Ligoninėje savanoriaujantis Augustas Žukauskas: „Erzina karantinas? Tada iki pasimatymo čia“

Augustas Žukauskas / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: Žmonės
AA

Gruodžio 17 dieną Vilniaus miesto klinikinei ligoninei šiuo sudėtingu metu į pagalbą pakvietus tiek medicininio išsilavinimo, tiek jo neturinčius žmones tapti savanoriais, atsiliepė daugybė žmonių. Tarp jų ir ne vienas šaulys. Vienas iš jų – Išgyvenimo mokyklos įkūrėjas, atsargos karys Augustas Žukauskas.

Gruodžio 18-ąją pradėjęs savanorystę A.Žukauskas pradėjo dalytis ir savo patirtimis socialiniuose tinkluose.

„Matydamas ir suprasdamas situacijos rimtumą, šiandien pradėjau savanoriauti, šaulio tarnyba, Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Kodėl? Juk turiu vyresnio amžiaus tėvus, mažą vaiką. Būtent todėl ir einu, nes man jie yra brangūs. Jie kvietėsi pagalbos ir mes atėjome.

Per kiek daugiau nei savaitę čia praleisiu devynis budėjimus. Čia reikia pabūti tam, kad suprastum. Sakai – nėra Covido? Karantinas užknisa? Tada iki pasimatymo čia, arba dar blogiau – maiše. Prašau, sustokite, pabūkime namie. Leiskime medikams apsikuopti. Mes, šauliai, savanoriai, jiems padėsime“, – rašė jis.

A.Žukauskas pasakojo, kad oficialiai jo pareigos ligoninėje yra įvardijamos kaip liftininko padėjėjas, tačiau dėl didžiulio medikų darbo krūvio, jam tenka daryti kur kas daugiau. 

„Oficialiai mūsų pareigos yra liftininko padėjėjas, čia liftai tokie, kurie be liftininko nevažiuoja – visiška senovė. Bet realiai darome viską. Lydime ligonius, gabename juos iš priimamojo į paskirtus skyrius, nešame mėginius į laboratoriją, vežame šiukšles iš skyrių. Aš stengiuosi daug laiko leisti priimamajame, čia dirba tik viena sesutė, o darbo naktimis netrūksta – greitosiomis yra atvežami įvairios būklės pacientai. Kai esi susitvarkęs su savo darbais, eini į skyrių ir pasiprašai darbo – visada jo gausi! Pavyzdžiui, padėti perkelti sergančius, nes medicinos personalas yra tiesiog pervargęs, arba, kad ir plauti grindis“, – pasakojo jis.

Išgyvenimo mokyklos įkūrėjas sakė, jog pradžioje savanoriai daktarams buvo tikra egzotika. Praėjusį budėjimą prisiminęs šaulys juokėsi, kad net teko aiškinti gydytojui, kodėl jis čia.

„Jam buvo sunku suprasti, kodėl aš čia, juk man nei alga, nei kompensacija susirgus nepriklauso. Gal ir esame egzotika, bet labai vertinama ir gerbiama“, – sakė A.Žukauskas.

Budėjimą pradėjau ketvirtą valandą ryto. Ne koks rytas Lietuvai, netekome pacientų. Jie išėjo.

 

Viruso skeptikus šaulys ragino prisijungti prie savanorystės, kad patys pamatytų realybę. O ši siaubinga – gruodžio 19 dieną A.Žukauskas susidūrė su pacientų mirtimis. 

„Budėjimą pradėjau ketvirtą valandą ryto. Ne koks rytas Lietuvai, netekome pacientų. Jie išėjo. Išvežant jų kūnus net kilo mintis, kad piktybiniams karantino pažeidėjams teismo sprendimu galėtų būti skirta auklėjamoji priemonė, – surinkinėti palaikus iš miesto ligoninių. Dabar kūnus renka laidojimo namai. Po vieno budėjimo turėtume karantino profesorius“, – kalbėjo vyras.

Augustas Žukauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

„Covido fronte nieko naujo“

Sekmadienio rytą Augustas Žukauskas pasidalino dar viena jautria žinia. 

„Covido fronte nieko naujo. Pastarąsias kelias dienas viename iš skyrių, į kurį teko užsukti, nunešant dėžę su vaistais, atvežant pacientą ar panašiai, nuolatos girdėjosi aimanos. Žmogus dejavo, kaip jam buvo bloga.

Šiąnakt aimanos nutilo amžiams. Viskas vyko įprastai. Man paskambino, kad reikia liftu užkelti gydytoją į kitą aukštą. Savo darbą padariau, persimetėme keliais žodžiais, daktaras sakė, kad pablogėjo vieno iš pacientų sveikata. Palikau jį ir nusileidau į priimamąjį, vėl skambutis, kad gydytojas nori grįžti į skyrių. Daktaras įlipo į liftą. Paklausiau, kaip sekėsi. „Mirė“, – atsakė.

„Mirė?“, – sunku buvo patikėti. „Taip, labai staiga užduso“, – atsakė gydytojas. Po kurio laiko prie priimamojo atvažiavo juodas mikroautobusas, pasikrovė ir išvažiavo. Covido fronte nieko naujo...“, – rašė vyras.

Šią naktį jau trečias Augusto Žukausko budėjimas. Vyras pasakojo jau jaučiantis nuovargį, bet stengiasi išlaikyti budrumą, savo darbą prilygindamas išminuotojo pareigoms.

„Jau jaučiasi nuovargis, bet stengiuosi išlaikyti budrumą, nes esi kaip išminuotojas – antros klaidos padaryti negali, pirmąją išminuotojų klaidą tikriausiai visi žinote.

Šiąnakt einant ilgu ir tuščiu ligoninės koridoriumi pasidarė kažkaip karšta ir tvanku visame tame „mano įpakavime“. Sustojau prie didelio lango, žiūrėjau į lauką ir galvojau, kaip dabar norėčiau tiesiog nusiimti respiratorių ir giliai giliai įkvėpti šalto gaivaus oro. Keistas jausmas – norėti mums įprastų ir nevertinamų dalykų“, –   mintimis dalijosi vyras.

Šaulys teigė, jog nežino, kiek jo vieši pasakojimai iš Vilniaus miesto klinikinės ligoninės prisidėjo prie ligoninėse didėjančio savanorių būrio, tačiau pasidžiaugė gausėjančiomis pagalbininkų gretomis.

„Tik kartu surėmus pečius mes suvaldysime Kovidijų, o kai viskas pasibaigs, ir visi bus mus pamiršę, mes savo anūkams pasakosime, kaip kariavome su priešu, kurio nematėme ir net neužuodėme“.

Augustas Žukauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

Žavisi daktarų stiprybe

Šaulys kvietė nelikti abejingais, jungtis į savanorystę, sakydamas, kad nereikšmingų darbų nėra.

„Jau apsipratau ir neblogai gaudausi, daug dirbu savarankiškai. Ligoninė – lyg atominis lėktuvnešis vidury vandenyno, visi kažką dirba, kiekvienas skyrius – mažas organizmas. Čia, raudonoje zonoje, nepamatysi kažko sėdinčio, visi nuolatos kažką daro. Dar tik antras budėjimas, bet man velniškai skauda ausis nuo respiratoriaus. Bet didžiausią įspūdį man daro mūsų daktarai. Toks jausmas, kad jie nei pavargsta, nei ką. Jie – Kiborgai! Nesvarbu, esi šaulys ar ne. Tu gali įsirašyti į istoriją. Tapk laikmečio herojumi – tapk savanoriu. Patikėk manimi, čia nereikšmingų darbų nėra“, – kvietė A.Žukauskas.

Skaitykite daugiau