiksmus, jie ima gerbti ir netgi pasiūlo pagalbą. Pamenu, mano mama sakė „kodėl tavo gyvenime viskas turi vykti vienu metu – padaryk vieną, po to darysi kitą“. Bet aš keičiau darbą vidury egzaminų sesijos universitete, krausčiausi į naują būstą su 2 savaičių kūdikiu ant rankų ir niekada to nesigailėjau.

Manau, kai jau pradedame rašyti, toje mūsų vizijoje nugula daugybė tikslų ir norų, svajonių. „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso metu mokysite atrasi balanso būseną – neišsekti, bet turėti energijos tai veiklai, kuri iš tiesų daro tave laimingu. Kaip atsirinkti, kas svarbiausia?

Labai svarbu suprasti, kokie būtent šiame gyvenimo etape, yra tavo prioritetai. Nepasitenkinimas gyvenimu, pervargimas, išsibalansavimas ateina iš to, kad nesame sau įsivardiję, kas mums yra svarbiausia. Ir tada atrodo, kad nori visko. Tačiau turėti viską vienu metu yra neįmanoma. Negali vienu metu eiti keturiomis kryptimis. Kai žinai, ką renkiesi, gali susitelkti ir mažiau krimstis, kad tuo metu nedarai kažko kito.

Tarkime, kad nesiseka pasiekti aukštumų profesinėje srityje, susirašęs prioritetus, matai, kad tau šiame gyvenime etape pirmas prioritetas yra šeima. Natūralu, kad visas dėmesys sutelktas ten. Vaikai paaugs, galbūt vėl pirmoje vietoje atsiras karjera. Tai jokiu būdu nereiškia, kad esate nevykėlis, kad neturite ambicijų, nesugebate. Tiesiog šiuo metu jūsų dėmesys kitoje srityje.

Mums labai svarbu jausti, kad patys kontroliuojame situaciją. Kuo geriau suprantame, kad mūsų gyvenimo įvykiai yra nulemti mūsų pasirinkimų, tuo lengviau yra juos priimti ir jaustis laimingais. Mes visi esame linkę permesti atsakomybę už savo sprendimus kitiems. Pavyzdžiui, galvojame, kad sprendimą studijuoti konkrečią specialybę ar tekėti mus įkalbėjo ar kone privertė kiti žmonės ar aplinkybės. Toks požiūris leidžia pasijusti teisiu, bet brangiai kainuoja mums patiems – išsižadėdami atsakomybės jaučiamės savo gyvenimo įkaitais. Prisiėmę atsakomybę už visas savo gyvenimo situacijas, atrandame tinkamus sprendimus.

Turbūt viena iš priežasčių, dėl ko mes norime turėti viską vienu metu yra ir socialiniai tinklai. Atrodo, kad visi kiti gyvena įdomiau, atrodo gražiau, pasiekia reikšmingų rezultatų, o tu pats stovi vietoje ir neturi kuo pasidžiaugti. Gal turite kokį nors receptą, kaip tapti atsparesniais?

Vienu metu pati labai lygindavausi su savo draugais, pavydėdavau vienų ar kitų dalykų. Tačiau kartą suvokiau, kad nereikia žiūrėti į tai, ką  žmogus turi ar nuveikė, o reikia įvertinti visą jo gyvenimo „paketą“. Ir lyginti su savo „paketu“ – visu gyvenimu. Paklausti savęs, ar tikrai norėčiau keisti jo „paketą“ į savąjį? Taip, socialinėje medijoje mes matome gražiąją žmonių gyvenimo pusę, tačiau nematome, kiek jiems tai kainavo. Viskas turi savo kainą. Ar esame pasiryžę ją sumokėti? 

Dargi, kai imi pavydėti kitiems, reikia ramiai pagalvoti, kaip tu norėtumei dabar jaustis ir kas tau padėtų taip pasijusti. Manau, kad tai, ko labiausiai pavydžiu, to man labiausiai dabar trūksta. Gal labiausiai mano pavydas krypsta į tuos, kurie sukūrė kažką, prisidėjo prie kokių nors projektų? Vadinasi, noriu būti kūrybinga, kurti kažką naujo. Jeigu būčiau kūrybinga, ką greičiausiai dabar veikčiau? Kurčiau naują mokymų programą, susirasčiau projektą, prie kurio prisijungčiau? Taip sutelkusi dėmesį į savo norus, imuosi veiksmų, ir tiesiog pamirštu, ką veikia kiti.  

Lina Danienė / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Lina Danienė / Gintarės Žaltauskaitės nuotr.

Tikiu, jog dažnai būna, kad sugalvoji, jog dabar tai jau ką nors darysi, bet...taip ir  nepadarai. Kaip neprarasti motyvacijos ir pradėti?

Mums gali sutrukdyti du dalykai. Arba mūsų nebetraukia rezultatas, nes kol traukia, tol einame nežiūrėdami. Arba mus stipriai išvargina procesas. Todėl reikėtų nuolatos galvoti apie tai, kaip džiaugsimės, kai užsibrėžtą tikslą pasieksime. Priminti sau, kodėl to norite. Jei net negalite pradėti, vadinasi, pernelyg save išgąsdinote. Pavyzdžiui, kai pagalvojate, kad reikės nubėgti maratoną – tuos keturiasdešimt su viršum kilometrų – natūralu, kad gali apimti siaubas. Ypač, jei iki tol net 5 km nebuvote nubėgęs... Jei taip nutinka, vadinasi, jūsų tikslas šiandien yra ne nubėgti maratoną, bet žengti vieną nedidelį žingsnį tikslo link. Pavyzdžiui, apibėgti vieną ratuką aplink namus.  Jeigu ir tai atrodo per sunku, galbūt galite apsirengti sportinę aprangą ir tada vėl savęs paklausti, ar norisi bėgti (greičiausiai, kad taip, nes jau būsite su apranga). Šalia didelės svajonės atsiranda ir didžiulis pasipriešinimas. Esmė – surasti veiksmą, vedantį link jos, kuris toks mažas, kad nekelia pasipriešinimo. Yra toks teisingas posakis: „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio“. Nesvarbu, kad laukia tūkstantis mylių, šiandien tereikia žengti pirmą mažiausią žingsnį, po jo – antrąjį. Ateitis ateis pati. Toks mąstymas sumažina baimę ir padeda imtis veiksmų.

Na, štai, pradėjau ruoštis maratonui, kelias savaites sekėsi puikiai, bet neišbėgau vieną dieną, antrą dieną, ir jau trečia... savaitė kaip nesitreniruoju. Ką daryti tuomet?

Paprastai padeda įsipareigojimas. Pavyzdžiui, užsiregistruoti į maratoną, sumokėti mokestį, susirasti, kas treniruosis, dalyvaus kartu su jumis. Tuomet tikslas tampa realiu ir tarsi pradeda gyventi savo gyvenimą.

Tas stresas, kuris sukelia mūs nenorą tęsti kelionę, atsiranda, nes mes savo tikslą paverčiame našta. Ir čia veikia labai paprastas triukas. Užuot sakę „reikia prabėgti“, geriau sakykite „noriu prabėgti , nes...“ ir prisiminkite kodėl išsikėlėte šį tikslą. Lygiai kaip ir su žodžiais „aukoti“ ir „investuoti“. Jei sakome, kad „aukojame“ savo laiką treniruotei, jausimės kitaip nei tuomet, jei sakysime, kad „investuojame“ savo laiką į treniruotę. Priklausomai nuo to, kokį žodį pasirinksime, taip ir jausimės.

Vėlgi, nieko baisaus vidury kelio sustoti ir nuspręsti, kad nenorite toliau tęsti to, ką darote. Svarbu nepaleisti esminio tikslo. Greičiausiai pats maratonas nėra jūsų esminis tikslas, jūs tenorite jaustis energingas, būti sportiškas ir didžiuotis savimi. Maratonas – tėra priemonė. Galbūt jums geriau tinka kita priemonė, pavyzdžiui, išmokti puikiai važinėtis riedučiais?

Naujausi straipsniai