Lietuvos žvaigždės, kurioms pakeliui: su neįgaliaisiais įveikė 500 km „Camino Lituano“ kelią

Ilona Balsytė, Kristina Radžiukynaitė ir Justas Girdvainis, Irena Starošaitė, Vaidotas Žala
Autorius: Auksė Kontrimienė
Publikuota: 2021-07-26 12:00
Tris savaites „Draugystė veža“ komanda „Mums pakeliui“ keliavo per Lietuvą, įveikdama 500 kilometrų ilgio „Camino Lituano“ kelią, traukydama atskirties siūlus ir nešdama žinią, kad mes visi esame lygūs: ir žmonės ratukuose, ir nešini baltosiomis lazdelėmis, ir su persodintais organais, ir visi kiti, kurie tiesiog neturi dokumentų su nustatyta diagnoze.

Kiekvieną dieną prie žygeivių jungėsi garsūs Lietuvos žmonės, suprasdami projekto misiją ir norėdami padėti skambėti jo žinutei dar garsiau ir skambiau. „Džiaugiuosi dėl kiekvieno, kuriam buvo pakeliui, juk tik kartu galėjome suburti bendruomenes, diskutuoti apie bendrystę, buvimo kartu džiaugsmą. Visi, kurie su mumis ėjo tuo keliu, kalbėjo, kad atėję duoti, padėti, namo parsinešė kur kas daugiau“, – sako projekto sumanytoja prodiuserė Žydrė Gedrimaitė. 

Aktorius Juozas Gaižauskas apie pirmąjį Piligrimų kodekso straipsnį „Kelionė prasideda prie tavo batų“:

Kaip tu juos užsiriši, taip su jais ir eisi. Kokius apsimausi, taip ir keliausi. Nes nuo batų priklauso tavo kelio kokybė, kiek tu kartų lankstysies, kai tau atsirišinės batai. Tad, prieš žengdamas tą pirmą žingsnį, gerai apsižiūrėk savo batus. Gerai juos sutvirtink, gerai užsirišk ir, prieš eidamas, gerai pagalvok, su kokiais batais eiti, nes su jais teks eiti visą „Camino“.

Žmonės mano, kelias skirtas sveikiems, kelias skirtas stipriems? Netiesa. Kelias skirtas žmonėms. Keliu neina ligos, keliu neina negalios, keliu eina žmonės. Ir tu eini kartu su jais. Tas kelias būna geras tada, kai pats būni žmogumi tarp žmonių. Tada viskas paprasta. Tada niekam nekyla klausimų dėl pagalbos, dėl rūpesčio, dėl pasitikėjimo vieni kitais. Kelias yra toks ir aš esu laimingas, kad šiandien esu su tais žmonėm.  

Juozas Gaižauskas
Juozas Gaižauskas

Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas apie teisę eiti greitai arba lėtai:

Šitas žygis „Camino Lituano“, „Draugystė veža“ „Mums pakeliui“ iniciatyva yra labai puiki proga prisiliesti prie Lietuvos, prisiliesti prie žmonių iš arti. Prie jų istorijų, jų problemų. Einant, žygiuojant kilometras po kilometro – tai tikrai yra nuostabus potyris. Ir kartu atrasti tas Lietuvos vieteles, kuri kiekviena yra kaip mažas kultūrinis žiburys. Ir čia Joniškio rajone tikrai yra jų pilna. Ir kartu prisiliesti prie kartu einančių žmonių istorijų. 

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Dainininkas Vaidas Baumila apie teisę sustoti, kuri tokia pat svarbi, kaip ir teisė eiti:

Man visai nesinori sustoti. Aš tingiu tingėti. Man nepatinka gulėti, nepatinka, kaip kitiems, nieko neveikti. Ir aš nemoku nieko neveikti. Tokie žygiai, sportas ir dalyvavimas aktyvioje veikloje man ir yra savotiškas atsipalaidavimas, ir kartu žmonių, aplinkos, šalių, kultūros pažinimas. Tame ir atrandu kažkokią ramybę. 

Šiame žygyje aš jokių žmonių su negalia nematau. Eina taip, kaip visi. Praktiškai tokiu pačiu tempu. Taip, šiek tiek atsilieka, kai kur reikia galbūt palaukti vienas kito, bet mes einame kaip komanda. Ne kaip vienas atskiras žmogus. Mes kaip vienas gyvas organizmas. Tas palaukimas tiems, kurie šiek tiek greičiau žygiuoja, netgi į naudą. Sustojam, palaukiam, atsikvepiam, atsigeriam vandens.

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Kristina Jure apie teisę pasiklydus pasiklausti kelio:

Šiuo metu gyvenime turiu tokį žmogų, kad jeigu ir pasiklysčiau, tai jis labai greitai parodytų man kelią. Teisingą kelią. 

O nekalbant metaforomis, tai labai karšta. 35 laipsniai. Ir bimbalai prakeikti, alkani puola žiauriai. Mes einame su neįgaliais žmonėmis, bet dar reikėtų pasiginčyti, kas čia turi negalią. Visą laiką priekyje, juos reikia vytis, bėgti. Šis kelias tikrai kaip gyvenimas. Eini ir nežinai, koks jis bus, kokio ilgumo, nežinai, kokie išbandymai tavęs laukia. Nežinai, ar kas nors tau duos vandens atsigert užsukus, paprašius. Nežinai, kas prie tavęs prisijungs tam kelyje. Ar kažkas su tavim eis iki galo kelyje, ar kažkas nusuks į šoną. Tokius mąsčiau dalykus eidama.

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Prodiuserė Renata Zybartienė apie teisę į pavėsį ir supratimą, kad saulė taip pat turi savo teises:

Labai džiaugiuosi šiuo piligriminiu keliu, kuriuo einu pirmą kartą. Tai kažkas yra nuostabaus. Ir tai įvyko labai tinkamu laiku. Norėjau pamatyti Lietuvos kampelius, kuriuose nesu buvusi. Labai džiugu, kad iš tiesų visas mūsų būrys yra toks draugiškas, suprantantis vienas kitą ir be žodžių. Labai gera. Jaučiuosi ne kaip keliaudama plius trisdešimt karštyje, jaučiuosi lyg ilsėdamasi.

Iš tiesų dirbu su žvaigždėmis penkerius metus. Jų kelias tikrai nebūna vien tik saulėtas. Tenka matyti ir pavėsį, ir lietų, ir perkūniją. Ko gero, toks pat yra ir šis piligrimų kelias. Tenka būti ir saulėje, ir pavėsyje, ir vėjelio šiek tiek gauti. Nesvarbu, kas tu esi, ką tu dirbi, bet visada turi būti pirmiausia paprastu žmogumi. Niekada nedirbčiau su kitokiais žmonėmis.  

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Dainininkė Geleibra apie teisę į pavėsį ir supratimą, kad saulė taip pat turi savo teises:

Mes ėjome visi kartu, nepaisydami, kas ką gali. Mes visi galime! Tai buvo tokia tobula patirtis. Aš sužinojau labai daug apie žmones su negalia, kaip jie jaučiasi. Svarbiausia ne tai, ar tu gali, ar negali, o tavo požiūris į tai, ką tu galvoji apie tai, ką gali. Man šis žygis yra atradimų žygis ir aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę čia būti.

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Dainininkas Andrius Pojavis apie teisę pabūti vienas: 

Kiekvienam iš mūsų kelias yra patirtis. O patirtis susideda iš daugybės elementų. Draugystė, manau, yra vienas esminių. Piligrimystės tikslas tai dažniausiai yra kitas piligrimas. Ir džiaugsmas, kad mes galim būti vienas su kitu. Bet šiaip, manau, kad čia yra svajonių komanda ir aš džiaugiuosi, kad galiu būti jos dalimi. Ypatingai man įdomios neįgaliųjų žmonių istorijos, jų požiūris į gyvenimą, galimybė sužinoti, kaip jie atrado iš naujo save, susikūrė, susidėliojo iš dalelių. Kadangi kiekviena istorija yra kažkiek skaudi, tai gera išgirsti, kaip žmogus sugebėjo kažkaip nutildyti tuos vidinius demonus. Tai tikrai mane žavi.

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Dainininkas Vilius Alesius apie teisę dalintis keliu su kitu piligrimu:

Aš mėgstu vaikščioti. Tiesą pasakius, tą darau dažniausiai vienas. Šiandien, šį kartą šiame „Draugystė veža“ projekte pirmą kartą einu su žmonėmis, su kuriais galiu dalintis įspūdžiais. Ir tas dalinimasis kelionėje vandeniu, pagalba: pakelti, padėti neįgaliems žmonėms pervažiuoti kai kuriuos barjerus. Tai toks nepakartojamas jausmas. Linkiu iš tikrųjų patirti kiekvienam tą jausmą kelionėje, kad nereikėtų likti vienam kelyje, nes tai ir yra tai, ką mes turėtume vertinti savo gyvenime. Tai yra tą dalinimąsi. Kaip sakoma, nelaimėje draugą pažinsi. Tai čia galima tą perfrazuoti ir pasakyti, kad kelyje draugą pažinsi. 

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Dainininkė Irena Starošaitė apie kuprinę, kuri gali būti sunki, bet neprivalo:

Vakar manęs neišmokė gyvenimas visai lengvą kuprinę nešti, bet šiandien ji jau, ko gero, lengvesnė nei vakar. Reikėtų turbūt paėjėti ne vieną dieną, kol surasi tą optimalų variantą. 

Na nešuosi dar vienus sportbatukus, labai lengvus, nes vis bijau, o gal šitie pritrins. Kadangi daug kilometrų prieš akis, tai gali prireikti pakeisti avalynę. Turiu kelnytes, kad būtų ilgesnės, jeigu kokie skraidantys objektai labai kandžios. Kad užsimesčiau. Na ir porą marškinėlių, kurių gal irgi nereikia šiandien. Piniginę... O kam ji man reikalinga tarp tų laukų irgi nežinau. Ir šukas, kurių vakar neprireikė per visą kelionę. Šiandien gal irgi neprireiks... 

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Sporto medicinos gydytojas, karatė meistras Gediminas Tankevičius apie teisę kentėti, nors ir neprivalai:

Kančia arba diskomfortas, manau, gyvenime labai reikalinga, nes tai siejasi su asmenybės gebėjimu prisitaikyti. Susidorodami su kančia, įveikdami iššūkius, didinam savo galimybes. Ir labai svarbu atsirinkti, ar ta kančia prasminga. Kita vertus, jeigu artėjam prie kažkokio tikslo, sutinkam kliūtis, kurios mums kelia tam tikrą kančią, diskomfortą, mes su tomis kliūtimis kovojam, tada ta kančia yra prasminga. Ir aukojam, kenčiam tam tikrą diskomfortą dėl ateities perspektyvų ar ateities galimybių.

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Ingrida Kazlauskaitė apie teisę nuėjus pavalgyti:

Šeima mane nuo mažumės mokė prisidėti prie prasmingos veiklos ir dalintis. Nebūtinai materialiais dalykais. Šiuo metu pats didžiausias turtas yra buvimas kartu ir bendravimas. Dalijimasis savo jausmais ir emocijomis, pastiprinimas vienas kito. Aš norėjau čia būti ir labai džiaugiuosi, jog čia esu.

Štai keliaujame, žvyruotas kelias. Ir jau matosi, kad kiekvienam čia jau nėra taip jau paprasta tuo keliu eiti. Vienas vyrukas privažiuoja ratukuose, matau, kad jam ypatingai sunku, o ji man sako: „Ingrida, jeigu tau sunku eiti, tai aš galiu tave pavežti. Va žiūrėk, čia sėsk“. Man taip perėjo per širdį grauduliukas. Dievuli, galvoju, čia aš gal galiu padėti, pastumti ar kažkuo, ar vandens paduoti. Ir tas dalijimasis, dalijimasis... 

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Krepšininkai broliai Kšištofas ir Darjušas Lavrinovičiai apie teisę pavalgius gerai išsimiegoti:

Tiek istorijų įspūdingų išgirdome! O kokie šie žmonės stiprūs, kokie pozityvūs, kantrūs, kaip moka džiaugtis gyvenimu. Paprastiems, sveikiems žmonėms reikia iš jų mokytis. Ir mums, sportininkams, taip pat. Tai jau tikrai ši diena nuostabi! Patirtis nerealiai gera!

Sau atradom, kad tas kelias, kuriuo mes einame, suteikia daug galimybių žmonėms susipažinti, atrasti kažką naujo. Kelias mus vienija dėl gero tikslo, kad pagerintume sąlygas išskirtiniams žmonėms. Norisi, kad tas viskas tobulėtų kuo greičiau.  Kuo daugiau apie tai kalbame, tuo daugiau žmonių prisijungia prie to draugystės kelio. Svarbiausia, kad atsirastų tie žmonės, kurie supranta ir norėtų padėti. 

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Kristina Radžiukynaitė-Kayra ir Justas Girdvainis apie teisę panaudoti kamštukus, jei kitas pakeleivis knarkia:

Justas šiandien priskynė didžiulę puokštę gėlių ir teko išmesti ją, nes, pasirodo, sunku net gėles neštis einant šituo keliu. Aš manau, kad mums šiandien neprireiks jokių ausų kamštukų, nes po tokios kelionės ir tokių įspūdžių užteks galvą padėt ant pagalvės ir bus gilių sapnų karalystė. Aš taip retai kada užmiegu gerai, bet šiandien jaučiu, kad ta akimirka. 

Na, man labai patinka čia žmonių tikrumas, nereikia kažkuo apsimetinėt, gali būt savimi. Nežinau, tiesiog labai gera eiti. Tikra teigiamos energijos bomba.

Visi mes labai skirtingi, bet visų mūsų problemos labai panašios. Ir iššūkiai, su kuriais susiduriame, labai panašūs. Ir tai primena, kad visi mes esame vienodi žmonės. Labai gera, kad šitas projektas kažkaip sugrąžina mintis į ten, kur kartais pamirštame apie tai. 

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Dainininkas Liudas Mikalauskas apie teisę gerbti kitą ir nešiugždinti maišelių ryte:

Ėjom keliu, pakalbinau ne vieną žmogų. Tai sakau: „Čia pirmą kartą einat?“ „Oi ne, čia mes jau, sako, kelintą kartą tuos 500 kilometrų einam“. Vadinasi, žmogus nori, jaučia poreikį tą daryti. O svarbiausia, ką tai sako? Išsimaudėm neseniai, sakau: „Tai kaip jums čia ta kelionė?“ „Viskas normaliai“ ir klijuojasi pleistrus ant kojų, nes čia pūslė, čia pūslė. Ir nieko nemato. Nes tas pūslės ant kojos buvimas irgi yra savotiška priklausomybė. Nes tai irgi yra neatsiejama kelionės dalis.

Tai iš tikrųjų labai norėčiau padėkoti tiems visiems žmonėms, su kuriais buvo smagu pabendraut, susitikti, pažinti juos. Pamatyti, kad žmonės visgi suranda savyje stiprybės neužsisėdėt namie. Jie nori pabendraut, nori išeit, nori pajusti Lietuvos, nori pajusti gamtos, nori įkvėpti. Įkvėpti ne tik bendravimo vienas su kitu, bet ir to nepaprastai gražaus vasaros oro.

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Grupės „8 kambarys“ vokalistas Karolis Talutis apie teisę gerbti kitą ir nešiugždinti maišelių ryte:

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado toks kelias. Kai šiandien išlipau iš automobilio ir pamačiau visus šiuos žmones pusryčiaujančius, aš iš karto prisiminiau savo „Camino“ Ispanijoje, kuriuo keliavau prieš 8 metus, ir tai buvo nerealus jausmas. Aš tikrai noriu į jį sugrįžti, bet ne vienas. Pasiimsiu ir savo draugę Kristiną. 

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Yotuberis Rokas Leonavičius apie teisę gerbti kitą ir nešiugždinti maišelių ryte:

Paprastai mes visada norim kažkur kitur išvykti, kad pamatytume kažką gražaus, kažką naujo. Ir dažnai pamirštame, kad štai čia yra labai daug grožio. Ir kaip minėjau, šitas laikotarpis priminė, kad reikia domėtis, reikia grožėtis mūsų žeme, mūsų teritorija. Štai apuostyti (apie savo šunį Grinčą), pažinti ir džiaugtis tuo, ką turim čia ir dabar. 

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Keturiskart Pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionas neįgaliųjų kategorijoje Viktor Topol apie  įsipareigojimą po savęs nepalikti nieko:

Manau, kad pačiame kelyje lieka labai daug. Tiek prisiminimų, tiek gerų emocijų, tiek kai kada galbūt ir blogų emocijų. Bet su viskuo reikia susigyvent, nes gyvenime svarbu tiek geros emocijos, tiek blogos emocijos. Būtent ilgesniame kelyje, būdamas su kitais žmonėmis, kurie eina tuo pačiu keliu arba šalimais paraleliniu keliu, tu pradedi labiau pažinoti, labiau suprasti save. Susipažįsti su kitais žmonėmis, supranti, kur tu eini. Ir tuo pačiu metu gali paklausti, kur kiti eina. Tam, kad suprastum: galbūt aš einu ne tuo keliu, kur man reikia eiti. Galbūt aš galiu pasukti šalia kito žmogaus ir eiti kartu. Arba atvirkščiai žmogui pasiūlyti eiti kartu mano kelyje. Tai manau, kad kelyje, nors ir nieko nelieka, kai tu grįžti namo, bet tas kelias viduje vis tiek lieka.

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Dainininkė Eva Basevičiūtė apie teisę pakalbinti visus, sutiktus kelyje

Apskritai keliaujant turbūt pati įdomiausia dalis yra sutikti žmonės ir jų patirtys. Ir tai, ką tu po to išsineši iš tos kelionės, iš tų patirčių, ką tu prisitaikai sau, kokias savo silpnybes atrandi. Matau Alvydą, kuris nematydamas kelio, vadovaudamasis tik savo pojūčiais, gali eiti kartu su visais. Jis  kluptelėjo, mes išsigandome, o jis sako: „Jūs nesijaudinkit, aš pripratęs, man čia įprasta, aš galiu kristi, galiu keltis“. Tiek stiprybės, tiek tvirtumo, tiek, nežinau, užsispyrimo, turbūt, ir kabinimosi į gyvenimą. Čia mums reikėtų mokytis neverkšlenti dėl smulkmenų, kad jau trina koją, jau noriu gerti, noriu valgyti ar noriu į tualetą, o jo nėra. Jie turi savo tikslą, jo siekia, jie visada pozityvūs, jie visą laiką sugebantys net ir uždegti ir motyvuoti mus.

Eva Basevičiūtė
Eva Basevičiūtė

Žurnalistė Daiva Ulbinaitė apie teisę prašyti vandens:

Pirmiausia, tai prašyti yra visada sunku. Net vandens greičiausiai yra sunku prašyti. O duoti yra labai paprasta, labai lengva. Ir vandens ypač negaila turbūt, kai mes jo čia turime gėlo Lietuvoje daug. Paprašius vandens negaila. Bet lygiai taip pat gali būti negaila ir širdies, juk širdies irgi neišsemsi. Manau, kad visi šitie žmonės, su kuriais einame ir su kuriais mums pakeliui, tai mums nei vandenio gaila, nei širdies. Tai ir dalinkimės tuo, ką turime gražiausio, geriausio. Ir aš labai linkiu, kad viso to ir nepritrūktų. Bus įdomu pamatyti, jeigu prireiks kelyje iš tikrųjų kažkur užsukti ir paprašyti to vandens, kokios bus tos reakcijos. Nes kam negaila vandens, tam ir širdies negaila.

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Vaidotas Žala apie teisę prašyti vandens:

Man patinka ši graži projekto „Mums pakeliui“ idėja. Man sakė: „Ateik, pabendrauk, pabūk, paeik“. Sakau, galiu kažkiek paeiti. Žygeivis iš manęs prastas, labiau mėgstu važiuoti, bet man tokie projektai patinka, kurie skleidžia gerą nuotaiką. Tiesiog daliniesi ta savo šviesia diena, vasariška diena. Aš visada „už“, man patinka.

Automobilyje aš sėdžiu visą gyvenimą, o ratukuose sėdžiu pirmą kart.  Man patinka viskas, su kuo galima važiuoti, viskas, kas turi ratus, bet čia specifika tokia sudėtinga. Kiekvienas akmenukas, kurį einant praeitum, čia jau gali užkliūti. Pats vairavimas toks, reikia priprasti. Tas vežimėlis labai lengvai virsta atgal. Aš tik 10 minučių pavažinėjau, o jeigu reikėtų kiekvieną dieną sukti kilometrus, tai būtų iššūkis. Tikrai gerokai daugiau dinamikos negu galėtum pagalvoti eidamas pro šalį, kiek su tuo vežimėliu reikalų. Reikia su juo susidraugauti.  

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Aktorė Ilona Balsytė apie tai, kad reikia padėkoti už viską, o už viską, ko neprašei – dvigubai:

Kai būnu gamtoj, tai iš tiesų labai noriu padėkot gamtai. Visada. Šiandien pamačiau daug mielų akiai vaizdų, kurių pamatai, bet juk kiekvienas regionas vis kitoks. Tai labai smagu džiaugtis gamta. Pro šalį praėjome kelias sodybas. Tie žmonės, ir labiau pavargę, ir mažiau pavargę, visi pasitinka mus gražiame kieme. Ir pasakoja: čia gyvena kalvis, ten bitininkas. Jie su tokiu džiaugsmu pasipasakoja, ką veikia, kaip čia gyvena. Paprasti žmonės yra labai mieli. Ir norisi padėkot tokiems žmonėms.

„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka
„Draugystė veža“ komandos „Mums pakeliui“ kelionės per Lietuvą akimirka

Prodiuserė, šaulė Justina Ragauskaitė apie teisę pasidžiaugti nuėjus, nes viskas čia tik prasideda:

Esu čia, nes labai norėjau čia būti. Dėl to, kad draugystė veža ir mums pakeliui. Nors kojos jau po vienos dienos atsisako, labai viskas patinka, tik nelabai suprantu, kas čia yra neįgalieji – jie visada eina prieky. Įdomu dar tai, kad nelabai sutikau su nuomone, jog kiekvienas duodantis labai nori ir gauti, kad po filantropija slypi egoizmo apraiškos. O dabar jau iš dalies sutinku – atėjau lyg ir duoti, bet, atrodo, kad gausiu daugiau.

Justina Ragauskaitė
Justina Ragauskaitė

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė apie teisę nelenktyniauti: 

Aš labai gerai prisimenu momentą, kai mano dukra, kuriai tada buvo gal septyneri metai, ir aš jai sakiau, kad einu į susitikimą, kurio metu mes kalbėsime apie tai, kad žmonės, kurie turi negalią, sulauktų daugiau palaikymo. Mano vaikas sako: „O ar tai yra problema? Ar tai yra rūpestis? O kas atsitiko? Kodėl reikia tą spręsti?“ Aš jos pasiklausiau ir atsirado viltis, kad vaikams, jaunajai kartai, atrodo, kad koks žmogus bebūtų, ar jisai turi fizinių apribojimų, ar yra kažkoks kitoks negu jie, nebegali būti problemos, kad kiti jo nepriima. Su laiku turbūt reikės vis mažiau tų priemonių ir jos bus labai natūralios, kad žmonėms, vaikams jau nebekils klausimas, ar čia reikia papildomų pastangų, kad jis gerai jaustųsi, nes jis ir taip gerai su mumis jaučiasi.

Fotogalerija:

Naujausi straipsniai